Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gabija Vitkevičiūtė: Dar labiau? Nė už ką!

Šaltinis: 15min
0
A A

Gabija Vitkevičiūtė Ar šiandien jau nebeturėjote laiko? Tai labas rytas, non-stop-visuomene! Ar jau šiandien pagalvojote, kad galėčiau būti stipresnis, kad turėčiau būti geresnė? Tai laba diena, not-good-enough-piliečiai!

Koks aš ministras, kai manimi nepasitiki? Koks aš generalinis, kai iš manęs išeina darbuotojai? Kokia aš mama, jei mano paauglys rūko? Koks aš vyras, jei ji kas vakarą nebesijuokia?

Kai Rokas Žilinskas dar dirbo „Vakaro žiniose“, jis turėjo patarimą tiems, kas bijo TV eterio arba kalbėti viešai. Sako, „žinok, visada yra kas nors, ką myli – tam ir kalbėk“.

Tai pradėkime apsibrėždami Kaukazo kreidos ratą – kas tie žmonės, kurie mumis žavisi, džiaugiasi ir myli už ačiū? Su tais šiandien ir kalbėkite.

Moterims būtų gerai pagaliau susivokti, kad myli jas (arba ne) ne už švarias grindis, suplautus puodus, aplankytus salionus, modistinius sijonus ir stangrias šlaunis. Kaip panašiai sakė amžiną atilsį Jurga Ivanauskaitė, „kai duosite paskutinę ataskaitą, niekas neklaus, kiek laiko praleidai su svarmenimis ir soliariume“. Taigi jau lengviau – myli arba ne, jokio vargo.

Moterims būtų gerai pagaliau susivokti, kad myli jas (arba ne) ne už švarias grindis, suplautus puodus, aplankytus salionus, modistinius sijonus ir stangrias šlaunis.

Tada yra mūsų vaikai – jie tai mus myli. Ekspertai sako, kad visada ir visada be sąlygų. O kiek mamų (tėčiai gal rečiau?), pražyla su amžinu „kokia aš mama?!“.

Kokia, kokia? Pakankamai gera, brangioji. Darai viską, ką gali, stengiesi nuo vakaro iki ryto, nuo aušros iki sutemų, nuo Mėnulio ir atgal, per devynias jūras, devynias marias.

O jei šiame kelyje nori išlikti savimi ir dar gauti pripažinimo darbe, konferencijose, iš klientų ar vadovų, tai ar tai nuodėmė? Ne. Tu esi pakankamai gera. Jau, dabar, čia. Ir jie Tavimi didžiuojasi, už dyką. Ir nė už ką nekeistų, kad ir ką kalba, kai supyksta – nei į Onutės, Jurgutės ar Laimutės mamą, kuri pusryčiams pasiūlo trijų rūšių blynų (darbo dienomis!) ir kasdien kito pyrago prie žolelių arbatos popietėje, kai tik mažieji žvėriukai parlekia iš kiemo. Na ir kas?

O kai jie sakys kitą kartą, kad „o Tomo tėvai tai jam leido...“, priminki, kad pats, mielas vaike, mane ir pasirinkai. Galėjai su gandru skristi pas kaimynę ir valgyti dabar ne picą, o vegetarišką troškinį. Pats pasirinkai, pats.

Ir žmonai tą patį pasakykite, mieli vyrai, kai ji dar kartą pradės čiulbėti apie tai, kad gal, brangusis, dar vis dėlto galėtumei labiau pasistengti, uždirbti dar daugiau, nes atsirado nauja madinga atostogų kryptis ir internete radau puikų naują būstą.

O jei jau atnešei pakankamai, tai gal galėtumei daugiau laiko praleisti namuose? O jei su vaikais voliotis ir kvatoti moki, tai gal nepakankamai įtakingų žmonių pažįsti, tai koks tavo autoritetas? O jei jau viskas čia atitiko, tai kodėl knygų nebeskaitai ir kodėl mes taip retai einame į teatrą? Juk kuri moteris nori leisti laiką su pilnų kišenių citatų iš visų meno, literatūros, kino ir architektūros epochų neprisikimšusiu partneriu? Regis, tikrai – nepakankamai geras.

