Dabar populiaru
Publikuota: 2015 lapkričio 18d. 11:44

Leonidas Donskis: Mūsų nesaugus pasaulis

Leonidas Donskis Po ką tik įvykusių teroro išpuolių ir masinių niekuo nenusidėjusių žmonių žudynių Paryžiuje mūsų interneto erdvėje ir veidaknygėje pasipylė įtarūs kaltinimai vieni kitiems selektyviu jautrumu ir dvejopais standartais vertinant žmogaus gyvybę.

Kodėl Jūs savo profilį dažote trims Prancūzijos spalvomis? Kodėl nereaguojate į kitų tautų tragedijas? Kuo prancūzai geresni už paprastus turkus ar rusus, žuvusius teroro aktuose kone tuo pat metu? Ar tai nėra europiečių reagavimas tik į savo nelaimes? Na ir panašiai.

Visų pirma mūsų reakcija yra nesunkiai paaiškinama. Prancūzija mums artima jau vien tuo, kad yra ES valstybė, joje mes dažnai lankomės, daugelis mėgstame Paryžių, turime ten bičiulių ir lengvai galėjome įsivaizduoti juos ar net pačius save žuvusiųjų vietoje. Patinka tai mums ar ne, bet tai, kas nutolę nuo mūsų, nesukelia tokių stiprių išgyvenimų lyginant su tuo, kas vyksta šalia ir kas lengvai gali nutikti mums toje pačioje nelaimės vietoje.

Mes ką tik patyrėme rugsėjo 11-sios siaubą, tik Paryžiuje. Patyrėme todėl, kad jau buvome patikėję aukštu savo saugumo lygiu.

Antra, mus ištiko šokas, panašus į tą, kuris kone paralyžiavo JAV 2001 m. rugsėjo 11 d. Aš tuo metu gyvenau ir dėsčiau JAV, tad man teko viską matyti ir patirti – raminti supanikavusius studentus ir kolegas (kas po 1991 m. sausio įvykių Lietuvoje galėjo priblokšti saugiuose, kaip man tuo metu atrodė, Vakaruose?), sykiu suvokti, kad galingiausia pasaulio valstybė išgyveno siaubą ir paniką mažiausiai mėnesį. Kartą evakavo mano universiteto kolegas, nes įtarė, kad atgabenta dėstytojams kreida buvo su juodligės užkratu.

Mes įpratę, kad visuomenę puola guosti valstybės vadovai, politikai ir kultiniai nuomonės formuotojai bei komentatoriai, o tada į Amerikos visuomenę kreipėsi aktoriai ir muzikantai – mylimiausi amerikiečių žmonės. Net nekalbus ir interviu nemėgstantis Robertas de Niro ragino visus būti vieningus ir nepasiduoti baimei.

Tad mes ką tik patyrėme rugsėjo 11-sios siaubą, tik Paryžiuje. Patyrėme todėl, kad jau buvome patikėję aukštu savo saugumo lygiu. Įpratome prie to, kad terorizmas yra vis dar tolimas mums. Jis esą vyksta ten – Izraelyje, Artimuosiuose Rytuose, Azijoje, kur teroristai renkasi ne tik stiprų ir modernų Izraelį, bet ir silpnas, menkas saugumo pajėgas turinčias valstybes, – tad jo negali būti šalia mūsų.

Net ir „Charlie Hebdo“ redakcijos tragedija Paryžiuje nebuvo tokia sukrečianti kaip ką tik įvykusioji, nes ten liko kažkokia pamėkliška logika bei priežasties ir pasekmės pėdsakas – įsižeidė fanatikai, tad gal nereikėjo provokuoti jų įniršio ir keršto? Bet kuo dėti žmonės buvo roko koncerte ir kitur, kur jie džiaugėsi gyvenimu ir šviesa?

Iš dalies atsakymas slypi būtent šiuose žodžiuose – žudomi tie, kurie džiaugiasi gyvenimu ir šviesa. Žudo jauni žmonės, kurie švenčia mirtį ir tamsą. Netikiu, kad jie psichopatai. Mirtininkai yra parengiami mirties režimų, kurie savo naikinimo išteklius sukuria ir imamų, ir nusikaltėlių, ir idėjos fanatikų tinklais.

Tai nėra nei patologiniai atvejai, nei robotai-replikantai iš Ridley Scotto fantastikos filmo „Bėgikas skustuvo ašmenimis“, kuriame žmonijos išrasti robotai pradeda naikinti savo kūrėjus, o atpažįstami yra iš to, kad jiems svetimas emocinis intelektas ir užuojauta.

