Dabar populiaru
Publikuota: 2016 birželio 27d. 07:56

Leonidas Donskis: Kas yra šrioderiai?

Leonidas Donskis Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris prieš savaitę sulaukė nemažai pelnyto dėmesio. Ne kasdien išgirsi, kaip vienos iš septynių galingiausių ir svarbiausių pasaulio valstybių ministrų kabineto narys, visos valstybės diplomatijos ir užsienio politikos šefas viena fraze kaip kortų namelį sugriauna visą savo šalies užsienio politiką.

Jūs paklausite, kaip (ir ar) tai įmanoma? Pasirodo, įmanoma. Ministras Steinmeieris NATO pratybas Lenkijoje ir Baltijos valstybėse pavadino karo kurstymu prie Rusijos sienų.

Bet kuriam sveikos nuovokos politikoje nepraradusiam asmeniui kyla klausimas: ką toks ministras veikia vyriausybėje šalies, kuri netrukus pradės vadovauti NATO batalionui Lietuvoje ir kuri užtikrins Lietuvos saugumą?

Ir kaip galima viena fraze nubraukti viską, ką iki šiol apie visą rytinį NATO flangą ir jo saugumo būklę kalbėjo Steinmeierio kolegė, Vokietijos krašto apsaugos ministrė Ursula von der Leyen (gimusi Briuselyje, kaip gimtosiomis kalbomis vokiškai ir prancūziškai kalbanti, o todėl tiesiog įkūnijanti ES vienovę per įvairovę)?

Dar daugiau. Kaip galima atmesti viską, ką ES sankcijų politikoje prieš Rusiją po Krymo okupacijos ir aneksijos bei nepaskelbto karo Rytų Ukrainoje nuveikė Vokietijos kanclerė Angela Merkel? Juk vieša paslaptis, kad jei ne Vokietija ir visų pirma ne Merkel principingumas, seniai tos sankcijos būtų buvusios atšauktos (o gal net ir išvis nepaskelbtos).

Galima įvairiai vertinti Minsko susitarimus ir visą Normandijos formatą. Aš asmeniškai Minsko susitarimus ir Rusijos įtraukimą laikau rizikingu triuku, kuris balansuoja tarp diplomatinio farso, agresorių skelbiančio taikdariu ir taikos proceso dalyviu, ir genialaus ėjimo, supančiojančio Rusijos rankas ir kojas Ukrainoje – nelygu kaip viskas baigsis ir kokia bus tolimesnė eiga.

Anot Piontkovskio, Steinmeieris yra Vokietijos ir Europos politinės klasės „šrioderizacijos“ įsikūnijimas. Dar daugiau, anot jo, Steinmeieris yra tiesiog atvirai Kremliaus remiamas ir išlaikomas.

Kad ir kaip būtų, sankcijos ir saugumo garantijos NATO partnerėms yra rimbas, o Minsko susitarimai – meduolis. Tai politikos ir diplomatijos klasika. Klausimas tik lieka toks – kaip galima užsienio reikalų ministrui griauti politinę logiką, kurią sukūrė ne jis, o jo vyriausybės vadovė ir visi NATO sąjungininkai? Kaip galima revizuoti tai, kas tiesiog negali egzistuoti be solidarumo ir vienybės bendro pavojaus akivaizdoje?

Vokietijoje jau pasigirdo komentatorių balsų, atvirai įvardijančių Steinmeierio laikyseną kaip neprincipingą, nelojalią ir net sunkiai suvokiamą.

Vieni mano, jog tai atvirai proputiniškas gestas, sekantis pačiomis blogiausiomis buvusio Steinmeierio boso, Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio tradicijomis. Kiti eina dar toliau ir spėja, kad tai būsimųjų šalies rinkimų triukas, kuriuo Steinmeieris siekia socialdemokratų pusėn patraukti radikalios ir Kremliui palankios kairės vadovybę būsimosios koalicijos vardan.

Kad ir kaip būtų, visa tai politinė mechanika, kuri gali aprašyti paviršių, bet niekada mums neleis suvokti esmės. O aš degu nekantrumu ir troškimu atverti Steinmeierio gelmę ir paslaptį, o ne jo banalų paviršių.

