Dabar populiaru
Publikuota: 2016 birželio 29d. 08:00

Leonidas Donskis: Jiems maža taikos ir klestėjimo

Leonidas Donskis Kas įvyko Jungtinėje Karalystėje? Kodėl, regis, sveiko proto įsikūnijimu laikoma šalis tapo savo politinės klasės auka ir įkaite? Kaip buvo galima savo šalį pašalinti iš klestinčio, įtakingo ir taiką garantuojančio Vakarų ekonomikos ir politikos darinio?

Nejaugi britų politiniam elitui maža taikos ir klestėjimo?

„Kalnai gimdys, bet kas gims, bus juokinga pelytė“ (lotynų k. – parturient montes, nascetur ridiculus mus) – ši iš Ezopo pasakėčios atkeliavusi Horacijaus sentencija tobulai nusako viską, kas gimė po „Brexit“.

Toriai ir Davidas Cameronas tikėjo, kad arba pakeis Europos Sąjungą, arba privers ją dar labiau taikytis prie britų išskirtinumo, arba bent jau gerai pagąsdins ir pašantažuos Briuselį, sykiu išsaugodami JK Europos Sąjungoje.

Kažkas turėjo būti didinga, o baigėsi tragikomiškai. Bėgimas į krūmus ir noras, kad visą tavo privirtą košę srėbtų kiti, arba, paties Camerono žodžiais tariant, kad jo partijos ir jo paties pagamintą mėšlą išvalytų kiti, ir yra toji juokinga pelytė. Turėjome pamatyti salos laisvės ir orumo dramą, o pamatėme pasimetusius, savo pačių retorikos ir pažadų besikratančius ir išsiginančius politikus.

Ne tik Ezopo ir jį poetiškai persakiusio Horacijaus galima šauktis šioje situacijoje. Kaip niekada aktuali tampa dar viena europinės klasikos knyga – Erazmo Roterdamiečio „Pagiriamasis žodis kvailybei“.

Turėjome pamatyti salos laisvės ir orumo dramą, o pamatėme pasimetusius, savo pačių retorikos ir pažadų besikratančius ir išsiginančius politikus.

Nejaugi jiems maža taikos ir klestėjimo?

Visa tai būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Viena iš pačių galingiausių Vakarų valstybių savo rankomis sudavė smūgį NATO, ES ir visų Vakarų pasaulio institucijoms, jų patikimumui (Turkijos prezidento atsiprašymas, nusiųstas Kremliui, nieko kito nebereiškia, o tik supratimą, kad Vakarai blaškosi ir yra nepatikimi), o svarbiausia – savo šaliai, jos ekonomikai, politikai ir net ateičiai.

Apie tai, kad JK ekonomika nebegali būti tokio lygio, kokio buvo, be bendros rinkos ir ES sanglaudos su visomis Šengeno pasekmėmis darbo jėgos judėjimui, gerovei, rinkai ir panašiai, jau neverta net kalbėti. Smūgis JK finansų sistemą ištiko iškart po „Brexit“.

Atrodo, patys JK politikai suvokė, ką jie pridarė savo šaliai, tik po to, kai suprato, kad visos jų šantažo politikos ir beprotybės galimos pasekmės – tai ne daugiau ir ne mažiau, o Škotijos ir Šiaurės Airijos išstojimas iš JK, buvusios valstybės dezintegracija ir virtimas Mažąja Anglija, o galiausiai pasitraukimas iš pasaulio politikos avanscenos. Kodėl jie tai padarė?

Nejaugi jiems maža taikos ir klestėjimo?

Atrodo, kad jokia politinė išmintis ir bendra filosofija nebegalioja XXI a. pradžios Europos politinėms klasėms. Vardan laimėtų rinkimų savo šalyje galima paaukoti visą europinį projektą, Europos galią, taiką ir gerovę.

Sykiu ir savo šalį – argi toriai ir Cameronas galvojo apie jaunąją britų kartą, kuri savo gyvenimo jau kitaip neįsivaizduoja, o tik Europoje be sienų? Dvi ar net trys kartos tapo jų beprotiško manevro įkaitėmis.

Koks tas manevras? Žvejoti tuose pačiuose vandenyse, kuriuose žvejoja UKIP (United Kingdom Independence Party) ir jos galva, išties talentingas politinis klounas Nigelas Farage’as – Europos Parlamento narys, gebantis per minutės trukmės pasisakymą sukurti ištisą spektaklį. Kas iš to – jo politikos teatras jau kasė duobę ne ES, o jo paties šaliai. Deja, į jo teatro sceną pateko nugalėti jį pasiryžęs Davidas Cameronas.

