Kol kas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas pasiūlymą įteisinti naktinius taikiklius šernų medžioklėje atmetė: aplinkos ministerija oficialiame pranešime teigė, kad leidimas naudoti naktinius taikiklius šernų medžioklėje tykant vienareikšmiškai turės neigiamos įtakos medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo kontrolei ir nebus įmanoma patikrinti, ar taikikliai nenaudojami su kitais medžiojamais gyvūnais. Tačiau Seimas nepritarė siūlymui atmesti šį įstatymo projektą (natūraliai vėl kyla antras ir, ypač, trečias klausimas), ir tolimesnis svarstymas perleistas Aplinkos apsaugos komitetui, o naujas pasiūlymas turės būti pateiktas rudens sesijos metu.
Daug pasipriešinimo sulaukia vis pasirodantys interviu su patyrusiais medžiotojais, kurie, be mums įprastų šernų, stirnų, lapių, bebrų ir ančių, dar žudo dramblius, liūtus, raganosius, leopardus, žirafas ir kitus egzotiškus gyvūnus. Krinta į akį ir straipsnių pavadinimuose dažnai esantis oksimoronas „geras (geriausias) medžiotojas“. Kaip koks „šiltas ledas“ ar „sausiausias lietus“. Ką tuo norima pasakyti? Juk kaip negali sėdėti ant dviejų kėdžių, taip negali būti ir geras kitiems, ir žudyti juos tuo pačiu metu. Logiškai mąstant, geras medžiotojas gyvūnų nešaudo, geresnis – juos gina, o geriausias – balsuoja prieš naktinius taikiklius.
Sunkiai ką nors beįtikina ir kartojami kaip sugedusi plokštelė medžiotojų argumentai: gamtos pusiausvyros reguliavimas, ligų kontrolė, sergančių/senų/vienišų gyvūnų skaičiaus mažinimas ir t.t. Juk nesunkiai suvokiama, kad ne kas kitas, o medžiotojai pusiausvyrą gamtoje ir išreguliavo, gamtosaugos žinovai šiuo atveju lakoniški: nešaudysi vilkų, nebereikės šaudyti ir šernų. Gamta sugebėjo pati save reguliuoti milijonus metų iki pasirodant žmogui, ji pavyzdingai tvarkosi šalyse, kur medžioklė jau uždrausta, sėkmingai pavyksta jai ir rezervatuose, kur žmogaus koja neįžengia visai.
Ir iš kur šypsena veide medžiotojo, nuotraukai besiguliančio greta nužudyto gyvūno lavono: ar kas nors tiki, kad jis laimingas, nes pavyko sustabdyti trichineliozės plitimą?
Tiesa, kad medžioklės kursuose būsimi medžiotojai sužino, kiek invazinių rūšių yra Lietuvoje, kokios ligos plinta, kiek šernai ūkininkams pridaro žalos. Bet ar kas nors tiki, kad dėl TO jie eina į medžioklę? Ar kas nors tiki, kad garsiausių medžiotojų namuose, vilose ir viešbučiuose tūnančios nykstančių gyvūnų iškamšos atsirado ten dėl to, kad šeimininkas reguliavo niežinių erkučių antplūdį? Ir iš kur šypsena veide medžiotojo, nuotraukai besiguliančio greta nužudyto gyvūno lavono: ar kas nors tiki, kad jis laimingas, nes pavyko sustabdyti trichineliozės plitimą?
Trumpai pažvelkime, kokia skaitytojų nuomonė vyravo po interviu su turtingu trofėjinę medžioklę mėgstančiu Lietuvos verslininku, pasakojusiu apie įrengtą asmeninį iškamšų muziejų. Taigi, vieni komentatoriai primygtinai siūlė dėmesį nuo gyvūnų populiacijos reguliavimo perkelti į medžiotojų populiacijos reguliavimą ir manė, kad iškamšų muziejus yra lygiai tas pats kaip nužudytų žmonių muziejus. Rašė, kad didžiuotis tuo, kad esi budelis, yra psichozė, žudyti savo malonumui – iškrypimas, ir kad troškimas skriausti kitus gali turėti tiesioginį ryšį su meilės trūkumu vaikystėje arba mažomis genitalijomis (parinkau švelnesnį žodį). Kiti prognozavo, kad verslininkas kitame gyvenime atgims gyvūnu, kurio laukia panašus į jo aukų likimas ir kantriai citavo 10 Dievo įsakymų. Manė, kad šlykštu ir gėda didžiuotis tuo, kad atimi gyvybę iš gyvūnų, ir retoriškai klausė, kodėl tokie straipsniai išvis pasirodo (man, beje, šis klausimas irgi kilo). Kiek daugiau pasidomėjusius egzotiškais gyvūnais skaitytojus labiausiai siutino faktas, kad giriamasi nužudžius nykstančius gyvūnus, pavyzdžiui, juodąjį raganosį (paskutinį Žemėje likusį jo giminaičio šiaurinio baltojo raganosio patiną šiuo metu 24 valandas per parą saugo ginkluoti reindžeriai, o drambliams planuojamas išnykimas jau per dešimt metų, jei niekas nestabdys jų besaikio žudymo).
