Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Liutauras Degėsys: Tuštumos jausmas

Šaltinis: 15min
3
A A

Liutauras Degėsys Kuo ilgiau gyveni vienoje vietoje – tuo labiau apaugi daiktais. Pasijunti kaip koks per ilgai uoste stovėjęs, prie krantinės pririštas laivas – kurio dugnas apaugo dumbliais, moliuskų kriauklėmis ir visokiais augalais. Pripranti prie daiktų, kartais net nepastebi – kiek jų neįmanomai daug, kiek jų nereikalingų.

Šluostydamas dulkes arba ieškodamas kažkokios smulkmenos tiesiog prasikeiki, kliūdamas už kažkokių skulptūrėlių, suvenyrų, paveiksliukų, pakabukų. Atsidaręs spintos duris – prisieki sau išmesti keturis iš septynių švarkų, iš kurių – trejeto nebuvai apsivilkęs jau keletą metų. Kažkokių „išeiginių“ marškinių. Kažkokių būtojo laiko reliktų.

Būtojo laiko skeveldros skandina tave – dar gerai jeigu būtojo su kažkuo. Būtojo – liudijančio, kad tavo būta su kažkuo, ką verta prisiminti. O gal tik būtojo – nes tūnotojo, tįsotojo, beviltiškai prabūto laiko nuotrupos, nuograužos – įsikūnijusios daiktuose. Primenančios apie beprasmiškai iššvaistytą laiką. Kalbančios apie iliuzinį bandymą užpildyti erdvę ir laiką kažkokiais įrodymais. Kad buvai. Kad beviltiškai buvo būta.

Ir staiga supranti, kad tos barškančios būtojo laiko išnaros – tie daiktai – yra tuštuma. Kad viskas, kas atrodė pilnatvė – yra tuštuma. Kažkada rašei, kad tamsos greitis yra didesnis, nei šviesos greitis. Kad tamsa linkusi įveikti šviesą. Kad tamsa plečiasi savaime, sklinda be jokios pastangos, o šviesa reikalauja pastovios įtampos, nuolatinio veiksmo. Savaime nebūna šviesu. Nebūna aišku. Norint suprasti – reikia stengtis. Reikia šviesti, kad būtų šviesu. O tamsai pakanka nieko neveikimo. Tamsa plečiasi greičiau už šviesą. Taip ir tuštuma – ji atsiranda be jokių pastangų. Ji atsiranda ir dauginasi savaime. Tik atsipalaiduok. Tik pabūk – negalvodamas, nieko neveikdamas, darydamas – „kaip visi“. Ir toje vietoje pasklinda, išsiplečia tuštuma.

Savaime nebūna šviesu. Nebūna aišku. Norint suprasti – reikia stengtis. Reikia šviesti, kad būtų šviesu. O tamsai pakanka nieko neveikimo.

Ištisų mėnesių, ištisų gyvenimo metų net negali prisiminti. Negali prisiminti žmonių, kurie ne gyveno, o savo gyvenimais kartojo – gal ir sėkmingus, bet kitų žmonių jau nugyventus gyvenimus. Pasiekė privalomų aukštumų, atitiko visuomeninius gyvenimo standartus. Buvo tokie, kokių reikia – kažkam: šeimai, tėvynei, tautai – žodžiu, kitiems – bet ne sau. Politikai – kurie niekuo nepasižymėjo. Putojo, deklaravo, grasino ir žadėjo, buvo matomi. Lyg ir veikė, bet vos tik pasitraukė – ir negali prisiminti, ką jie nuveikė. Negali prisiminti žmonių – kurie lyg ir buvo, kažką kalbėjo – bet nieko taip ir nepasakė. Lyg ir rašė, bet tiesiog kartojo tai, kas parašyta. Tokie žmonės – funkcijos, žmonės – daiktai.