Toną užduoda, toną ir uždeda

Kaip aš sakau, dideli vyrai užduoda toną, bet ir jiems toną ant pečių uždeda. Toks spaudimas! Aš išprotėčiau. Ir kai jau pradedu slysti be stabdžių to link, mane išgelbsti... vaikai. Ups, metas atsitraukti, atoslūgis metams mažiausiai – motinystės atostogos! Bet ir dabar, argi ramiau? Ne, jau aptarėme.

Bet ir vaikus – kiek juos galima drožti? Gi ne pieštukai! Guli, tai kaip čia sau leidi, eik kambario tvarkytis? Susitvarkei? O knygą jau perskaitei? Taip?

Ir vyrams tokiems tiesiems ir šaunuoliams reikia išlikti 24/7. Aną savaitgalį baseine stebėjau visus, palindusius po iš viršaus stipriai krentančia vandens kaskada: nemačiau nė vieno, kuris ištvertų ilgiau nei kokias tris minutes. Pakenčia, pakenčia, o paskui plaukia sau ilgais yriais per ilgą baseiną, ilsisi...

Bet ir vaikus – kiek juos galima drožti? Gi ne pieštukai! Guli, tai kaip čia sau leidi, eik kambario tvarkytis? Susitvarkei? O knygą jau perskaitei? Taip? Kiek puslapių? O namų darbus padarei? Gerai. Būreliai tvarkoj? Pašokai, papiešei, pagrojai? Tai ir vėl su draugais kalbi, kiek galima ir apie ką, taigi tik ką matėtės? Padėk mobilų, imk siurblį! Jau siurbei? Nieko, tada šunį išvesk!

Išgyvenę pasakoja, kad koncentracijos stovyklose žmones privesdavo prie beprotybės, tuo pačiu metu skirdami skirtingas komandas: Sėst! Stot! Eit! Gult! Stot! Gult! Taip diena, antra – ir baigta. Susisuko mazgai. Bet čia ne apie mus, čia žiauri fašistinė praeitis. Taip ir mes tikrai nedarytume, bet tas mano vaikas kažkoks, toks... nepakankamai geras. Stengiuosi, kad jam būtų tik geriau. Užaugs ir padėkos.

Padėkos tai jam psichoterapeutas, nes iš kompleksuotos ir suvarytos asmenybės turės stabilias metines pajamas. Apie tokias gilias „gabių vaikų dramas“ ir vaikystės traumas daug rašo šveicarė Alice Miller, kurią kelis kartus išvertė ir išleido „Vaga“ (gal ką sudomins ir viso to pasekmės Dostojevskio, Kafkos ar Prousto kūriniuose).

Užteks išauklėti normalų

Nes dar ir šiandien toks „išlygintas“ lygina save su kitais, nes tada tėvai vis sakė, kad bendraamžis Jonas tai jau čempionas, o Ona – puiki balerina, tik tu ant lovos guli ir trupinius trupini.

„Du geriausi draugai miršta, kai tik tėvai juos palygina“, – sako Vaidas Arvasevičius. Jei ne tėvai, tai mokytojai – kiek dar tokių klasių Lietuvoje, kur drįstama sakyti pradinukui „stenkis taip, kaip Audrutė, nes velkiesi paskutinis“?! Norite atsakymo? Tūkstančiai. Per liūdna tema, nesileisiu.

Grįžkime prie savęs. Anot jo, vaikų, paauglių ir šeimos santykių psichologijos konsultanto V.Arvasevičiaus, „nereikia užauginti tobulo žmogaus. Užteks išauklėti normalų“.

Gal kasdien ir nebeišeina pildyti kiekvienos jų užgaidos ir dėl jų išeiti iš proto, bet pagalvokit – kai tik reikėjo, kai buvo svarbu, kai trūko saugumo, jūs viską davėte.

Atsipūski, mama, eik nusipirk kavutės už pietų kainą į geriausią miesto restoraną. Tu esi to verta ir buvai jau nuo tada, kai pradėjai glostyti judviejų didelį pilvą.

Gal kasdien ir nebeišeina pildyti kiekvienos jų užgaidos ir dėl jų išeiti iš proto, bet pagalvokit – kai tik reikėjo, kai buvo svarbu, kai trūko saugumo, jūs viską davėte.

