Dabar populiaru
Publikuota: 2015 lapkričio 9d. 08:01

Leonidas Donskis: Kam reikia didvyrių?

Leonidas Donskis Bertolto Brechto pjesės „Galileo gyvenimas“ (Leben des Galilei) pabaigoje nuskamba žodžiai apie tai, jog nelaiminga toji šalis, kuriai reikia didvyrių. Didvyriai – jokia palaima. Jų prireikia tik tada, kai kažkas nenusiseka pavienio žmogaus ir dar dažniau – visos jo šalies gyvenime. Ypač kai šalis renkasi melą apie save ir savo praeitį.

Austrija – itin sudėtingas atvejis. Sau apie save meluoja tiek pavieniai žmonės, tiek šalys. Išimčių beveik nėra. Ir vis dėlto Austrija šiuo požiūriu – ypatinga. Tai šalis, po Antrojo pasaulinio karo perrašiusi savo istoriją, per stebuklą likusi nepriklausoma (kad ir su jai primestu neutralumu ir lengvu įtakos darymu iš Maskvos) ir save pavaizdavusi kaip nacizmo auką.

Austrija nebuvo vien auka. Nacių nuošimtis joje iki karo pranoko ir pačią Vokietiją, o nacių elito dalis buvo austrai – pats Adolfas Hitleris, Ernstas Kaltenbrunneris, Arthuras Seyss-Inquartas, Karlas Silberbaueris (be kitų valymų ir nusikaltimų, Amsterdame areštavęs Anne’ą Frank), Berlyno universiteto rasinės biologijos profesorius Wolfgangas Abelis (atlikęs 7000 sovietų karo belaisvių rasinę analizę).

Mūsų dienomis sėkmės formule ir viza ar licencija į galios bei dėmesio lauką tapęs aukos naratyvas Austrijos buvo itin efektyviai išmėgintas ir davė puikių vaisių.

Kad ir kaip būtų, po karo pačios Austrijos denacifikacija neįvyko. Visi kalbėjo tik apie „Anschluss“ – Austrijos prijungimą prie Trečiojo Reicho. Austrija tapo auka. Niekas nebekalbėjo apie jos pačios ikikarinį nacistinį sąjūdį. Mūsų dienomis sėkmės formule ir viza ar licencija į galios bei dėmesio lauką tapęs aukos naratyvas Austrijos buvo itin efektyviai išmėgintas ir davė puikių vaisių.

Saviapgaulė, nacizmo teisinimas, gyvenimas pusiau tiesa ar net atviru melu, cinizmas tikrai neturi kokios išskirtinės biografijos – visa tai paženklino ir kitas Europos šalis, norėjusias perrašyti savo istoriją ir pateisinti didvyrius, kurie buvo karo nusikaltėliai ir budeliai. Meluotume patys sau, jei teigtume, kad tokio Austrijos sindromo išvengėme mes ir kitos Vidurio Europos valstybės.

Paradoksas tas, kad literatūra ir teatras paprastai laimi kruopščiai maskuojamų įtampos ir melo židinių dėka. Anksčiau ar vėliau melą ir cinizmą pajunta ir į dienos šviesą išvelka jautriausi ir talentingiausi prozininkai, dramaturgai, eseistai ir teatralai. Tai itin komplikuotas ir nedėkingas darbas, už kurį autoriai paprastai pelno neapykantą.

Kita vertus, niekas nenori kapstytis po traumas ir žaizdas. Už trauminės patirties analizę niekada neatleidžiama. Paprastai neatleidžia savi – kolegos rašytojai ir inteligentai. Lietuvoje už visą tiesą apie Holokaustą ir mūsų nuosavą polonofobiją bei rusofobiją dar ilgai nebus atleista Tomui Venclovai, lygiai kaip už visą šokiruojančią tiesą apie sovietmetį ir mūsų pačių demonus valinga užmarštimi ir aktyviu ignoravimu buvo nubaustas Ričardas Gavelis.

Thomas Bernhardas (1931–1989) – austrų dramaturgas, savo kultūroje sėkmingai atlikęs moralinio provokatoriaus ir polemiko vaidmenį. Jei ne jo literatūrinė šlovė užsienyje, Austrijoje jis būtų buvęs nubaustas valinga užmarštimi. Daugelio piktų satyrų ir kandžių komedijų autorius pasižymėjo ypatinga grėsmės nuojauta ir absurdo pojūčiu.

Niekas nenori kapstytis po traumas ir žaizdas. Už trauminės patirties analizę niekada neatleidžiama. Paprastai neatleidžia savi – kolegos rašytojai ir inteligentai.

