Dabar populiaru
Publikuota: 2015 spalio 5d. 08:00

Leonidas Donskis: Karas jau buvo

Leonidas Donskis Mes laukiame karo. Po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos ir aneksijos sekė beprotiška nacistinė Vladimiro Putino 2014 m. kovo 18-osios kalba Kremliuje, kuri kone žodis žodin atkartojo Adolfo Hitlerio Sudetų kalbą, pasakytą 1938 m. Viskas ten buvo pakartota papunkčiui – „išsklaidytos tautos“, „rusiškojo pasaulio“ (t.y. Trečiojo Reicho modifikacijos), istorinių rusų žemių atkovojimo ir surinkimo idėja, „nacionališdavikų“ grėsmė. Visos šios nacizmo ideologemos sukrėtė pasaulį, o mus privertė susigūžti ir laukti hibridinio karo Baltijos šalyse.

Mes laukiame karo. Ypač po to, kai jis prasidėjo visiškai šalia mūsų, Ukrainoje. Po Krymo atplėšimo nuo Ukrainos sekė mėginimas sukelti pilietinį karą visoje Ukrainoje. Jei tai būtų pavykę, jau šiandien Ukraina nebeturėtų Dnepropetrovsko, Charkovo ir Odesos.

Domino efektas būtų taip suveikęs, kad Ukrainos galėjo nebelikti. Taip būtų buvusi įgyvendinta Vladimiro Putino krištolinė svajonė – Ukraina būtų virtusi karo teatru ir teritorija, kurioje būtų nubrėžtas riboženklis tarp ES bei NATO ir „rusiškojo pasaulio“ valdomos Eurazijos.

Mes laukiame karo. O jis jau įvyko. Ir baigėsi. Ukraina herojiškai sustabdė Putino fašizmo marą Europoje. Žinoma, viskas toli gražu nebaigta.

Mes laukiame karo. O jis jau įvyko. Ir baigėsi. Ukraina herojiškai sustabdė Putino fašizmo marą Europoje. Žinoma, viskas toli gražu nebaigta.

Korupcijos krečiamos ir oligarchų valdomos Ukrainos laukia dar mažiausiai dviejų kartų kova už kitokią savo šalį – reformuotą, skaidrią ir vakarietišką.

Bet jau dabar aišku, kad Ukraina nebėra ir nebus tylus ir bejėgiškas priedėlis prie Rusijos Federacijos geopolitinių manevrų lauko. Negalėjo juk KGB pulkininkas žinoti, kad rusų kilmės ukrainiečiai arba tiesiog dori Ukrainos ir, beje, Rusijos rusai nekibs už jo fašistinio jauko. Tad laukia daug sunkaus gyvenimo metų, o gal ir dešimtmečių. Bet tai nebebus moderni baudžiava – laisvės iš Ukrainos, kaip ir Moldovos bei Gruzijos, Rusija nebeatims. Nuodys gyvenimą, trukdys ir destabilizuos – bet į laisvę ir orumą kėsintis nebepajėgs.

Mes laukiame karo. Pas save, Lietuvoje. Bet jo nebus. Kodėl? Todėl, kad jis jau įvyko ir baigėsi. Hibridinis karas Lietuvoje įvyko anksčiau nei Ukrainoje. Tai buvo 2003-ieji, kada mūsų šalies prezidentu tapo Rolandas Paksas.

Dabar galutinai aišku, kad hibridinis karas Lietuvoje įvyko 2003 m. sukrėtus ir destabilizavus Lietuvos politinę sistemą, o Estijoje – 2007 m., išprovokavus bronzinio kario paminklo perkėlimo neramumus. Abiem atvejais Rusija išmėgino destabilizacijos ir viso jos repertuaro – informacinio karo, kertinių valstybės institucijų užvaldymo, šalies elito suskaldymo ir pilietinės nesantaikos pasėjimo – galimybes.

Hibridinis karas Lietuvoje įvyko anksčiau nei Ukrainoje. Tai buvo 2003-ieji, kada mūsų šalies prezidentu tapo Rolandas Paksas.