Prieš kelias dienas pasklido žinia, jog Zimbabvės tarnybos „medžioja“ trofėjų medžiotoją, kuris kaltinamas nužudęs vieną žymiausių liūtų Afrikoje – 13 metų patiną Cecilį. Liūtas, kuris buvo labiausiai mylimiausias Hwange nacionalinio parko darbuotojų ir dažniausiai fotografuojamas jo lankytojų, buvo rastas už parko teritorijos be galvos ir nudirta oda. Užteko 50,000 eurų, kuriuos sumokėjo ispanas medžiotojas už leidimą medžioti, ir su savo komanda pasitelkę masalą išviliojo Cecilį iš parko teritorijos, kur galėjo legaliai nužudyti saugomą gyvūną (paplitusi medžiotojų praktika). Pašovęs lanku, sekė sužeistą liūtą apie 40 valandų, kol šautuvu užbaigė kančias. Liūto nužudymas laikomas nelegaliu („legalus žudymas“ – dar vienas oksimoronas?), o du jo autoriaus ispano medžioklės komendos nariai jau sulaikyti. Oksfordo universiteto studija, kurios metu buvo tiriama, kokią įtaką sportinė liūtų medžioklė daro liūtams, gyvenantiems safari tertorijose, juosiančiose parką, rodo, jog 34 pažymėti liūtai iš 62 žuvo studijos metu, ir net 24 jų nušovė sportinės medžioklės atstovai.
Grįžtant prie interviu su lietuvių verslininku, buvo ir tokių komentatorių, kurie pastebėjo, jog civilizuotose šalyse turtuoliai ne tik kad garsiai nesigiria tokiais pomėgiais kaip gyvūnų žudymas, o atvirkščiai – populiarumą kelią ir savo vardą garsina lėšas ir energiją skirdami gamtos bei gyvūnų rūšių išsaugojimui ar humanitarinei veiklai. Ir išties, pastebima tendencija, kai tokios Holivudo garsenybės, kaip Joaquinas Phoenixas, Jessica Chastain, Ricky Gervaisas, Woodie Harrelsonas, Bradas Pittas, Miley Cyrus ir daugybė kitų pasisako prieš žiaurumą su gyvūnais įvairiose sferose, pavyzdžiui, prieš narvuose auginamų dedeklių vištų kiaušinių prekiavimą dideliame JAV prekybos centrų tinkle, Kinijos šunų odos pramonės ir eksporto skatinimą perkant odos gaminius Europoje ir JAV, nėščių kiaulių laikymą tokiuose ankštuose narvuose, kad jos negali net apsisukti (taip jos kenčia ir Lietuvoje), prieš gyvūnų laikymą nelaisvėje cirkuose, zoologijos soduose, delfinariumuose ir panašiai.
Tačiau dabar ir vėl pasiūlysiu pažvelgti į situaciją kitu kampu. Jei minėtas lietuvis verslininkas medžiotojas interviu būtų gyręsis atidaręs barbekiu restoraną, ar komentatoriai laikytųsi savo pozicijos, kad „didžiuotis tuo, kad esi budelis, yra psichozė, žudyti savo malonumui – iškrypimas“? Ar pozuodamas ne prie dramblio, o prie ką tik nužudytos kiaulės kūno, jis sulauktų pasakymų, kad gėda didžiuotis, jog atimi gyvūnui gyvybę? Ar girdėjote, kad parduotuvės mėsos skyrių žmonės lygintų su prekyba nužudytų žmonių kūno dalimis?