Akių nuo bado jiems nebado, į visus pažįstamų ir nepažįstamų gimtadienius dovanų nunešė, anksčiau ar vėliau, didesnius ar mažesnius, bet visus e.prietaisus gavo. Tai kas čia kam ko skolingas?

Vokiečių žurnalas „Brigitte MOM“ visą pirmą šių metų numerį su didelėmis puikiomis nuotraukomis ir iliustracijomis skiria temai „Chill mal, Mama“ ir sako: „Ne kiekviena problema turi būti išspręsta. Daug kas išsisprendžia savaime, reikia tik truputį kantrybės ir pasitikėjimo. DABAR yra laikas užsirašyti į muzikos pamokas, antros užsienio kalbos arba tapybos kursus, nusipirkti šunį, dantų plokštelę arba sporto klubo abonementą. Jau ir taip per ilgai laukta, per daug laiko iššvaistyta!“ Žurnalas storas, 154 puslapiai, tema nenusibosta.

Beje, šio leidinio šūkis: „Das Magazin mir starken Nerven“ – stiprių nervų žurnalas. Tokioms kaip mes, be deminutyvų (pinigėlių, sąskaitėlių, vežimėlių ir pasakėlių).

Ir vis dėlto. Naujausi smegenų tyrimai rodo, kad žmogus nori būti priekyje, kad jis nori būti pamatytas, išgirstas ir kaip tame mūsų vaikystės filmuke „suskaičiuotas“, kad jis nori būti pripažintas.

To, sako psichoterapeutai, mes ir ateiname į šį pasaulį – būti pripažinti: direktoriaus, varovo, užsakovo, kliento, paciento, mylimosios, tėvų ar kito svarbaus mums žmogaus ar žmonių – kiek kam reikia. Jei taip nenutinka, tada atsiranda šūviai į galvą, depresijos arba dar siaubingesnės žaidynės „Aš tikrai jums įrodysiu, aš dar labiau stengsiuosi ir pamatysite!“

„Nors Mičas suvokė, kad pats sau kasa duobę, jam buvo sunku prašyti pagalbos. Giliai širdyje jis bijojo tai padaryti, nes kolegoms būtų pateikęs įrodymą to, ko jie, be abejo, tikėjosi: kad jis buvo apsišaukėlis, apgavikas. Vengdamas „demaskavimo“ jis dar daugiau dirbo (bet, deja, ne protingiau).

Jis kankinosi dėl to, ką apie jį mano bendradarbiai, nerimavo, kad nepateisina jų lūkesčių ir dejavo dėl kiekvieno sprendimo. To pasekmės – didžiulis nerimas ir daugybė bemiegių naktų. Galiausiai jis ėmė svarstyti, kad jį kankina nervinis išsekimas“, – tokių pavyzdžių apie A lygio vadovus „Verslo žinių“ leidyklos išleistoje Manfredo F.R ir Ketso de Vrieso knygoje „Lyderis pas psichoanalitiką“ daugiau kaip 400 puslapių! Ką čia daugiau sušuksi, jei ne „Wake up and smell a coffee!“, mielieji!

Kelionių siela Inga Bytautė, leidyklos „Tyto alba“ užsakymu prieš kelerius metus išvertė labai populiarią knygą „Who Ordered This Truckload Of Dung?“ (lietuviškas pavadinimas „Atverk savo širdies duris“). Manosios knygos su autografu kažkam reikėjo labiau, tai negaliu pažodžiui padovanoti jums poetiško Ingos vertimo.

Bet esmė tokia: čia tarp kitų budistinių istorijų yra ir trumputis pasakojimas pavadinimu „What’s done is finished“. Ji pasakoja, kaip vienuoliai statė vienuolyno menę, tačiau, užėjus liūčiai, darbus tučtuojau baigė. Kai užklydęs lankytojas pasiteiravo, kada statybos bus baigtos, vienuoliai jam ramiai atsakė: jau baigta. Tas apšalo – kaip? Ir langų, ir durų, ir stogo trūksta – gal juokaujat? Tačiau senasis abatas tik nusišypsojo: „Kas padaryta, tas ir baigta.“ Pasak autoriaus Ajahno Brahmo, tai vienintelis būdas pailsėti. Kitaip darbai nebus baigti niekada.

