Dabar populiaru
Publikuota: 2016 balandžio 20d. 08:01

Ainius Lašas: Ate, krikščioniška Europa!

Ainius Lašas Diskusijose apie Europos Sąjungą ir jos ateitį mūsų konservatyvūs analitikai mėgsta kalbėti apie sugrįžimą prie Europos krikščioniškų ištakų. Ragindami Vakarų europiečius pažvelgti į save per krikščionišką prizmę, jie teisingai identifikuoja Senojo žemyno viduramžišką paveldą, bet ignoruoja šiandienos realybę. Tokiu būdu pamokslaujama sau.

O realybė yra tokia, kad Vakarų Europa, yra ganėtinai sekuliari, ir kasmet vis labiau sekuliarėja. Pagal 2015 m. „WIN/Gallup International“ apklausos duomenis, iš dvidešimt mažiausiai religingų pasaulio šalių, dešimt yra ES narės. Didžiausiose ES šalyse – Vokietijoje, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje – nereligingų ir ateistų procentas viršija religingų žmonių skaičių.

Lietuvoje situacija kiek kitokia, nes pagal 2012 m. „WIN/Gallup“ atliktą apklausą, religingais save laiko beveik 70 proc. gyventojų. Tačiau giliau pasikapsčius matyti, kad tas skaičius – lyg alaus bokalas su gera doze putų. 2004 m. duomenimis, Lietuvoje bažnyčią reguliariai lankė vos 14 proc. gyventojų.

Nesenai mano ir kolegų vadovaujamo projekto, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba, metu tyrimų centras „Vilmorus“ atliko Lietuvos gyventojų apklausą. Paaiškėjo, kad 48 proc. apklaustųjų traktuoja religiją kaip svarbią arba labai svarbią jų gyvenime. Kaip matyti iš žemiau pateikiamo grafiko, šis procentas žymiai sumenksta jaunimo grupėje, bet išlieka daug aukštesnis nei Vakarų Europos vidurkis.

Pavadinimas

Konservatyvūs analitikai tarsi pamiršta, jog religijos, kaip ir Kalėdų Senelio, įtaka visų pirma remiasi tikėjimu. Jei žmogus netiki, tokių burtažodžių kaip krikščioniškos vertybės naudojimas jo nešildo. Noras sugrūsti sekuliarizmo džiną atgal į butelį ir grįžti į paprastesnį pasaulį suprantamas, bet iš tiesų neįgyvendinamas, nes sekuliarioje visuomenėje religinės tiesos neturi jokio išskirtinio statuso. Jų patrauklumas, kaip ir bet kokios kitos „tiesos“, remiasi išskirtinai argumento patrauklumu ir įtikinamumu, o ne apeliacija į dangišką autorystę.

Net jei konservatizmo šaukliai išsako teisingą tam tikrų tendencijų kritiką, pavyzdžiui, apie hipertrofuotą toleranciją Vakarų universitetuose ar problemiškus imigrantų integracijos aspektus, nuo to jų raginimai grįžti prie krikščioniškų vertybių netampa patrauklesni.

Jei dauguma Vakarų europiečių nebetiki krikščionybės dieviškuoju pradu, o greičiau mato jos žmogišką pusę, yra naivu apeliuoti į tariamai absoliučias tiesas ar „Dievo“ žodį. Sekuliarioje mąstysenoje tokios ambicijos į nekvestionuojamą tiesos monopolį skamba daug problemiškiau nei viena ar kita perlenkta postmoderni tendencija.

Tą patį galima pasakyti ir apie konservatyvių analitikų keikiamą moralinį reliatyvizmą. Taip, jis problemiškas ir su kaupu vidinių prieštaravimų, bet kokia yra alternatyva? Primygtinis siūlymas užsimerkti prieš realybę ir įsivaizduoti, kad mūsų moralinės vertybės buvo nuleistos ar padiktuotos iš dangaus? Mes jau gyvenome tokioje eroje ir ji iki šiol pagrįstai vadinama tamsiaisiais viduramžiais. Būtent ten dabar tūno nemaža dalis Islamo pasaulio. Ir jūs norite ten grįžti?

Tikrumo imitacija, kuri siūloma pasiremiant viena ar kita religine tradicija, yra dar pavojingesnė.

Ant moralinio reliatyvizmo kupros suverčiamas ir menamas ideologinių skirtumų išnykimas modernioje visuomenėje. Nežinau, apie kokius konkrečius skirtumus kalbama, bet galima drąsiai teigti, kad šiuolaikinėse Europos visuomenėse nuomonių spektras yra žymiai platesnis nei moralinio absoliutizmo laikais. Taip, kai kuriose politikos srityse, tarkime, ekonomikos, vyrauja tam tikros ideologinės tendencijos (neoliberalizmas), bet tai greičiau globalizacijos nei reliatyvizmo pasekmė.

Aš nesiekiu idealizuoti sekuliarizmo. Jis turi gausybę spragų, bet jo išeities taškas bent jau neprasideda nuo suabsoliutintos pasakos. Taip, jame gausu naivių „progresyvių“ siekių, bet nė vienas iš jų nepretenduoja į biblinę tiesą. Sekuliarizmas siekia remtis mokslu ir jo teikiamomis žiniomis, tačiau, skirtingai nei teigia kritikai, tos žinios nesuabsoliutinamos.

Juk diskusija nuolatos vyksta: vienos tiesos įsitvirtina, o kitos paneigiamos. Ir ant to žinių pagrindo, kuris neišvengiamai yra ribotas, siekiama formuoti ribotą politiką, nes tai yra tikriausia, ką mes, žmonija, turime. Tikrumo imitacija, kuri siūloma pasiremiant viena ar kita religine tradicija, yra dar pavojingesnė, nes ji pretenduoja į moralinį-ideologinį absoliutizmą, nors yra lygiai tokia pat žmogiška ir dar labiau ribota.

TAIP PAT SKAITYKITE: Ainius Lašas: Rastąs prapūs

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

RESTA 2019

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min