Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 11d. 08:04

Alvidas Lukošaitis: Apie „Pranckiečio mazgo“ kirtimo istoriją

Alvidas Lukošaitis Įstrigęs Seimo pirmininko patraukimo iš pareigų klausimas primena sunkiai apibūdinamą parlamentinės demokratijos anomaliją. Seimo pirmininkas, nugi, antrasis asmuo valstybėje, yra tarsi „pats sau“, nesiejantis savęs nei su parlamento dauguma, nei su opozicija. Nejauku, juolab, kad situacijos beviltiškumas tapo ant Seimo be perstojo riedančiomis kritikos bačkomis. Piktdžiugiškai dundančias apie tai, kad Seime tokios netvarkos dar nėra buvę.

Bet to tikrai nėra buvę. Nori nenori, tenka klustelėti – tai jau subrendęs darbui tas mūsų Seimas ar dar ne? Atsakyti nesunku, kadangi apie bet kurio parlamento brandą sprendžiama vertinant jo taisyklių aiškumą ir parlamentinių tradicijų stiprumą. Neretai būna, kad taisyklės nieko vertos, jei jos neparemtos parlamento gyvenimo tradicijomis, praktika ar elgesio pavyzdžiais.

Taigi, vertinant susidariusią padėtį reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Seimo pirmininko statuso klausimas iš esmės yra įspraustas į porą Seimo statuto normų, skelbiančių, kad jis yra renkamas visam Seimo įgaliojimų laikui (visai kadencijai) ir, kad išrinktas Seimo pirmininkas turi sustabdyti savo veiklą Seimo narių frakcijoje (suprask, tapti politiškai nešališku). Šios normos galioja nuo 1994 m., jos gana paprastos ir niekam iki šiol neužkliuvo.

Kaip Seimo pirmininkui šiame poste išbūti visą kadenciją ir dar nešališkam, t. y. be partinio užnugario, kai politinis gyvenimas toks dinamiškas, o partijos progų persistumdyti valdžios kėdes suranda daugiau negu reikia?

Tačiau dabartinė situacija apie Seimo pirmininko krėslą tarsi primygtinai sako – šios normos gana dviprasmiškos ir, ko gero, nespėjančios su parlamentinio (partinio) gyvenimo tempais. Kaip Seimo pirmininkui šiame poste išbūti visą kadenciją ir dar nešališkam, t. y. be partinio užnugario, kai politinis gyvenimas toks dinamiškas, o partijos progų persistumdyti valdžios kėdes suranda daugiau negu reikia?

Pasaulinė praktika rodo, kad parlamento vadovų arba spikerių statuso, galių ir funkcijų apibrėžimas dažniausiai grindžiamas dviem modeliais. Amerikietišku, pagal kurį rinkimus laimėjusios partijos lyderis tampa Atstovų Rūmų daugumos lyderiu ir tuo pačiu – parlamento spikeriu. Iškart reikia pasakyti, kad šiuo atveju spikeris yra vertinamas, kaip „pabrėžtinai šališkas“, t. y., jis neprivalo vengti jokių sąsajų su rinkimus laimėjusia ir parlamento daugumą sudarančia partija. Atvirkščiai, jis daro viską, kad būtų ištesėti partijos rinkiminiai pažadai, įgyvendinta jos programa, jis, kaip tik sugeba, „gesina“ opoziciją ir pan.

Kitas tradicinis modelis – britiškasis, pagal kurį Bendruomenių Rūmų spikeriu nors ir išrenkamas paprastai parlamento daugumo atstovas, tačiau jis turi nutraukti bet kokius ryšius su savo „motinine“ partija. Pažymėtina, kad parlamento kadencija gali baigtis, valdančioji dauguma gali keistis, tačiau šiuo atveju parlamento spikerio ekspartiškumas niekam neužkliūva, jis lieka savo poste, beje, žinodamas, kad neturi „atgalinio bilieto“ grįžti į partiečių gretas. Tai grynas vadinamojo „pabrėžtinai nešališko“ parlamento vadovo pavyzdys.

Taigi, parlamentų spikeriai gali būti ir politiškai neutralūs, ir šališki. Negana to, dažna praktika, kai į šį postą savo atstovą deleguoja parlamento opozicija, ir dėl to irgi nekyla jokių problemų. Ypač tokia praktika dažna valdančiųjų mažumų (mažumos vyriausybių) atvejais, kuomet parlamentinės valdančiosios ir opozicinės partijos pasirašo bendradarbiavimo susitarimus, įskaitant ir svarbių postų dalybas. Aišku, tokius sprendimus lengvina arba apsunkina konkrečios šalies politinė kultūra, parlamentinės tolerancijos ribos ir pan.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Viktoras Pranckietis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Viktoras Pranckietis

Tačiau aptartieji atvejai ir praktiniai modeliai, kuriais pasekė daug šalių pasaulyje, toli gražu ne visa tiesa, kalbant apie parlamento vadovų statuso apibrėžimą. Nemažai atvejų, kai nueita kiek kitokiais teisinio reguliavimo keliais ir reikia pasakyti, kad tokiu būdu itin paklaidžiota pokomunistinėse demokratijose.