Didžiulį politinį skandalą 1988 m. sukėlusios Thomo Bernhardo pjesės „Didvyrių aikštės“ (Heldenplatz) pastatymą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre laikyčiau vienu iš reikšmingiausių 2015 m. mūsų teatrinio gyvenimo įvykių (premjera įvyko 2015 m. kovo 27 d.). Garsus lenkų teatro režisierius Krystianas Lupa praturtino Lietuvos teatro peizažą.

Spektaklis pasakoja apie profesoriaus Josefo Schusterio mirtį, po kurios atsiveria gyvieji, t.y. šeimos nariai, tampantys velionio įsikūnijimais ir gyvaisiais naratyviniais jo egzistencijos tęsiniais. Krystianas Lupa nustebina tuo, kas pastaruoju metu mūsų teatre nebėra praktikuojama, o būtent – ištikimybe tekstui ir atidžiu jo perskaitymu teatre.

Likusio gyvo brolio Roberto Schusterio ir kitų šeimos narių dėka mes viską sužinome apie velionį. Nelaimės valandą atgyja mūsų naratyvinės galios – mes išpasakojame vieni kitiems ne tik savo skausmą, bet ir mirusiųjų gyvenimą, tuo pratęsdami juos. Tai mes žinome nuo Giovanni Boccaccio „Dekamerono“ laikų – Europa nebūtų išgyvenusi ir dabar negalėtų egzistuoti po visko, ką ji patyrė, jei ne mūsų naratyvinės galios.

Mūsų teatro neabejotina stiprybė yra keli tiesiog genialūs režisieriai, iš kurių mes įpratome laukti ne pabuvimo vidinėje, neverbalinėje teksto erdvėje (kurią teatras vienintelis tegali atverti), o veikiau stiprios ir originalios interpretacijos – kitaip tariant, publiką laiminčio pastatymo, kuris literatūros kūriniu naudojasi tik kaip pretekstu, dingstimi, aliuzijų terpe.

O juk teatras gali atkurti vidinę kūrinio gyvybę, kuri reiškia aktorių ir režisieriaus gebėjimą sukurti laikiną egzistencijos formą literatūrinėje duotybėje – būti kartu ir patirti kartu, o ne siekiant kažką priversti patikėti ar kažką išgyventi. Tokį teatrą kuriantys režisieriai tampa likimo dovana aktoriams, nes jie nebėra pastatomi scenoje taip, kad padėtų organizuoti erdvę ir taptų dar vienu daiktu – net jei tas daiktas ir ne buitinis, o ontologinis.

Krystianas Lupa ir yra toks teatro mąstytojas, menininkas ir pedagogas. Spektaklio erdvė nuostabiai organizuota, bet sykiu mums atsiveria pjesė, kurioje slypi žmonijos drama. Atsiveria ir puikūs aktoriai, kuriuos lenkų režisierius tiesiog iš naujo aktyvuoja – visų pirma tai puikūs mūsų teatro grandų Valentino Masalskio (profesorius Robertas Schusteris) ir Eglės Gabrėnaitės (ponia Zittel, velionio ekonomė) vaidmenys. Stiprų įspūdį palieka ir velionio dukras vaidinančios Eglė Mikulionytė (Olga) ir Viktorija Kuodytė (Anna).

Spektaklyje miręs žmogus atgaivinamas pasakojimais ir detalėmis. Jis aktualizuojamas ir išgyvenamas bei pratęsiamas. Sykiu miršta dabartis – ji nevertinga lyginant su praeitimi. Svarbu išsaugoti nuo mūsų nenumaldomai besitraukiančią praeitį. Dabarties nevertingumą pabrėžia kalba – profesoriaus Roberto Schusterio kalba yra kone sadistiškai žiauri, baudžianti, negailestinga, bet už jos veriasi jo tuštuma, traumos, bailumas ir valios paralyžius.

Geriau su tuo netobulu pasauliu susigyventi jį išpasakojant ir kartu protestuojant prieš jo absurdą, nei gyventi neapykanta jam bijant viešai išsižioti ir užkirsti kelią niekšybei ir išdavystei pačioje jos pradžioje. Ir kalbėti, pasakoti, netylėti. Nes kol mes kalbame ir pasakojame, mes galime gyventi ir pratęsti kitus. Sykiu nepasiduoti neapykantai ir vakuumui.

Krystiano Lupos „Didvyrių aikštė“ mums tai primena pačiu laiku.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Niekas nenorėjo mirti (ir niekas nenorėjo prisiminti)

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

03:16
01:33
01:16

RESTA 2019

Naviguok į ateitį

Sveikata

Jauskitės gražūs

Parašykite atsiliepimą apie 15min