Daugumas daiktų – irgi yra tuštuma. Jie užima vietą, tas tiesa. Bet kokie jie tuščiaviduriai. Kaip juose nieko nėra. Vis labiau jie tau primena gulinčią pervažiuotą katę ant asfalto. Po kelių dienų katė pasidaro tokia plokščia ir beveik neužima vietos. O dar vėliau – begulėdama ant asfalto – visiškai išdžiūna, sunyksta ir – tiesiog išgaruoja. Žmonių irgi esama tuščių. Kai kurie iš jų – labai panašūs į daiktus. Laiko pervažiuoti – jie išgaruoja. Būna žmonių, panašių į baldus. Kai kuriems kalbant – matai, kaip jų galvose – kaip kokiose spintose – atsidarinėja nežinia kam sukauptų beviltiškų žinių stalčiukai. Kuriuose guli sutvarkyti pasenusių naujienų klodai. Pasaulyje žmonių vis daugiau, bet gyvenime vis tuščiau ir tuščiau. Visko daugiau – bet visko mažiau. Ir žmonės, ir daiktai – kaip kokie pinigai – kuo jų daugiau, tuo jų vertė mažesnė. Ir kuo tas banknotas vertingesnis, tuo rečiau jis atsiduria tavo akiratyje.

Kartais galvoji, kad esi tik statistas-aktorius kažkokioje kino juostoje, kurią – jau nufilmuotą – kažkas kažkam rodo mūsų Visatos kino salėje kaip komediją. Ir kad visos tavo kančios ir ašaros, visos aistros – yra iš anksto užprogramuotos ir todėl sukelia žiūrovų juoką. Ir net tai – jog tu galvoji, kad esi tik filme – irgi yra numatyta ir aprašyta tavo kino scenarijuje ir tavo gyvenimo vaidmenyje...

Ir kodėl – jeigu tai neteisybė, jeigu taip nėra – nuolat ir nuolat nieko negali pakeisti, įtakoti, atnaujinti – kodėl negali išlipti iš filmo rėmelio, išsivaduoti iš kadro...

Net ir tavo maištas – kai nusprendi neateiti, nedalyvauti, nepaklusti, pareikšti – jau apskaičiuotas, numatytas ir atspėtas iš anksto. Toks – jau išvėsęs, išblukęs, buvęs – judesys. Viskas jau būta, įvykę, nufilmuota. Galima dar ir dar kartą įsijungti grotuvą, kompiuterį, programą – ir viskas ten pasikartos. Galima pasižiūrėti tai, kas buvo ir tai, kas dar bus. Viskas jau buvo. Atrodo, kad net ir tai, kas bus – jau buvo. Ir todėl pačiam belieka tik kartotis – džiaugtis ir liūdėti, kai tinka. Būti ten ir tada – laiku ir vietoje. Šypsotis – kai būtina. Kentėti ir gedėti – kai privaloma. Neverkti – kai negalima. Nejuokauti, kai draudžiama. Žiūrėti, kad nenuvarvėtų makiažo dažai. Kad tik nenuriedėtų ašara – kada nepageidautina ir ten, kur nereikia.

Pasikartojimas yra tuštuma. Net kai kartojasi nuostabiausi dalykai. Kai keliauji per jau aplankytas dykumas. Kai ir vėl skęsti – truputį kitoje – bet ir vėl – standartinėje egzotikoje. Kai parskrendi į miestus, su kuriais kažkada atsisveikinai. Kai sugrįžti pas paliktas meiles. Visa tai yra tuštuma, kuria bandai užpildyti gyvenimą. Kai senas patirtis – kaip etiketes – bandai priklijuoti prie naujų gyvenimų ir žmonių. Kai ieškai tendencijų istorijoje. Kai formuluoji „gyvenimo dėsnius“. Kai supranti, kad „šitaip jau buvo“ arba kai žinai, kad „tai neišvengiama“. Kai nekenti žmonių, kurie nesielgia taip, kaip tau atrodo būtina ir privaloma. Visa tai yra tuštuma. Maloni, pažįstama tuštuma, kuria tu norėtum pripildyti savo ir kitų gyvenimus, idant juose būtų saugu ir patogu. Kad būtų kaip buvę. Kad „geriau jau tegu nieko neįvyksta“ – „kad tik nebūtų blogiau“.

Tas noras, kad gyvenimas būtų kaip balionas – pripūstas, pripildytas ir – tuščias... Kad skristų spalvotas – aukštai virš miškų...

Ak, tas pasikartojimo – tas tuštumos jausmas...

TAIP PAT SKAITYKITE: Liutauras Degėsys: Mikroapokalipsė

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min