Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 19d. 08:00

Julius Naščenkovas: Didžiosios valdžios klaidos ir receptas nuo jų

Julius Naščenkovas Absoliuti dauguma valstybių, išskyrus kelias itin specifines, pripažįsta, kad COVID jose sukėlė krizę, ir ne tik visuomenės sveikatos. Taikomos ypatingos, dažnai precedento neturinčios priemonės. Tuo tarpu Lietuvos institucijų elgesį suprasti ir paaiškinti yra sudėtinga: keistus sprendimus keičia dar originalesni, o kylantys konfliktai dažnai atrodo nesuderinami su situacijos rimtumu. Ar iš tiesų krizėje esame be lyderio, be plano ir chaosas – mūsų tikrasis veidas?

Kas atsakingas už COVID situacijos valdymą?

Gal atsakingas yra Prezidentas Gitanas Nausėda? Gal ir taip: tai Prezidentas pažada didesnę vakcinų partiją, tai suburia grupę, ekspertiškesnę už visas kitas darbo grupes. Kaip ir įprasta įgaliojimu grįstoje lyderystėje, jis ir jo komanda kritikos nepagaili visiems, prisiliečiantiems prie COVID valdymo. Bet gal Prezidentas ir neatsakingas: dar visai nesenai G.Nausėda leido šventes su dukra, kai kitiems rekomenduota izoliuotis. Mažoka prielaidų lyderystei: be apdovanojimo kritiškais žvilgsniais ir kūčiukų perdavimo per saugų atstumą Prezidentūra taip nieko ir nenuveikė.

Dar visai nesenai G.Nausėda leido šventes su dukra, kai kitiems rekomenduota izoliuotis.

O gal atsakingas Sveikatos apsaugos ministras? Gal ir taip: naujasis ministras Artūras Dulkys poste pakeitė Aurelijų Verygą, kuris buvo ne tik ministras, bet ir Valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro vadovas. A.Dulkys pasirodo eteryje ir periodiškai suima valdymo gijas: tai pažada išsamią krizės valdymo strategiją, tai pažada daugiau nebežadėti; tai prisiekia skiepytis „AstraZeneca“ vakcina, tai sustabdo tos pačios vakcinos injekcijas. Bet gal ir ne visai atsakingas, nes, kaip pats sako, yra ne medicinos, bet valdymo procesų ekspertas, ir visuomenės informavimas bei nuomonės formavimas – ne jo prioritetai.

Vyriausybės komunikacijos stilius grįstas nutylėjimais ir gudravimais bei sprendimų priėmimo proceso maskavimu, o tai nėra atsakingumo požymiai.

Tai gal atsakinga yra Vyriausybė, kurios atskiri ministrai rūpinasi įvairiomis COVID paliestomis sritimis, pavyzdžiui, sveikata, ekonomika, socialiniais reikalais? Gal ir taip: premjerė Ingrida Šimonytė žadėjo Vyriausybės kabinetą, kuris veiks sistemingai, remsis mokslu ir sumaniais procesais. Rinkimus laimėjusių ambicija buvo šią valstybei sudėtingą situaciją priimti kaip įvairiapusį iššūkį – ir kompleksiškai į jį atsakyti. Kita vertus, Vyriausybė gal ir neatsakinga, nes jos veiksmų esmė – draudimų origami priklausomai ne nuo plano, bet nuo atskirų grupių spaudimo. Vyriausybės komunikacijos stilius grįstas nutylėjimais ir gudravimais bei sprendimų priėmimo proceso maskavimu, o tai nėra atsakingumo požymiai.

Ar valstybė veikia pagal planą?

Toks klausimas kyla ieškant ir vis nerandant atsakingų už COVID situacijos valdymą.

Jeigu situacija būtų įprasta kaip „valstybės planą“ traktuotume Vyriausybės programą ir ją papildantį Priemonių planą. Tačiau kai gyvenimas visose srityse vyksta COVID ritmu, terminas „įprasta“ yra paskutinis pasirinkimas. Akivaizdu, kad standartinis Vyriausybės planas neturi prasmės, o primygtinis rėmimasis tokiu įrodytų tik strateginį neadekvatumą.