Mėgindamas laimėti euroskeptišką rinkėjų dalį Cameronas ir ryžosi šitam šantažui. Ko jis tikėjosi? Pagąsdinti ir po to suvaldyti viešąją nuomonę? Tai kvailystė ir kvailybė – kaip galima suvaldyti procesą, kuris nesivaldo, jei tu jau jį paleidai? Juk euroskepticizmas – tai ne kas kita, kaip vietinių politikos pergalių skynimas naudojantis žmonių tamsumu pasaulio politikoje ir Europos reikaluose.

Neabejoju, kad JK dabar neskubės trauktis iš ES. Gal ji išvis niekur nesitrauks – o kam? Kur tu eisi praradęs visą savo patikimumą?

Nejaugi jiems maža taikos ir klestėjimo?

ES jau seniai tapo bokso kriauše, kurią patogu daužyti visiems, kas nori be programos ir idėjų laimėti vietinius rinkimus. Žinoma, žaidimas visada buvo ciniškas ir rafinuotas – ES buvo reikalinga dėl jos finansinių galimybių, rinkos, stabilumo ir t.t. Ji neturėjo išnykti, ji turėjo likti, bet ją vietos veikėjams reikėjo gerai pagąsdinti.

Štai šitas klastos, provincializmo, naivumo, kvailumo ir cinizmo mišinys pagimdė „Brexit“. Dabar jie suprato ką pridarę. Neabejoju, kad JK dabar neskubės trauktis iš ES. Gal ji išvis niekur nesitrauks – o kam? Kur tu eisi praradęs visą savo patikimumą? Mėgins laimėti laiko, persiderėti arba po rinkimų rengti naują referendumą. Pagaliau, referendumas tėra rekomendacija parlamentui – nieko daugiau.

Jei britų politinė klasė turi išminties, sveiko proto ir atsakomybės likučių, jiems viso labo tik pakanka prisiminti Margaret Thatcher įspėjimą, kad referendumas yra diktatorių ir demagogų instrumentas. Negalima juo žaisti. Tai žaidimas su ugnimi.

Tarsi visa tai nebūtų buvę aišku jau po Nyderlanduose įvykusio referendumo dėl Ukrainos asocijuotos narystės ES, po kurio paaiškėjo, kad nei balsuotojai žinojo, kas ir kur yra Ukraina, nei suvokė, kas ir apie ką yra jos asocijuotos narystės sutartis su ES.

Nejaugi jiems maža taikos ir klestėjimo?

Tiesiog esama tokio demagogų ir prasto lygio politikų veikimo būdo – užuot sunkiai dirbęs su viešąja nuomone ir įtikinėjęs, imi ir užvedi nuomonės trumpalaikio apdorojimo (po kurio vis tiek niekas nepasikeis, nes balsuotojai paprasčiausiai nežino, už ką ir prieš ką balsuoja) mašiną ir iškeli šūkį: „Žmonės gerieji, sakykite visą tiesą, kaip ir kas turi būti!“

Jei didžioji politika yra kažkaip susijusi su atsakomybe, kyla klausimas, kur ji lieka šioje vietoje. Tokie referendumai nėra demokratija savo geriausiomis akimirkomis. Anaiptol. Veikiau tai jos karikatūra.

Neinformuotų žmonių balsai, padedantys laimėti trumpalaikę pergalę vietos demagogams, bet kartu užtraukiantys nelaimę savo pačių vaikams – tai ne demokratija, kaip teigia kai kurie mūsų apžvalgininkai.

Gerokai labiau tai primena Polibijaus ir Aristotelio aprašytą ochlokratiją – tamsuomenės valdžią, arba masių tironijos ir demagogijos sugadintą demokratiją.

Nejaugi jiems maža taikos ir klestėjimo?

Ko nepadarysi vardan laimėtų rinkimų ir sėkmės ten, kur jau nebėra galios, bet dar veikia politika. Juk šuo pakastas būtent ES ekonominės galios ir jos narių politinių interesų išsiskyrimo lauke.

Jungtinei Karalystei prireikė referendumo dėl išstojimo iš ES, kad ji staiga suvoktų visą šokiruojančią tiesą apie savo silpnumą. Niekam ji neįdomi ir nereikalinga be ES, nei rinkoms, nei Didžiajam Broliui – JAV.