Žudomi tie, kurie džiaugiasi gyvenimu ir šviesa. Žudo jauni žmonės, kurie švenčia mirtį ir tamsą. Netikiu, kad jie psichopatai.

Anksčiau mirtininkų industrija užsiėmė valstybės – ir veikiančios, ir užgimstančios, ir jau žlugusios (ta pati „al Qaeda“ ar ISIS yra ne kas kita, o valstybės prototipai).

Dabar tuo gali užsiimti kriminalinės grupės, besimaskuojančios tikėjimo ir globalinės tikratikių bendruomenės gynimu. Anksčiau mirtininko parengimui reikėjo imperatoriaus autoriteto ir net visos kultūros tradicijos mobilizavimo (Japonijos atvejis), o dabar tai padaro itin sunkiai susekamos organizacijos.

Iš esmės vyksta ne civilizacijų karas, o veiksmingų ir žlungančių valstybių konfliktas, kuriuo naudojasi diktatoriai, nusikaltėliai ir nelaimingi arba grėslūs vietiniai mirties „desperados“. Reikėjo, kad žlugtų Afganistano monarchija ir buvusi normali valstybė virstų nusikaltėlių ir genčių vadų valdoma teritorija, kad ten užgimtų „al Qaeda“.

Reikėjo, kad žlugtų civilizuotas ir provakarietiškas šacho režimas Irane, kad ši šalis imtųsi viso regiono politinės destabilizacijos ir teroro grupių rėmimo.

Reikėjo, kad žlugtų valstybė, pati sukūrusi arabų terorizmą ardyti JAV įtaką Artimuosiuose Rytuose – Sovietų Sąjunga, Jurijaus Andropovo laikais užveisusi ir parengusi visas teroro grupes bei jų vadus regione, – kad vis mažiau kontroliuojamas teroras pasaulyje dar labiau sustiprėtų.

Tai monstras, pabėgęs nuo jį sukūrusio Victoro Frankensteino. Gali būti, kad tas monstras netrukus visu savo grožiu atsigręš ir į jį aktyviai palaikantį Vladimiro Putino režimą Rusijoje. Tad naujojo globalinio nesaugumo paradoksas yra tas, kad galingos valstybės kariauja netiesioginį karą viena su kita naudodamos šias kriminalines grupes, kurios ilgainiui išplėtoja savo galios apetitą ir užsimoja pačios tapti valstybėmis.

O mums teks mokytis gyventi naujojo globalinio nesaugumo sąlygomis saugant laisvę ir jos likučius. Galime pradėti atsisveikinti su ta santykine ramybe, kuri lydėjo mūsų gyvenimą nuo 1991-ųjų iki dabar. Nebebus jokių pozicinių karų frontuose – viskas vyks gatvėse ir miestuose, mėginant pasėti baimę ir paniką.

Tiesa, su tuo išmokstama gyventi. Jau dabar baimė, neapykanta ir panika tapo paklausiomis ir gerai apmokamomis politikos ir žiniasklaidos prekėmis. Akyse menksta analizė, lieka baimės ir panikos kurstymas su masinės isterijos protrūkiais vienoje pusėje, ir intelektualų moralizavimas banaliai ginant dorybes kitoje pusėje. O analizės mums reikia kaip niekada anksčiau.

Galingos valstybės kariauja netiesioginį karą viena su kita naudodamos šias kriminalines grupes, kurios ilgainiui išplėtoja savo galios apetitą ir užsimoja pačios tapti valstybėmis.

Ir išsipildys sena Sigmundo Freudo pranašystė, kad žmonijai anksčiau ar vėliau teks rinktis laisvę arba saugumą? Vis mažiau politikų ir partijų žadės laisvę (įskaitant ir judėjimo laisvę), vis brangiau bus parduodamas saugumas ir kontrolė.

Visa tai kažkur girdėta ir matyta, ar ne? Valstybė, kurioje man teko augti, buvo išdidžiai pažadėjusi saugumą ir stabilumą laisvės sąskaita ir tuo labai didžiavosi prieš Vakarus. Baigėsi tuo, kad neliko nieko – nei laisvės, nei saugumo, nei pačios valstybės.

Ar neverta tad neskubėti nurašyti laisvės ir atviros visuomenės mums dabar, kai kyla ir kils vis didesnės pagundos užsidaryti ir atsitverti? Kad nebūtų taip, jog imsime ir tyliai neteksime ne tik žadamo saugumo, bet ir savo laisvės likučių.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Kam reikia didvyrių?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

01:00
01:01
02:32

Naviguok į ateitį

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min