Prezidentas irgi veikia spontaniškai: iniciatyvos paskelbiamos be įstatymų projektų ir jos nebūtinai yra susijusios tarpusavyje.

Bet galbūt planą turi kita institucija? Pavyzdžiui, jeigu COVID situacijos valdymas ir nėra tai, ko pirmiausia tikėtumėmės iš Respublikos prezidento, tai valstybės raidos vizija kritiniu laikotarpiu yra indėlis, kurio tikėtis iš Prezidentūros tikriausia nebūtų įžūlu.

Jeigu ne Vyriausybė ar Prezidentas, tai galbūt Seimas turi planą?

Tačiau Prezidentas irgi veikia spontaniškai: iniciatyvos paskelbiamos be įstatymų projektų ir jos nebūtinai yra susijusios tarpusavyje. Potencialo turėjusi „Gerovės valstybė“, G.Nausėdos rinkiminė kelrodė žvaigždė, į priekį pasistūmėjo tiek, kad vykdomi dizaino pirkimai lyg netyčia užmiršus turinį.

Jeigu ne Vyriausybė ar Prezidentas, tai galbūt Seimas turi planą? Kyla abejonių: Seimas tradiciškai yra užsiėmęs pats savimi. Visų pirma parlamentarai mokėsi balsuoti nuotoliniu būdu, tada mėtė vienas kitą iš postų ir žaidė įprastus jėgos žaidimus, tarsi už Parlamento langų sustojęs gyvenimas lauktų starto signalo iš Seimo narių.

Chaosas – tikrasis gebėjimų atspindys?

Krizės turi savybę nuimti kamufliažą: nukrenta kaukės, išryškėja prioritetai, pasirodo tikrosios procesų vertės. Krizės metu paaiškėja, kas yra tikrieji lyderiai, o kas yra lyderiai todėl, kad taip sako jų pareigybės ir vizitinės kortelės.

Matėme ir džiuginančių akimirkų: pavieniai parlamentarai ėjo padėti į ligonines, atskiri politikai įsitraukė į savanorišką veiklą.

Apmaudu, bet per šitą krizę dauguma oficialiųjų lyderių pasirodė prasčiau negu iš jų buvo tikėtasi. G.Nausėda vis dar labiau kritiškas bosas nei prezidentas, I.Šimonytė labiau primena personalizuotą Valstybės kontrolę nei premjerę, o Viktorija Čmilytė-Nielsen atrodo lyg nuolat sau priekaištaujanti dėl sprendimo tapti Seimo pirmininke. Nei savo veiksmais, nei savo komunikacija minėti politikai neprimena tų, paskui kuriuos žmonės sektų nelaimės akivaizdoje.

Bet matėme ir džiuginančių akimirkų: pavieniai parlamentarai ėjo padėti į ligonines, atskiri politikai įsitraukė į savanorišką veiklą. Šauliai tapo efektyvia parama užtikrinant karantino sprendimų įgyvendinimą, jie parodė iniciatyvą pradėti skiepų komunikaciją, į kurios traukinį visos valdžios institucijos begėdiškai pavėlavo.

Tačiau šitos džiuginančios iniciatyvos tik dar labiau paryškino chaosą tarp tų, iš kurių sistemingų sprendimų mes tikimės. Prezidento, Seimo ir Vyriausybės narių komunikacijoje prioritetu buvo jie ir jų politiniai interesai, prie kurių politikai stengėsi pritaikyti tikrovės poslinkius.

Ką galima daryti kitaip?

G.Nausėda galėtų prisiminti pažadą būti telkiančiu prezidentu. Ir nebūtinai telkti politikus – jokia paslaptis, kad politikų autoritetas visuomenės tarpe yra geriausiu atveju vidutiniškas. Jo komunikacijoje galėtų atsirasti daugiau vietos atjautai dėl prievartinių gyvenimo permainų ir daug daugiau aktyvaus empatijos demonstravimo.

