Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2017 rugsėjo 1d. 10:48

Dainius Genys: Suomijos kartelė

Dainius Genys Neseniai „Curious Mind Magazine“ paskelbė, jog iki 2020 metų Suomija taps pirmąja pasaulio valstybe, kuri atsisakys dalykinio mokymo ir pereis prie mokymo per reiškinių analizę (angl. phenomenon based learning).

Pagrindinė šio principo idėja yra atsisakyti įprastų, pavienių dalykų mokymo (pvz., matematikos, istorijos, chemijos ir t.t.), bet mokymo pagrindu imti konkrečius tikrovės reiškinius bei analizuoti juos taikant kombinuotas skirtingų disciplinų žinias.

Svarbu grąžinti mokytojo autoritetą ir visuomenės pagarbą. To niekada nepavyks padaryti nesuvokiant švietimo misijos.

Na, pavyzdžiui, pasirinkus analizės objektu kulinariją, mokymas anaiptol neapsiribotų receptų kalimu ar maisto gamyba. Mokymo metu būtų pasitelkiami klasikinių disciplinų įgūdžiai: istorija – maisto tradicijų suvokimui; geografija – skonių žemėlapiui sudaryti; chemija – žaliavos savybiškumui perprasti; matematika – proporcijų dydžiams įvertinti; inžinerija – gamybos įrankių sudėties pažinimui; ir t.t. Prisigalvojimus riboja tik vaizduotė. Paprastai tariant, pereinama prie sisteminės, tačiau visa apimančios reiškinių analizės jau mokyklose. Eksperimentinės programos parodė tokios prieigos privalumus ir suomiai nusprendė rizikuoti.

Sutapimas ar ne, manding ir mes turime kuo pasigirti. Neseniai „Dėmesio centre“ eteryje nugriaudėjo svarbi žinia – Karaliaus Mindaugo mokymo centras – sėkmingiausia mokymo įstaiga Lietuvoje. Jei domina, kokiais parametrais vertinamas sėkmingumas, rekomenduoju susipažinti su įstaigos vadovės mintimis. Panašu, ne vien suomiai turi ambicijų. Tiesa, ambicijų ir kūrybiškumo vaisiai kiek skiriasi.

Regint tokį kontrastą, nejučia kyla noras įvardinti bei diskutuoti skirtumus, o gal ir jų priežastis. Skubu raminti įsismarkavusius diskutantus. Egzistuoja bent jau šešios nepajudinamos priežastys, kodėl per artimiausią dešimtmetį (o gal ir du) Lietuvai tokio projekto realizuoti nepavyktų.

Pirmiausia, retrospektyviai vertinant mūsų švietimo reformų patirtis, tokiam radikaliam sprendimui priimti, ko gero, užtruktume kelias kadencijas. Mat kol subręstų politinė valia, radikali idėja taptų senstelėjusiu modeliu. Tuomet bandytume šokti į nuvažiuojantį traukinį sakydami – geriau luktelti, bet būti užtikrintiems.

Antra, anksčiau to nebūtų įmanoma padaryti, nes reiktų iš esmės peržiūrėti pedagoginį ir ypač administracinį personalą. Ne todėl, kad ten trūktų talento ar nesimatytų perspektyvos. Tiesiog reiktų atrinkti kadrus, gebančius savarankiškai dirbti be griežtų mokyklinių programų ir be nuolatinės priežiūros apaštalų.

Trečia, dar labiau neįmanomai toks projektas atrodo dėl kitos priežasties. Sunku įsivaizduoti, kas turėtų nutikti idant skirtingos biurokratinės švietimo sistemos grandys sutiktų atleisti kontrolės vadžias ir pademonstruotų pasitikėjimo pedagogais užuomazgas. O ką jau kalbėti apie absoliutų pasitikėjimą mokytojais, kaip esminiais švietimo reformos subjektais, ko ir reikalauja suomių projektas.

Ketvirta, būtų itin sunku surasti būrį žmonių, pasižyminčių pakankamais vaizduotės horizontais, tokiam mokymui užtikrinti. Negalima tikėtis, jog universitetams artimiausiu metu pavyktų paruošti tinkamų kadrų. Dalykas tas, kad dėl ankstesnių reformų susiklostė taip, kad šiandien dėstytojai priversti medžioti įvairius skolininkus ir kitus, ne itin žingeidumu trykštančius tipus, idant galėtų imtis savosios misijos.

Penkta, reiktų peržiūrėti atlyginimo už tokį darbą tvarką. Argumentas ne itin naujas ir ne toks originalus kaip norėtųsi. Tiek kalbų ir tiek pažadų, jog prašalaitį tai jau erzina, o patiems mokytojams teskiepija antrarūšio darbininko statusą. Suomiai pedagogais rūpinasi ne kalbomis. Skatindami juos siekti rezultato, kuris šiandien pristatomas kaip viena sėkmingiausių švietimo sistemų pasaulyje, suteikia puikias sąlygas, o atlyginimai tokie, jog mokytojo profesija laikoma prestižine.

Anot suomių, geriausia strategija šalies konkurencingumui ir sėkmingumui užtikrinti – mokytoją padaryti esmine figūra.

Šešta, išplaukia iš ankstesnio argumento, ką suomiams puikiai pavyko padaryti, deja, mums dar yra erdvės tobulėti. Esmiškai svarbu grąžinti mokytojo autoritetą ir visuomenės pagarbą. To niekada nepavyks padaryti nesuvokiant švietimo misijos. Galbūt argumento esmę padės išgryninti suomių projekto supratimas. Juk tai ne šiaip pedagoginis eksperimentas – tai egzistencinių gairių brėžimas ateities kartoms.

Anot suomių, geriausia strategija šalies konkurencingumui ir sėkmingumui užtikrinti – mokytoją padaryti esmine figūra. Ne tiek svarbu suprasti konkrečias suomių modelio savybes ar kiek nuo tokio požiūrio atsiliekame mes. Pravartu įvertinti strateginės reakcijos į kintantį pasaulį greitį bei susimąstyti apie jų drąsą – švietimo sistemai patikėti visuomenės ateitį.

P.S. Smagu po atostogų grįžti į darbą. Einu dalintis įspūdžiais bei atsakinėti į kolegų klausimus – ar negirdėjau naujų gandų apie švietimo sistemos optimizacijos planą ir jungimo procesus. Kalbama, jog netrukus užplūs naujovės, atsiskleis potencialas. Tiesa, keli kolegos išėjo kitur. Reikia padirbėti iš peties, artėja pasirengimas naujų sėkmingiausiųjų sąrašų sudarymui, girdėjau lyg kažką turėtume aplenkti!

Dainius Genys yra Vytauto Didžiojo universiteto sociologas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Užsienietis atskleidė, ką galvoja apie Lietuvą

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Talentingi vaikai

Video

05:27
13:56
20:28

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min