JK jau seniai puoselėjo gan naivią geopolitinę svajonę (ar veikiau mitą) apie save kaip geopolitinį tiltą tarp JAV ir Europos. XXI a. jokio tilto niekam nebereikia. Tai snobiška ir saloninė teorija – JAV nori ir yra suinteresuotos JK pasilikimu ES sudėtyje.

Pakako dar net neišstoti iš ES (kartoju, aš esu beveik įsitikinęs, kad JK arba neišstos iš ES, arba dar kartą sugrįš į ją, supratusi, kiek nedaug ji gali likusi viena), o visi signalai buvo atsiųsti. Ir štai būtent čia aš įžvelgiu šiokio tokio pamato savo skeptiškam ir nuosaikiam optimizmui.

Nejaugi jiems maža taikos ir klestėjimo?

Akivaizdu, kad kol nėra tiesioginės grėsmės didžiųjų šalių saugumui ir gerovei, jos gali daryti ką nori be jokių įsipareigojimų mažesniesiems savo sąjungininkams ir negiedodami giesmės apie europietišką solidarumą. Kaip byloja britų konvencinė politinė išmintis, jokių amžinų draugų ir priešų didžiojoje politikoje nėra, tik interesai.

Jungtinei Karalystei prireikė referendumo dėl išstojimo iš ES, kad ji staiga suvoktų visą šokiruojančią tiesą apie savo silpnumą. Niekam ji neįdomi ir nereikalinga be ES.

O štai tie interesai čia ir kenčia. Paaiškėjo, kad referendumas JK buvo ne dėl imigracijos ir sienų apsaugos – jokia skyrium paimta valstybė su imigracija, migracija, pabėgėliais, terorizmu ir saugumo problemomis pati nesusitvarko. Ne elitofobinis buvo šitas referendumas, kaip mėginama jį pateikti, o ksenofobinis. Vadinkime daiktus tikraisiais jų vardais.

Referendumas JK buvo viso labo tik noras šantažuoti ES ir Briuselį siekiant naudos vidaus politikoje ir ypač būsimuosiuose rinkimuose. Tai nepavyko – Camerono pasitraukimas reiškia tik viena. Tai fiasko.

Nejaugi jiems maža taikos ir klestėjimo?

Finansų sistemai, ekonomikai ir apskritai rinkoms suduotas smūgis. Saugumo sistemai – taip pat. Britų politinė klasė turėjo suprasti, kokia silpna ir trapi yra net JK globalizacijos ir vienas su kitu susijusių didžiųjų žaidėjų kontekste. Negali jie eiti prieš savo šalies ir visuomenės gerovę ir saugumą.

Gal tai gali sau leisti Vladimiras Putinas, kuriam jo visuomenės gerovė yra tuščias garsas – nei tie žmonės kada už jį balsavo, nei balsuos 2018 m. Sankcijos jam yra pavojingos tik todėl, kad nukenčia karinio pramoninio komplekso vadų, jėgos struktūrų ir milijardierių interesai – o tie žmonės jam yra pavojingi. Tauta ir žmonės jam yra niekas.

Bet demokratiniams politikams jie nėra niekas. Demokratijose politikai turi skaitytis su tikrove ir ją pripažinti. O tikrovė yra tokia, kad jei jokie filosofiniai ir politiniai argumentai negali įtikinti neatsakingos ir akyse iš proto besikraustančios politinės klasės, lieka vienas dalykas, kurio ji niekaip niekada neapgaus ir nepergudraus.

Tas dalykas – globalinė ekonomika. „Brexit“ pamoka Nr. 1 – rinkos neapgausi. Ji netruks tau paaiškinti, kokią nesąmonę tu darai. Ji privers ir ateities elitus suvokti ribą, kurios jie negali sau leisti peržengti nerizikuodami patirti ekonomikos kolapso ir finansinio savo šalies sunaikinimo.

Liūdnoka tai konstatuoti, bet tik filosofų ir apskritai humanitarų taip nemėgstamas (šių eilučių autorius – ne išimtis) racionalus pasaulio nuasmeninimas ir anoniminė bei instrumentinė logika su savo tobula išraiška – rinka – lieka vienintelė viltis, kad Vakarai ateityje nežudys savęs.

Ne sąmoningumas, ne humanizmas, ne atjauta, ne solidarumas ir ne empatija. Deja, ne. Tik globalinio pasaulio logika, rinkos ir ekonomika. Jų balso paisys visi, atsisakantys Šiaurės Korėjos kelio.

Nes taika ir klestėjimas įgyja savo vertę ir prasmę tik tada, kai jų pradedi netekti.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Kas yra šrioderiai?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

01:00
01:01
02:32

Naviguok į ateitį

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min