Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Marius Bagdonas: E.Eimonto „sudie“– kai šuo įkanda, reikia dėti antsnukį arba jį užmigdyti

Šaltinis: 15min
4
Skaitysiu vėliau
A A

Marius Bagdonas Pro išklerusius langus Lietuvos futbolo federacijoje ir vėl pučia tokie skersvėjai, kad net kilnojasi stogas. Kantriai penkiolika mėnesių evoliucinį savo planą vykdęs šios organizacijos prezidentas Edvinas Eimontas staiga pats sukėlė revoliuciją. Kas 41-ąjį gimtadienį tądien šventusį kėdainietį privertė žengti šį žingsnį Marijampolės stadiono papėdėje esančioje kuklioje kavinėje simbolišku pavadinimu „Nuošalė“?

Ženklų, kad naujosios valdžios ir senosios sistemos šalininkų požiūrių skirtumai bet kurią akimirką gali atšokti atviro karo spyruokle, buvo nemažai. 2016-ųjų sausį buvusio LFF vadovo Juliaus Kvedaro dešiniajai rankai prezidento antpečiai buvo prisiūti be didesnės intrigos, prieš tai volu sutraiškius ir išvarčius bet kokias opozicionierių liekanas.

Tuomet nuo LFF projektų skyriaus karjerą pradėjęs E.Eimontas priminė kuklų pėstininką, nužingsniavusį iki paskutinės karalių eilės ir tapusį svarbiausiu šios partijos žaidėju. Ta pati nematoma ranka, prieš pusantrų metų privertusi iškelti baltą vėliavą apie nusuktas karvelių galvas postringavusį buvusį opozicijos lyderį Raimondą Karpavičių, dabar lengvai kaip virtą sraigę iš kriauklės iškrapštė ir patį E.Eimontą.

Į didžiausią savo karjeros viršūnę per šiuos pusantrų metų įkopęs vyras stebino ne tik iki šiol dar neregėtais madingais kostiumais, tačiau ir noru keisti bei keistis. Federacija ne tik bandė nusiplėšti Kauno banditų storais vinimis užkaltą luobą, bet ir tapo atvira žiniasklaidai, kūrė strategijas, pagal kurias futbolas 2020-aisiais turėjo tapti populiariausia sporto šaka Lietuvoje. Ir svarbiausia – inicijavo LFF įstatų pakeitimus.

Ta pati nematoma ranka, prieš pusantrų metų privertusi iškelti baltą vėliavą apie nusuktas karvelių galvas postringavusį buvusį opozicijos lyderį Raimondą Karpavičių, dabar lengvai kaip virtą sraigę iš kriauklės iškrapštė ir patį E.Eimontą.

Būtent pradėjęs trupinti imperijos stulpus, ant kurių du dešimtmečius laikėsi visa šalies futbolo sistema, prezidentas patyrė neatremiamą smūgį.

E.Eimontas yra geriausias LFF prezidentas per visą šios organizacijos istoriją, tačiau lynas, kuriuo jis buvo priverstas tipenti visus šiuos pusantrų metų, buvo nepaprastai siauras ir pavojingas.

Nors gyvena laikinojoje sostinėje ir kiekvieną rytą turėdavo sukarti po šimtą kilometrų iki darbo vietos, prezidentas bet kokia kaina stengėsi įtakos centrą pastumti kuo toliau nuo Kauno.

Metodai, kuriais jis tai darė, taip pat vertinami nevienareikšmiškai. Tapęs Liepkalnio skylėtos futbolo pilies šeimininku, į svarbius postus pradėjo statyti savo aplinkos žmones, dažnai net tais pačiais būdais, kuriais LFF dėdžių ir dėdienių voratinkliu pavertė jo pirmtakai. Vaikų ir jaunių futbolo asociacijos (LVJFA) naujuoju direktoriumi patvirtintas geras E.Eimonto bičiulis Donaldas Urniežius, LFF plėtros vadovo poste inauguruotas kitas prietelius Vytautas Žirgutis.

