Dabar populiaru
Publikuota: 2015 gegužės 3d. 07:31

Aldona Juozaitytė: Mama su motociklu?

Aldona Juozaitytė Atrodytų, nesuderinama. Mamos stebuklas – tai nuo gamtos duota atsakomybė, užuovėja, į kurią jos vaikas (ir suaugęs) visada gali sugrįžti ir būti ramus. Gamta padiktavo tai, kad mama visada ieškos saugaus uosto, kuriame sveikai augtų ir gyventų jos vaikai. Joje užkoduota nenugalima didybė – gyvybė ir tęstinumas.

O štai motociklas yra ne žmogus ir net ne gamta, o technika. Tačiau sukurta žmogaus ir yra jo kultūros dalis. Motociklas yra visiška priešingybė užuovėjai ir saugumui, jis – tai nuolatinis veiksmas, ėjimas, o neretai – ir rizika. Motociklu paliekame saugų uostą ir keliaujame ieškoti, siekiame pažinti ir atrasti. 

Mamos ir motociklo, dviejų skirtingų polių, neįmanoma palyginti. Tačiau galima pamėginti suderinti, t. y. pasistengti suprasti, kokią atsakomybę vežamės kartu su savimi, vairuodami motociklą. Mama visada yra kartu – jeigu ne mūsų mintyse, pasąmonėje, širdyje ir istorijoje, tai mes visada esame josios.

Bijoti dėl vaiko, kai veiksmą atlieki ne pats, yra šimtą kartų sunkiau negu bijoti esant situacijoje, kurioje viską gali kontroliuoti.

Esu labai laiminga, kad nuo mažų dienų turiu Mamą. Žinau ir liūdžiu, kad tuo džiaugtis gali ne kiekvienas vaikas, ne kiekvienas žmogus. 

Dažna istorija, kad vaikinai ar merginos užlipo ant motociklo dėl to, kad jį jiems parodė tėtis, brolis, kaimynas ar draugas – vyriškos lyties atstovas. Bet dažniausiai – tėvas. Tai jo garaže buvo motociklas, kurį sugalvojome pačiupinėti ir mes. 

Taigi, paprastai tėtis skatina, palaiko užgimusį pomėgį ar poreikį. Jo vaidmuo pakankamai aiškus ir gausiai aprašytas daugelio motociklininkų istorijose.

Tačiau ką tuo metu jaučia mama, retas pagalvojame. Žinome tik tiek, kad ji bijo, prieštarauja arba draudžia. Bet ką tai reiškia, kas slypi už žodžių? Ji nerimauja ir sunkiai miega, ji įsitempusi, galbūt yra streso būsenos ir nervinga, o pasidabruoti plaukai atsiranda anksčiau laiko. Bijoti dėl vaiko, kai veiksmą atlieki ne pats, yra šimtą kartų sunkiau negu bijoti esant situacijoje, kurioje viską gali kontroliuoti. 

Jos išnešiota gyvybė vairuoja motociklą, rizikuoja ir vejasi adrenalino, azarto ar laisvės pojūtį. Juk tai jai labiausiai skauda, jeigu mes susižeidžiame. Tik ji dažniausiai neparodo, kad išgyvena. Net jeigu pačiai labai skauda, ji negali ir niekada neuždraus savo vaikams daryti to, ko trokšta jų širdys.

Vienas blogiausių dalykų motociklizme ir yra tai, kad mūsų mamos tai mato arba žino. Visko nuslėpti nepavyksta, bet turbūt ir nereikia. 

Todėl neretai motociklo vairuotojo pažymėjimą įgyjame slaptai nuo mamos ar abiejų tėvų, o pirmąjį motociklą laikome pas draugą garaže. Todėl į darbą keliamės anksčiau už visus ir tyliai neriamės į „šarvus“, švelniai užsegame ar užspaudžiame batų sagtis – kad tik neprimintume, jog ir vėl lekiame motociklu. Mažiau žino – ramiau miega. Bet kažin, ar nesapnuoja?

Tiesa paprasta: mums, kurie vairuojame, fizinį nuovargį ar skausmą pakelti nepalyginamai lengviau, negu mamoms tai matyti iš šalies.

Todėl jeigu kažkur kritome ir kažką skauda, stengiamės nepasakoti ir veido mimika ar veiksmais nieko neparodyti. Tiesa paprasta: mums, kurie vairuojame, fizinį nuovargį ar skausmą pakelti nepalyginamai lengviau, negu mamoms tai matyti iš šalies. 

O bjauriausia – kai motociklininkai, nesvarbu – suaugę ar ne, „didžiuojasi“ griuvimu, fotografuoja žaizdas ir giriasi, kad „atlaikė“ dvi operacijas ir „varo“ toliau. Viena – pasakyti faktą, bet kas kita – dėl to jaustis „kietais“. Ar tada gerbiama mama?

Mano Mamai „labai baisu“, kad važinėju motociklu, tačiau ji supranta, kad tada, kai tai darau, aš gyvenu visavertį, savo gyvenimą. 

Džiaugiuosi, kad su ja esame labai geros draugės ir dažnai smagiai juokiamės. 

„Mama, kaip man rytoj rengtis?“ – atrodytų, natūralus moteriškas klausimas. Tačiau kai pradedu vardinti aprangos detales, nesulaikome juoko pro ašaras. Prie visos „ekipuotės“ dėtis šias pirštines ar kitas? Šitos labiau tinka prie akinių. Ir kurios geriau tiks prie kelnių? O jas, tiesa, teturiu tik vienas. Ir gerai, jeigu švarias!

Visą „ekipuotę“ („šarvus“, apsaugas, aprangą) Mama vadina kostiumu, šalmą – kepure, kaklo apsaugą – šalikėliu, o batus – vestuviniais. Nes labai gražūs ir brangūs.

Nors nuo pat ryto kvaršinti Mamai galvą dėl padangų nėra sveikintinas dalykas, tačiau dėl to mudvi dar ilgai juokaujame.

Todėl tikrai verta net prie rytinės kavos (ką ten kavos, tiksliau – naktinių marškinių) klausti jos nuomonės dėl promilių įstatymo. Arba keliauti kartu į parduotuvę pirkti kanistro benzinui ir dėžės tepalams, flakonams bei motociklo detalėms. Arba nuolatos „skolintis“ ir kišti Mamos plaukų feną į „endurinius“ batus, kad šie greičiau išdžiūtų.

Visada turėjau svajonę pavežti savo Mamą „Jawa“ motociklu. Bet neretai pagalvodavau – ar tokia svajonė yra teisinga? Tačiau šįmet jau turiu du šalmus bei kelis kelių bei nugaros apsaugų komplektus – vadinasi, reikalas prisirpo. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

01:16
00:29
31:58

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min