G.Nausėda galėtų prisiminti pažadą būti telkiančiu prezidentu.

G.Nausėda galėtų prisiminti, kad visas sėkmingai krizes įveikusias organizacijas vienija vienas bruožas: jos inovuodavo ir negandą panaudodavo kaip katalizatorių. Prezidentas ir yra tas subjektas, iš kurio tikėtumėmės nacionalinės lyderystės bei vizijos, kaip visuomenei atsakyti į naujos tikrovės iššūkius – nebent Prezidentas mano, kad mūsų tau tauta tam nepajėgi.

Vyriausybei vertėtų prisiminti, kad ji yra vykdomoji valdžia, o komunikacija yra neatsiejama sėkmingo vykdymo dalis. Viešinti procesus, atskleisti planus ir neslapukauti – nieko blogo nenutiks, dėl žinojimo panika nekils. Kyla abejonių? Atsiverskite akademinę ir praktinę krizių komunikacijos literatūrą ir abejonės bus išsklaidytos.

Vyriausybei vertėtų prisiminti, kad ji yra vykdomoji valdžia, o komunikacija yra neatsiejama sėkmingo vykdymo dalis.

Ypač vertinga būtų prisiminti, kad valdoma ne valstybė, bet valdymo aktais yra pretenduojama reguliuoti visuomenės gyvenimą. O tai be išankstinės, sistemingos ir aiškios komunikacijos yra neįmanoma. Pradėti komunikacijos kampanijas jau atlikus valdymo veiksmus (formuoti visuomenės poreikį skiepytis tik pradėjus skiepijimo akciją) yra tiesiog neefektyvu.

Seimo nariai galėtų persvarstyti savo prioritetus. Šiandien kaip niekad svarbu sau ir kitiems įrodyti imlumą, gebėjimą prisitaikyti ir vienybę.

Kaip ateityje bus vertinamos tokių parlamentarų galimybės kurti įstatymus?

Puiki proga komunikuoti imlumą yra nuotolinio darbo prisijaukinimas. Apmaudu, kad Seimo nariai, besišaipantys iš nuotolinio darbo niuansų, nesuvokia, jog jie diskredituoja ne technologijas, bet Seimo narį kaip subjektą. Ištisos industrijos sugebėjo pereiti prie nuotolinio darbo, o štai parlamentarai – spirti iš kelmo? Kaip ateityje bus vertinamos tokių parlamentarų galimybės kurti įstatymus?

Gebėjimą prisitaikyti prie kintančios situacijos kai kurie parlamentarai visgi pademonstravo: jie pasirinko savanoriauti gydymo įstaigose, jie pasirinko kartu su tauta pasidalinti riziką. Tuo tarpu daugumos parlamentarų komunikacija liko nepakitusi: tonas ir turinys nebuvo pritaikytas prie kintančios tikrovės.

Retam Seimo nariui pavyko komunikuoti vienybę. Kur kas lengviau parlamentarams buvo kalbėti apie skirtumus, nebūtinai reikšmingus įprastoje situacijoje ir įžūliai nereikšmingus kritinėje situacijoje. Net jeigu tokia komunikacija jiems ir atneš trumpalaikius dividendus, valstybės istorijoje jie bus su minuso ženklu – kaip neįvertinę situacijos rimtumo ir neatnaujinę savo prioritetų.

Retam Seimo nariui pavyko komunikuoti vienybę.

Visuomenę ypač poliarizuojančios personos galėtų kuriam laikui prisėsti ant atsarginių suolelio ir taip pasiųsti žinią, kad jų komanda yra didesnė už atskirų jos dalių sumą. Būti kukliu yra puiki komunikacijos strategija – ir tokia unikali Lietuvoje, kad tikrai liktų pastebėta.

Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.

Komentarai: 5

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

00:49
00:46
48:28

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min