Jei pasisukome į Rytus, tai ten yra tokia sąvoka „Wabi sabi“. Ji labai daugialypė, dažnai pasakoja apie įskilusių senovinių indų grožį, bet viena iš šluotos rykščių reiškia, jog „individualumas – tai nėra niekas, ko aš turėčiau siekti, dėl ko dvejoti ar kovoti, o atvirkščiai – tai yra tai, ką aš jau turiu. Man nereikia individualumo – aš esu individualus“.

Bet jei pavargsite galvoti, kas čia ir prie ko, tai prisiminkite, kad tenykštė medicina teigia – daugumos ligų priežastis yra pyktis, sielvartas, melancholija, baimė, siaubas ir… perdėm didelis mąstymas. „Taigi ten neleidžiama mąstyti ilgiau kaip… tris minutes. Po tiek laiko arba jau reikia priimti sprendimą, arba baigti,“ – sako kinų medicinos mokslų daktaras Dainius Butvilas iš Kauno.

Paukščiai skrisdami nesistengia

Maža to, kad neužstringant, dar viskas turi būti ir maloniai. Vieną ankstų rytą atsidūriau tokio portugalo mankštoje, kur jis, nuolat nepaliaudamas sukti klubus, minkštais, dideliais, plačiais judesiais, vis apsnūdusius mūsų kaulus žadino: „Laisvai ir tingiai! Be greičio matuoklių, be startų ir finišų, be savęs nugalėjimo, be jokių ribų! Dievulėliau, ar gali jūra turėti ribas?! Juk paukščiai skrisdami nesistengia. Juk žuvys plaukdamos nesistengia. Moterys, būkite nėščios savimi, vyrai, patirkite pilnatvę, o ne spaudimą ir dusinimą!“ ir taip toliau, ir panašiai. Kol nuo tokios „be pastangų“ mankštelės mums visiems bėgo devintas prakaitas.

Mes jau nieko niekam neprivalome. Mes džiaugiamės, kad įkvepiam ir iškvepiam, įkvepiam ir iškvepiam. Kitiems to nebeduota, jei netyčia pamiršote.

Jei jau pradėjome, tai leiskite bebaigiant ištraukti dar vieną istorijos gabalėlį iš mano pačios knygos „Karavanasarajus“, kur dėliojama, ką reiškia pats pavadinimas: „Paprastais žodžiais šnekant, tai viešnamis, turgus, trauka, geismai, jausmingumas, gaivalas, mėšlas, auksas, juslės, gašlumas, kartybė ir išmintis vienoj vietoj. Tai karavanų sustojimo vieta, kur jie galėjo pailsėti ir ryte vėl keltis į kelią. Tai užvažiuojamieji namai. Tai, kai gerai būti be namų ir prisirišimo, nes namai ir viskas, ką turi turėti – jau su Tavim. Ne Tu jau atkeliavai. Užversk galvą ir pamatysi – tai tiesa.“

Todėl ministras gal kažkur skaitė, kad akmenys mėtomi į vaisiais aplipusius medžius ir žino, namie pažiūrėjęs į veidrodį, ką tikrai padarė ir ko ne (gal dėl to taip atsipalaidavęs paskutinę darbo dieną visa jėga skambino savo mėgstamus kompozitorius).

Todėl generalinis tik džiaugiasi, kad kaip sena oda pleiskanomis nuo jo nubyrėjo tie, kam jau atėjo metas (nes ilgai krūtimi maitinant gyvatę visi žinome, kokia pabaiga laukia), todėl mamos atsipalaiduos dvi tris valandas pašnekėjusios su draugėmis, o vyrai nurims, vakare užuodę karštą maistą ant stalo – nes jei jo moteris pyktų, ji niekada negamintų. Saugo juos pačius, kad tuo maistu nenunuodytų.

Mes jau nieko niekam neprivalome. Mes džiaugiamės, kad įkvepiam ir iškvepiam, įkvepiam ir iškvepiam. Kitiems to nebeduota, jei netyčia pamiršote.

