TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Jonas Ohmanas: Apie šimtmečių tapatybę ir kultūrą

Šaltinis: 15min
2
A A

Jonas Ohmanas Liko metai iki to momento, kai Lietuvai, kaip moderniai valstybei, formaliai sukaks šimtas metų. Tai, be jokios abejonės, – džiaugsmingas įvykis, kuris įtvirtins šalies vidinę tapatybę ir išorinį įvaizdį.

Kaip dažnai nutinka istorijos peripetijose, daug kas pasikeitė, daug kas – nelabai. Ypač stebina panašumai. Kaip ir tada bolševikai stovi ant slenksčio. Kaip ir tada Amerika negali apsispręsti, ar užsiimti Europa, ar geriau pasitraukti. Kaip ir tada yra krūva socialinių problemų, ypač provincijoje, kurias reikia spręsti. Kaip ir tada žmonės migruoja „uždarbiauti“. Kaip ir tada turime gan trapią politinę sistemą, kuri sunkiai formuojasi.

Kita vertus, Lietuva šiandien visiškai kitokia šalis. Ji yra visavertė Europos narė, nors lėtai, bet vis tik susidoroja su savo problemomis, rodo tvirtą poziciją tarptautiniame kontekste. Kai kur, sakyčiau, net ir lyderiauja. O žiūrint plačiau, turint omeny per šimtmetį įveiktus iššūkius ir sunkumus, tai – beveik neįtikėtina sėkmės istorija.

Taigi, faktas, kad prasminga paminėti šimtmetį. Kaip tai daryti – kitas klausimas, ne iki galo išspręstas. O kas tame slypi – dar vienas galvosūkis.

Turėdamas įvairių tapatybių čia pirmiausia norėčiau kalbėti kaip menininkas arba kultūros atstovas. Šiuo metu kiti reikalai mane šiek tiek bloškė kita kryptimi, bet tai nereiškia, kad pamiršau kultūros svarbą. Kultūra, tarp kitko, yra galimybė žmogui ir bendruomenei susisiekti su savo tapatybės gelmėmis. Konflikto akivaizdoje vis labiau darosi aišku, kad be ryškaus savo kultūros suvokimo pasiduodame itin neaiškioms jėgoms, kurios gali įtraukti į gilią duobę.

Stebiu Lietuvoje vykdomą kultūros politiką, kultūros atstovus. Pripažįstu, dažnai nesu itin patenkintas tuo, ką matau. Suprantu, kad tai ne visiems patiks, tačiau kartais susidaro įspūdis, kad kultūrą ar, tiksliau, kultūros raidą vis dar didele dalimi formuoja (su nuoroda į Lietuvos istorines tapatybes), „dotacijų valgytojai“.

Apskritai susidaro įspūdis, kad, kai bandoma ką nors rimčiau daryti, mikliai prisistato tie, kuriuos vaizdžiai vadinčiau „pinigų plovimo karta“, ir kažkaip sugeba panašius projektus numarinti, aišku, prieš tai iš jų neblogai užsidirbę. Galiu kaip pavyzdį minėti Žalgirio mūšio filmo atvejį, kai šiek tiek teko bendrauti su „kūrėjais“. Jiems visiškai nieko neišėjo, pinigai buvo tiesiog švaistomi, net, atrodo, nebuvo noro bent rimtai bandyti. Ar čia dėl kvailumo, gudrumo ar tingumo, nežinia. Na, kaip čia pasakius, į mūšį su jais nejočiau...

Tačiau čia ne vienintelis atvejis. Tokių buvo n, kai grandiozinių valstybingumo paskatos projektų užmojai žlugo. Nesu tikras, ar galėčiau paaiškinti, kodėl taip yra, bet pabandysiu pabandyti.

Taip,kai kur kūrybiniuose tarpeliuose kyšo neužsandarinta sovietinė vata – taip. Kad tariami kūrėjai kai kada toli gražu netraukia iki reikiamo lygio – irgi teisybė. Kad kai kada į kūrybą žiūrima visiškai iš kito galo, kitaip tariant, pirmiausia į pinigus ir jų pasisavinimo galimybes – faktas.

Valstybinės kultūros politikos gairės, bent man, dažnai sunkiai suvokiamos. Tuo labiau šimtmečio kontekste. Būsiu drastiškas – kartais nesuprantu, ar valdžia tikrai nori rimtai ir kryptingai užsiimti valstybingumo puoselėjimu, ar vis dar tęsiasi „pakazuchos“ kultūra? Kalbant apie šimtmečio paminėjimą, labai laukiu kažkokių rimtesnių ir labiau apgalvotų idėjų, nebūtinai brangių (tikrai ne). Maldauju, Dieve padėk, tik nestatykime strimgalviais stadionų...

Žinoma, švęsti galima ir kitais būdais. Kasdienė valstybės statyba tiek šalies viduje, tiek už jos ribų taip pat stiprina šimtmečio signalą, kad Lietuva laisva, nepriklausoma ir pajėgi save apginti. Laisvės kultūra gali būti puoselėjama nebūtinai per tradicinius kultūros kanalus.

Be tradicinės kultūros išraiškos kurti valstybę – sudėtinga, jei iš viso įmanoma. Kultūra – lyg gyvsidabris, jokiu būdu nesileidžia būti užfiksuojama vienokioje ar kitokioje formoje. Kaip bebūtų, formuojant valstybę ir valstybės sąvoką kultūra yra nepakeičiamas įrankis. Esi laisvas iki tokio lygio, kiek sugebi tai išreikšti, įvairiausiomis priemonėmis, įskaitant ir kryptingą šalies kultūros politiką.

TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Visuomenės sutelktumas kilus grėsmei

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min