Dabar populiaru
Publikuota: 2020 liepos 23d. 11:40

Edwardas Lucasas: Kiek trapi yra Rusija?

Edwardas Lucasas Kiek trapi yra Rusija? Valdant Vladimirui Putinui šis klausimas atrodo gana nereikšmingas. 10-o dešimtmečio neramumai, kai maištingi regionai įprastai ignoruodavo Kremliaus instrukcijas ir net kalbėdavo apie savo ambasadas ir valiutą, tėra tolimi prisiminimai. „Valdžios vertikalė“, kai vykdomi iš aukščiau gauti nurodymai, yra svarbiausias V.Putino politinio modelio bruožas.

Tačiau institucijos ir procesai Rusijos federalinėje sistemoje, kaip ir jos rinkimai, yra apgaulingi. Toli gražu nesiūlydama lygių teisių ir sąžiningų sąlygų savo 85 subjektams (įskaitant okupuotą Krymą ir Sevastopolį) centrinė valdžia faktiškai su jais elgiasi kaip su kolonijomis. Kai kurie regionai, kurių žinomiausias pavyzdys – Čečėnija, tiesiogine to žodžio prasme išsisuka nenubausti už žmogžudystę. Kitų kiekvienas žingsnis yra kontroliuojamas. Kremlius kūrena ir tepa šią paskubomis sukurtą struktūrą kyšių, priekabiavimo ir propagandos mišiniu.

Dabar visų šių trijų dalykų atsargos senka. Naftos kainų kritimas smogė režimo iždui. Fiktyvus patriotizmas praranda savo įtaką. Pasididžiavimas „galingosios valstybės“ statuso atgavimu, kaip matyti iš Krymo užėmimo, karinių intervencijų užsienyje ir pastebimai antivakarietiškos diplomatijos, nuslūgo. Rusams labiau rūpi nuolat blogos viešosios paslaugos, prasta infrastruktūra ir žemas gyvenimo lygis, kuriuos apsunkina korupcija ir piktnaudžiavimas valdžia.

Toli gražu nesiūlydama lygių teisių ir sąžiningų sąlygų savo 85 subjektams (įskaitant okupuotą Krymą ir Sevastopolį) centrinė valdžia faktiškai su jais elgiasi kaip su kolonijomis.

Net ir priekabiavimas atrodo nuvalkiotas. Režimui pavyko suimti (kritikai sako – pagrobti) Sergejų Furgalą, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose esančio Chabarovsko krašto gubernatorių. Tačiau jau ilgiau nei savaitę jiems nepavyksta išvaikyti masinių protestų, į kuriuos renkasi jo sulaikymo menku pagrindu nepatenkinti žmonės. Protestai plečiasi ir į kitus regiono miestus. Galbūt dar didesnį nerimą kelia tai, kad Chabarovsko protestuotojai įkvėpimu įvardija senąją Tolimųjų Rytų respubliką (1920–1922).

Prieš šimtmetį ši buferinė valstybė, Rusijos pilietinio karo keblios pabaigos produktas, tebuvo tik vienas iš egzotiškų darinių buvusios Rusijos imperijos žemėlapyje. Daugybė kylančių regioninių, etninių ir protonacionalistinių sentimentų verčia susimąstyti. Net ir manantiesiems, kad gerai išmano istoriją ir geografiją, gali reikėti atšviežinti savo atmintį, pavyzdžiui, apie Tungūzų respublikos atsiradimą ir žlugimą ir neilgai gyvavusią Žaliosios Ukrainos valstybę Sibiro rytinėje dalyje.

Kremliaus bandymai pažaboti tokias tendencijas pabrėžiant imperinės istorijos didybę klostosi prastai. Čerkesų protestuotojai užkirto kelią planams pastatyti paminklą Sočyje, vietoje, kur prieš 156 metus buvo vykdomas jų genocidas. Tuo paminklu ketinta pagerbti caro kariuomenę, dalyvavusią užkariaujant kadaise nepriklausomą Čerkesiją. Sibiro totoriai, įkvėpti šios pergalės, sėkmingai neleido iškilti statulai atamano Jermako – didelę dalį Sibiro ir Rusijos Tolimųjų Rytų užkariavusio caro laikų kazokų lyderio – garbei.

Net ir senos istorinės nuoskaudos gali būti stiprus katalizatorius, kai susiklosto kitos tinkamos sąlygos. Visoje Rusijoje paplitęs ekonominis nepasitenkinimas ir politinis nuovargis yra viena lygties dalis. Vietinės bėdos, ypač susijusios su aplinka, kalba ir kultūra, atsiduria kitoje. Visa tai sudėjus galutinė reakcija lėmė sovietų imperijos griūtį.

Kremliaus bandymai pažaboti tokias tendencijas pabrėžiant imperinės istorijos didybę klostosi prastai.

Tas procesas buvo stebėtinai greitas ir (su tam tikromis išimtimis, daugiausia – Kaukaze) taikus. Antrasis dezintegracijos etapas gali būti panašesnis į Jugoslavijos pabaigą: užsitęsęs, kruvinas ir įsitraukus pašaliniams asmenims – su daug branduolinių ginklų ir kitos pavojingos įrangos.

Ne mažiau svarbu, kad silpnėjant Kremliaus imperijos kontrolei atsirandantys pavojai ir galimybės pabrėžia užsienio šalių poreikį stiprinti savo diplomatinį buvimą už Maskvos ribų. Baltarusija, Kinija ir Šiaurės Korėja turi diplomatines misijas Chabarovske. Vienintelis Vakarų atstovas ten yra Japonijos konsulas Masanori Fukushima.

Kiek trapi yra Rusija? Mes to nežinome, bet galime sužinoti.

Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

BNS
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
Komentarai: 4

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min