Neretai parlamento teisės raizgalynėje priklaidžiota tiek ir taip, kad jose parlamentų vadovai tuo pačiu metu gali būti ir kažkiek šališki, ir kažkiek nešališki. Šiuo gerais norais grįstu, bet vis tik klystkeliu nuėjo ir Lietuva. O susidariusi pato situacija dargi rėkia – aklavietė. Visi seniai žinojo, kad Seimo pirmininko nešališkumas yra tik deklaratyvus aktas, o iš tikrųjų visi saitai su „motinine“ partija išsaugomi, nepaisant stabdomos narystės frakcijoje. Nešališkas jis gali būti nebent tik užsieniuose reprezentuodamas parlamentą ir šalį. Viskas, ir nieko tame blogo.

Bėda ta, kad teisinis reguliavimas nemėgsta dviprasmybių. Dabartinis Seimo pirmininkas, aišku, ir savų sumetimų vedamas, šias dviprasmybes truktelėjo už virvutės ir ištraukė į paviršių. Jo nesitraukimas iš posto nepaisant partijos liepimo gal ir netikėtas, bet argumentai, kad jį išrinko ne kažkuri frakcija, o visas Seimas ir visam jo įgaliojimų laikui – ne taip lengvai atremiami. Tokioje situacijoje problemos sprendimą personifikuojant Seimo pirmininko atstatydinimo klausimas buvo visiškai „suveltas“ ir ilgam įstrigo dėl reikalingų balsų stygiaus.

Po 2016 m. Seimo rinkimų, kai rinkimus laimėjusios partijos lyderis netapo nei premjeru, nei Seimo vadovu, pasidarė visiškai aišku, kad parlamentinės sistemos veikimo logika griaunama ne kur kitur, o pačiame parlamente.

Va, čia ir paaiškėjo, kad mūsų Seimas nei „barzdotas“, nei subrendęs. Todėl, kad, pirma, dviprasmiškos ir prieštaringos Seimo statuto normos netapo nei neginčijama parlamentine praktika, nei tradicijomis. Pasirodė, kad Seimo pirmininkas, nori, gali pabūti šališku, nenori – visiškai nepriklausomu ir netgi „pats sau“. Antra, partijų „žaidimo taisyklės“ ir susitarimai koalicinėse derybose skirstantis postus dar netapo neatsiejama parlamentinio gyvenimo dalimi. Ir Seimo pirmininkui netapo aiškiau, kad jis turi trauktis, jei dėl to susitarė partijos – valdančiosios koalicijos partnerės. Tiksliau – jam tapo aišku, kad gali nesitraukti, nes jam niekas nieko nepadarys.

Apmaudžiausia, kad dėl šitos užsitęsusios „politinės menkystės fiestos“ Seimas visuomenės akyse tikrai nukentės. Kaip bebūtų, Seimo pirmininkas, netgi formaliai vertinant jo pareigų ir priedermių apimtis, nėra jau tokia menkavertė figūra. Jo politinės veiklos galimybės ir prerogatyvos yra Seimo konstitucinių įgaliojimų ir galių politinėje sistemoje išraiška.

Bėda ta, kad po Seimo pirmininkų Vytauto Landsbergio, Česlovo Juršėno ir galbūt Irenos Degutienės politinės partijos garbingas parlamento vadovo pareigas sugebėjo nustekenti iki neregėtų žemumų, o postą paversti vos ne eiliniu „posteliu“. Šiandien realybė tokia, kad Seimo pirmininko postas po rinkimų atsiduria tame pačiame partinių dalybų „krepšelyje“, kaip ir ministrų ar netgi žemesnio rango pareigūnų portfeliai.

Negana to, šiandien yra dar ir taip, kad šis postas atitenka ne rinkimus laimėjusių partijų lyderiams, o kažkelintoms figūroms partinėje hierarchijoje. Tai akivaizdus disonansas, kalbant apie Seimo pirmininko konstitucinį statusą ir svorį politinėje sistemoje.

Po 2016 m. Seimo rinkimų, kai rinkimus laimėjusios partijos lyderis netapo nei premjeru, nei Seimo vadovu, pasidarė visiškai aišku, kad parlamentinės sistemos veikimo logika griaunama ne kur kitur, o pačiame parlamente.

Faktinių lyderių prasilenkimas su valdžios galių pozicijomis reiškia ne ką kitą, kaip politinės atsakomybės vengimą. Tokiu būdu devalvuojamos jau ne Seimo pirmininko pareigos, bet pati parlamento institucija. Sutelktomis jėgomis kažkas tai turėtų sustabdyti.

O „Pranckiečio mazgo“ kirtimo istorija turėtų ilgai priminti, kad partijų primetamos ir parlamentarizmo tradicijas laužančios „žaidimo taisyklės“ beigi aukštus valdžios postus užimantys asmenys turėti būti adekvatūs. Kaip ir atsisakantys juos užimti.

Dr. Alvidas Lukošaitis yra politologas

Komentarai: 3

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

03:39
01:19
00:58

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min