Tam aš jums papasakosiu istoriją, kuri man nutiko 2014 m. Berlyne, iškart po Rusijos įžiebto karo prieš Ukrainą. Berlyne įvyko didžiulis Europos rašytojų forumas, kuriame dalyvavo ne tik ES, bet ir kitų Europos šalių rašytojai ir eseistai. Tik forumo metu suvokiau, kad renginys pakankamai politizuotas.

Forumo pasveikinti atvyko pats ministras Frankas-Walteris Steinmeieris. Jo kalba nepaliko jokių abejonių dėl jo išsilavinimo – kalbėjo ne koks jėgos mechanikas, o žmogus, suprantantis politikos ir literatūros sąsajas ir jų europinę gelmę.

Vis dėlto po puikių jo minčių apie politikos ir kultūros įtampas bei nesutampančias ribas sekė keistą jausmą pasėjęs pasažas apie broliškų tautų – rusų ir ukrainiečių – nesutarimą dėl kalbos, t.y. ukrainiečių nenorą rusų kalbą laikyti viena iš valstybinių Ukrainos kalbų.

Tokia idėja Radoje tuo metu tikrai sklandė, bet reikia būti atvykusiam iš ateities arba kitos planetos, kad nesuprastum, kaip turi jaustis Rusijos užpulta jos broliška tauta. Vėliau ta idėja buvo atmesta, o Lvovo meras net pasiūlė vieną dieną per metus skelbti rusų kalbos diena ir kalbėti ja – ir tai mieste, kuris tikrai niekada nebuvo ir nėra rusakalbis.

Tad Steinmeierio mintis buvo mažų mažiausiai keista – jį nustebino antirusiška Rusijos užpultos šalies reakcija. Apie patį agresijos aktą ir pavojų visai Europai sugrįžti į Sudetų laikus jis nepanoro kalbėti ir, grubiai tariant, pasirinko patį ciniškiausią ėjimą, kokį tik buvo galima tokia proga pasirinkti – apkaltino karo ir politinės agresijos auką nekultūringumu.

Į jo kalbą žaibiškai sureagavo ukrainiečių rašytoja Oksana Zabužko. Ji viską įvardijo tiesiai šviesiai. „Įsivaizduokite Europą“, tarė ji, „kurioje 1939 m. surengiama konferencija ir joje Lenkijai išsakomos pretenzijos dėl antivokiškų ir antirusiškų sentimentų iškart po to, kai naciai ir sovietai įsiveržia į ją“.

Stojo nejauki tyla. Pasimetęs konferencijos sekretoriatas kažkaip stengėsi visomis jėgomis pakeisti diskusijos temą, o vieną kartą net grubiai nutraukė Oksanos kalbą. „Reikia išklausyti ir kitą pusę,“ ramiai tarė Steinmeieris, žavingai šypsodamasis ir leisdamas suprasti, kad jis nepyksta ant rašytojos – negi galima pykti ant menininkų? „Taip, būtina suprasti abi puses“, svajingai jam pritarė viena iš konferencijos rengėjų.

Oksana nepasimetė ir dar kartą paprašė mikrofono. „Įsivaizduokite, kad mano jau minėtoje Europos konferencijoje Antrojo pasaulinio karo pradžioje taip pat reikalaujama lygių galimybių ir mandagumo visiems jos dalyviams – mikrofonas turi būti skiriamas penkioms minutėms Hitleriui ir po to taip pat penkioms minutėms žydui“.

Visiškai sutrikusi forumo vedėja, kaip minėta, tiesiog nutraukė įžymią ukrainiečių rašytoją ir puolė kalbėti apie, anot jos, tikrąją forumo problematiką.

Neaptarinėsiu vokiečių reakcijų – gal jie tikrai nebemoka reaguoti į tokias atviras pastabas ir skaudų kalbėjimą. O gal jie tiesiog pabėga nuo sau nepakeliamai sunkaus pokalbio – ypač apie šalį, apie kurią jie nedaug ką žino ir todėl remiasi nuogirdomis bei įtakingų politikų nuomonėmis.

Grįžkime prie simpatiškojo pono Steinmeierio. Žinojau, kad jis buvo Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio rinkimų štabo galva.

Garsaus Rusijos politikos eksperto, analitiko ir nesutaikomo Vladimiro Putino antagonisto Andrejaus Piontkovskio nuomonė apie Steinmeierį buvo itin negailestinga – anot Piontkovskio, Steinmeieris yra Vokietijos ir Europos politinės klasės „šrioderizacijos“ įsikūnijimas.