Mes laukiame karo. O jis jau buvo. Kas, jei ne hibridinis karas buvo 2003 m., Lietuvos įstojimo į NATO ir ES išvakarėse, vykusi valstybės destabilizacija, po kurios turėjo būti nusiųsta žinia JAV ir Vakarų Europai, kad priimti šią valstybę į savo strateginius sąjungininkus – per anksti ir pavojinga?

Kas, jei ne hibridinis karas buvo Kremliaus polittechnologų siautėjimas Lietuvoje aptarnaujant mūsų politinę klasę ir net tuometinę prezidentūrą? Per kažkokį stebuklą Lietuva atsilaikė atstatydindama savo prezidentą Seime vieno balso persvara. Būta stebuklų mūsų šalies istorijoje – 1918 m. vasario 16-oji, 1990 m. kovo 11-oji, o vėliau – 2003–2004 metai, kurie pakeitė visą mūsų istoriją. Atsilaikymas hibridiniame kare buvo vienas iš stebuklų.

Mes laukiame karo. O jis jau laimėtas. Lietuvos ir Baltijos valstybių likimas šiandien kaip niekada persipynęs su Vakarų pasaulio likimu. Jei šiandien Rusija drįstų pulti Baltijos valstybes, o NATO ir JAV nieko nedarytų, tik reikštų ypatingą susirūpinimą, abu šie pasaulio politikos ir tarptautinių santykių subjektai – NATO ir JAV – galėtų atsisveikinti ne tik su savo lyderyste, bet ir su pačiu savo dalyvavimu pasaulinėje istorijoje.

Tad Rusijos viltims apie Graikijos ar Vengrijos mėginimą pas save vilkinti NATO 5-ojo straipsnio patvirtinimą užpuolus NATO valstybę nelemta išsipildyti – JAV traktuos Baltijos valstybių užpuolimą kaip savo pačių užpuolimą ir kaip karo paskelbimą sau. Nes NATO pašėlusiai reikalinga ateityje – ne tiek dėl akyse silpstančios Rusijos, kiek dėl Kinijos galimų iššūkių pasaulinei saugumo ir tarptautinių santykių sistemai.

Mes laukiame karo. O jis jau laimėtas. Lietuvos ir Baltijos valstybių likimas šiandien kaip niekada persipynęs su Vakarų pasaulio likimu.

Mes laukiame karo. O jis ims ir neateis – it Konstantino Kavafio barbarai, kurių laukiama nesulaukiama Romoje.

Visi paniūra ir nuliūsta, nes reikia sunkiai dirbti, leisti įstatymus ir toliau kantriai kurti šalį – o jei būtų barbarai atėję, tai būtų buvus vis tik išeitis.

Liūdnai linksma naujiena – Lietuva bus ir klestės, tik reikės sunkiai ir kantriai dirbti. Ne tik įsisavinant ES paramą, bet ir teikiant ją silpnesniems. Ne tik vartojant NATO teikiamą saugumą mums, bet ir apsaugant kitus partnerius.

Ne tik nuolat skalambijant varpais apie NATO ir ES solidarumą su mumis Rusijos avantiūrų ir šantažo akivaizdoje, bet ir patiems solidariai sprendžiant vokiečių ir kitų strateginių partnerių problemas – o jos jau nustojo buvusios pavienių valstybių problemos. Jos – mūsų visų.

Tad nelaukime karo. Baikime tą neurolingvistinį savęs programavimą. Kalbėkime apie gynybą, kūrybą, patriotizmą ir atvirą Lietuvą, kuri bus gyvybinis ne tik mūsų pačių, bet ir visos ES ir NATO interesas. Nustokime pelnytis iš savos ir svetimos baimės. Ruoškimės tam, kad bus daug sunkių problemų, kurias reikės spręsti, užuot giedojus laidotuvių giesmę sau ir Europai.

TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Rusija – karo valstybė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min