Bet išvis, kas aš čia tokia, kad pati save cituočiau, kad aiškinčiau, kad viską žinočiau – kaip mėgsta apie bet kurį iš mūsų putoti komentuojantys anonimai? Juk nesu verta nei scenos, nei būti lektore, nei dėstytoja, nei rašytoja. Dar reiktų pastiprinti raumenį, nes štai life-style koučeris iš Londono už 89 eurus nuo žmogaus tai įkvepia, kaip priklauso. O tu kas tokia? Tai aš ir klausiu: tikrai nepakankamai gera?

Besiruošdama tam, kuo čia su jumis pasidalinau, įvairiais būdais per dvi savaites įsigijau ir perskaičiau dar 8 paprastas ir e.knygas (be to, ką jau žinojau ar turėjau anksčiau), išklausiau mažiausiai keturis profesionalus ir išsiverčiau tris trūkstamus šaltinius iš kitų kalbų. Taigi, mielasis žmogau, kad ir kiek Tu žinotumei apie šią temą dar daugiau „on top“ (o galo nebuvo ir nebus), šiems keliems puslapiams aš ESU pakankamai gera!

Kaip ir tam, kad nuostabiai praleisčiau šią nuostabią dieną, apsikabinčiau savo netobulą vyrą ir padėkočiau jam už mūsų netobulus, bet dieviškus ir sveikus vaikus, paskambinčiau be priežasties savo netobulam tėčiui, nors jis vis tiek greitakalbe tikriausiai pasakys „pasuksiu vėliau, dabar skrendu, negaliu, gerai, dukryte mylimiausia?“, nurinkčiau po spyglį nuo savo netobulos mamos kapo ir padrikomis mintimis padėkočiau Dangui – kad mane, tokią neišbaigtą (man pačiai) sukūrė. Kaip atsimenate, galimybių tam, kad mes išvis būtume užsimezgę, buvo viena iš 400 milijonų! Jau yra proga švęsti.

Jau yra proga šokti – tegu juokingai ir ne į taktą. Jau yra proga dainuoti – tegu ir pro šalį. Jau yra proga pasakyti kolegoms tostą, staiga atsistojus ant stalo – žinau, kad juoksitės, bet tik taip išgirsite, kokie mes vieni kitiems čia svarbūs ir geri! Jau yra proga pasikviesti savo antrąją (gerąją) pusę pietų, bet iš tikrųjų tai vietoj deserto pabučiuoti ją po pražydusiais kaštonais! Užteks svajoti, pradėkim dėkoti.

Arba ant viso garso automobilyje pasileisti du vyrus: šviesaus atminimo Alvydas Lukoševičius-Obuolys tegu jums atliks dainą „Tamsus langas“, o Egidijus Sipavičius – „Tau dovanotas rytas“. Labai į temą.

Netobulos kokybės vaizdo įrašus galite peržiūrėti čia:

VIDEO: Alvydas Lukoševičius-Obuolys atlieka dainą „Tamsus langas“
VIDEO: Egidijus Sipavičius atlieka dainą „Tau dovanotas rytas“

Ir kol skambės muzika, dar tik paskaitykite, kad terminą „good enough“ („aš esu sau pakankamai geras“) sugalvojo Brene Brown. Tai amerikietė profesorė, kelis dešimtmečius tyrinėjusi pažeidžiamumą, gėdą, autentiškumą ir drąsą. Kelios jos knygos yra išleistos ir lietuviškai.

Labai norėjau šia tema padiskutuoti su jumis jau anksčiau, bet kol kurjeriai atvežė pagrindinį mano šaltinį, jos „Netobulumo dovanas“, užtrukau. Tada norėjau nardyti po temą daug giliau, bet išvažiavau į pajūrį, o knygą palikau namie prie lovos. Galiausiai dėl to negaliu pakankamai gerai jos jums cituoti, dar labiau jūsų įkvėpti. Tai ir straipsnis išėjo, matyt, nepakankamai geras?

Bet šiandien plytų tiek, brangieji, saulė vilioklė dangum ritinėjasi, metas į kopas!

TAIP PAT skaitykite: Gabija Vitkevičiūtė: Nebekiškite moteriai rankos, džentelmenai

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min