Dar daugiau, anot jo, Steinmeieris yra tiesiog atvirai Kremliaus remiamas ir išlaikomas. Tai Piontkovskio nuomonė, aš negaliu tokių dalykų nei patvirtinti, nei paneigti.

Bet viena mintis manęs niekaip neapleido. Po to, kai britų žurnalistas ir politikos analitikas Edwardas Lucasas nukalė „Europos šrioderizacijos“ (t.y. schröderizacijos) terminą, man šovė į galvą, kad mes jau turime naują terminą, iš pavardės virtusį bendriniu žodžiu.

Lygiai kaip Vidkunas Quislingas tapo kvislingu, Gerhardas Schröderis taps šrioderiu. O šrioderio esmė gan paprasta – tai tarsi mielas ir protingas žmogus, tik slapta garbinantis sėkmingą smurtą svetur, kurio dėka galima laimėti jėgos ir įtakos žaidimus savo namuose. Arba praturtėti.

Vis dėlto šrioderis ne šiaip sau banaliai parsiduoda. Šrioderis naudojasi barbarybe ir smurtu kitur, kad laimėtų pas save. Jis nenori, kad smurtas išnyktų. Smurto neturi būti jo paties namuose ir aplinkoje. O kitur jis gali būti net ir naudingas.

Gerhardas Schröderis yra tikras šrioderis. Lygiai kaip ir jo geras mokinys Frankas-Walteris Steinmeieris.

Dante nukalė frazę „jėgos kultas“, anglų rašytojas Rexas Warneris paleido į pasaulį frazę „žiaurumo kultas“, o George’as Orwellas sukūrė terminą „sėkmingas smurtas“. Kas tai yra?

Šrioderio esmė gan paprasta – tai tarsi mielas ir protingas žmogus, tik slapta garbinantis sėkmingą smurtą svetur, kurio dėka galima laimėti jėgos ir įtakos žaidimus savo namuose. Arba praturtėti.

Orwellas rašė apie savojo laikotarpio britų pacifistus, kurie, anot jo, protestavo tik prieš jėgos naudojimą ir karą savo šalyse, bet jų nė kiek nejaudino smurtiniai režimai ir smurtinės jėgos, kurios tuos karus ir pradėjo.

Anot Orwello, tokie pacifistai buvo tiesiog sėkmingo smurto gerbėjai – barbarybė, smurtas ir fašizmas svetur jų nejaudino, bet menkiausia užuomina apie jėgos naudojimą jų demokratinėse valstybėse kėlė aršią jų reakciją. Filosofija čia paprasta – nusileisk, kalbėkis, bendrauk, ir smurtas išnyks.

Tai gerokai daugiau, nei naivumas ir saviapgaulė. Lionas Feuchtwangeris, kaip žinia, buvo antifašistas Vokietijoje, bet jo nė kiek netrikdė antifašistas Stalinas. Ar jis nieko nesuprato? Ne, viską jis suprato. Tiesiog tai ir buvo tas politinio elgesio modelis, kurį mes visiškai neteisingai laikome naivumu. Veikiau tai moralinis aklumas, kurio esmė yra pasirinkimas, ką matyti, o ko ne.

Smurtas ir jėga savo pačių šalyje netoleruojami, nes paprasčiausiai netikima jų sėkme, bet atvirai barbariška ir smurtinė politika svetur virsta kažkuo kitu – „revoliucija“, „kova už pažangą“, „sudėtinga situacija“, „nevienareikšme padėtimi“ ir panašiai. Tai gali būti naudinga, nes smurtas svetur leidžia įgyti papildomos įtakos svertus, partnerius, derybų galimybes, veiksmo ir manevro erdves. Net ir finansines galimybes.

Tai ir yra visa šrioderių esmė. Jie kaltina dešinę tuo, kad pastaroji pernelyg gerbia galią ir jėgą, tik jie pamiršta, kad neišsigimusi, tikra konservatyvioji ar liberalioji dešinė gerbia civilizuotą galią, o ne smurtą. O šrioderiai gerbia sėkmingą smurtą – žinoma, su sąlyga, kad jis bus toliau nuo jų.

Iš to kyla ir aukos kaltinimas, ir būtinybė suprasti Vladimirą Putiną.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Politikos naujadarai: baimės herojai, stebukladariai ir gelbėtojai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

00:37
02:32
01:00

RESTA 2019

Naviguok į ateitį

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min