Tiesa ta, kad nei kailinių spalvą rinkusi mama, nei medžiotojai nėra verti smerkimo. Verta kritikos yra pati mūsų sistema, kuri yra praktiškai sukurta ant gyvūnų nugarų. Jei pažiūrėtume, mama atvedusi dukrą į kailių fermą, nepadarė nieko nelegalaus. Lietuvoje steigti kailinių žvėrelių fermą vis dar yra legalu. Žudyti žvėrelius (naudojami būdai įvairiose šalyse: dujų kamera, elektros šokas į analinę/vaginalinę angą, kaklo sulaužymas rankomis, uždaužymas vėzdu) yra legalu. Žudyti vilkus, stirnas, šernus, antis, žirafas, liūtus, raganosius ir kitus mūsų keturkojus ir dvikojus brolius yra legalu. Tik patys geriausi medžiotojai Lietuvoje šia teise naudotis atsisako, jų rankose nėra ginklo, o geriausių kailių fermerių narvai – tušti. Tie geriausieji – kiekvienas iš mūsų, nepakėlęs šautuvo prieš gyvūną ir nepavertęs jo pinigų uždirbimo įrankiu, kitaip – vergu.
Išties džiaugiuosi, kad toji nuotrauka iš audinių fermos išplito ir sulaukė tokio atgarsio. Dažnai pirkdami prekę ar paslaugą, kuri susijusi su smurtu prieš gyvūnus, mes net nepagalvojame apie juos. Ir nematome (o pramonė kruopščiai slepia savo praktikas ir investuoja didžiulius pinigus į reklamą, idant vartotojai nepamatytų), kokią kainą jie turi sumokėti dėl mūsų norų. Mergaitės su audine nuotrauka priminė, kad akis, gyvenimą ir individualybę turi ne tik kailinių vilkėtoja(s), bet ir kiekvienas kailis. Kad karas, kurį paskelbėme gyvūnams, yra toks realus, kad mes nesusimąstydami nuo mažų dienų mokome savo vaikus žudyti. Pamiršdami, kad neapykanta yra išmokstama, o ne įgimta.
Džiugu, kad Leonardo da Vinci pasakyta mintis „ateityje žmonės žiūrės į gyvūnų žudymą lygiai taip, kaip dabar žiūri į žmonių žudymą“, jau pildosi: iškamšų muziejus lyginamas su žmonių kapinynu. Visuomenės reakcija rodo, kad žiaurumas prieš gyvūnus kertasi su bendražmogiškomis vertybėmis, atjauta, ir kad mūsų piliečiai sąmoningai nenori skiepyti vaikams smurto ir išnaudojimo idėjos. Ne paslaptis, kad kailiniams žvėreliams narve išties sunku: dėl neturėjimo galimybės reikšti gamtinių instinktų ir elgesio, pakinta jų natūralus elgesys ir formuojasi stereotipiniai pasikartojantys judesiai, savęs žalojimas, kanibalizmas ir pan. Ne paslaptis, kad nušautas egzotiškas liūtas ar lietuviškas kiškis gyventi norėjo ne mažiau negu jo medžiotojas. Tik teisę į savo gyvenimą, vienintelį ir brangiausią, mes kažkodėl vienam palikome, o iš kito – atėmėme. Vis daugiau žmonių nedviprasmiškai pasisako prieš gyvūnų žudymą dėl malonumo ir galvoja apie tai, kaip jaučiasi gyvūnai įvairiose smurtinėse sistemose.
Minėtus įvykius lydėję gausūs komentarai atskleidė, jog sistema, kuri grįsta smurtu, iš esmės negali būti visuotinai toleruojama. Kad bėgant tūkstantmečiams kai kurios tradicijos, susijusios su gyvūnais, nebėra moraliai priimtinos. Kas buvo natūralu ir būtina mūsų protėviams, yra visiškai nereikalinga dabartiniam žmogui. Žudymo dėl maisto ar aprangos būtinybė išnyko. Galbūt atėjo metas prisiimti atsakomybę už savo sukurtą sistemą, kurioje gyvūnams leidžiama beprasmiškai kentėti, ir permąstyti tam tikras „tradicijas“.
Pabaigai būtina pastebėti, kad minėtų pagarsėjusių atvejų komentarai atskleidė, kad mes galime būti ir nenuoseklūs, kai kalbame apie žiaurumą prieš gyvūnus. Panašu, kad lengviau užjausti už kelių tūkstančių kilometrų nušautą vieną Afrikos žirafą negu čia pat už lango skerdžiamą visą sunkvežimį Lietuvos karvių. Kad pažvelgti į audinės jauniklio akis lengviau nei į veršiuko, kurio kartu su daugybe kitų kasmet atsikrato pieno pramonė, paversdama juos „veršiena“. Galų gale, noriu paprašyti visų tų, rašančių laiškus, komentuojančių ir neliekančių abejingais neteisybės akivaizdoje, praplėsti atjautą ir pradėti galvoti apie fermos gyvūnus. Jie to nusipelnė.
Elžbieta Latėnaitė yra menininkė ir gyvūnų teisių aktyvistė, organizacijų „Tušti narvai“ ir „Trys paršeliai“ savanorė