Tiek vienas, tiek kitas senosios sistemos šalininkams tapo rakštimis. D.Urniežius turėjo dirbti su į LFF valdžios paraštes išguito, bet iš paskutiniųjų savo įtaką išlaikyti besistengiančio Stasio Stankaus bendražygiu Vytautu Vaškūnu. V.Žirgučiui patikėtas LFF strategijos kūrimas ir nemažai funkcijų, kurias mielai būtų atlikęs generalinio direktoriaus pareigas einantis Nerijus Dunauskas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./LFF prezidentas Edvinas Eimontas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./LFF prezidentas Edvinas Eimontas

Sėkmingai dirbti ir varijuoti specifinėje, nusikalstamo pasaulio kvapo prisodrintoje bei aukštajam mokslui alergiškoje atmosferoje taip pat reikia mokėti. Būtent šių asmeninių savybių iš verslo bei akademinės aplinkos atėjusiems vyrams ir pritrūko. Tiek D.Urniežiui, tiek V.Žirgučiui netrūksta arogancijos, abu jie LFF koridoriais krypinėja užrietę nosis ir tai akivaizdžiai dirgina atmosferą.

Pradėjęs trupinti imperijos stulpus, ant kurių du dešimtmečius laikėsi visa šalies futbolo sistema, prezidentas patyrė neatremiamą smūgį.

Pats E.Eimontas elgėsi kur kas protingiau. Kauno technologijos universiteto ekonomikos magistras meistriškai tepdavo ten, kur reikėdavo, ir Vykdomajame komitete iš lėto didino įtaką. Kartais, verčiamas aplinkybių, net ir pavedžiodavo likusius narius už nosių, bet pastarieji per tirštą naftalino tvaiką taip ir nesugebėdavo prasikrapštyti akių, laimino evoliucinius prezidento sumanymus, o opoziciniai S.Stankaus ir V.Vaškūno pašūkaliojimai dangaus nepasiekdavo.

Jausdamas, jog ir žiniasklaida vis dažniau stoja jo pusėn, E.Eimontas suprato, jog turi puikią progą pakreipti galios pusiausvyrą savo naudai ir po truputį vadavosi iš praeities pančių. Tačiau toks dvigubas žaidimas prezidento marionetės lėlę krutinančiai rankai akivaizdžiai nepatiko. Pamačius, jog net parinkus „teisingą“ muziką, vis sunkiau pavyksta priversti prezidentą pagal ją šokti, nuspręsta vienu rėžiu nukirsti visas likusias E.Eimonto galūnes dar jungusias virveles.

Vilijampolės berniukų principais suprojektuotuose rūmuose vis dar galioja tos pačios taisyklės – kai šuo tau įkanda, reikia arba ji užmigdyti, arba uždėti antsnukį. Kai neveikia antrasis būdas, telieka imtis pirmojo. Taigi prezidentas nugarmėjo į nežinią.

Nežinią – tikrąja to žodžio prasme. Pranešęs apie savo pasitraukimą, jis tiesiog dingo. Oficialioje LFF svetainėje paskubomis sukeverzotas lakoniškas kelių sakinių tekstas su bereikšme E.Eimonto citata apie veiklos tęstinumą ir toliau vykdomas struktūrines reformas, o pats prezidentas tiesiog išjungė savo telefoną.

Mūsų žiniomis, šį LFF vadovo radikalų žingsnį stengtasi kuo ilgiau išlaikyti nežinioje ir galbūt apie tai visuomenė būtų nesužinojusi dar keletą dienų, kol būtų paruošta dirva įpėdiniui, tačiau 15min publikacija dar prieš Vykdomojo komiteto pradžią privertė kursą staiga sukti kita kryptimi. Federacijos komunikacijos specialistus užplūdę žiniasklaidos atstovai privertė strimgalviais šią žinią skelbti viešai.

Kone tobulą partiją pastaruosius pusantrų metų su žurnalistais lošęs ir net apdovanojimus už sparčiai gerėjantį organizacijos įvaizdį rinkęs E.Eimontas privalo suprasti vieną paprastą taisyklę – nors tyla kartais savyje turi labai daug potencialo, šiuo atveju laikas yra ne jo naudai.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Edvinas Eimontas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Edvinas Eimontas

Nors antradienį šių eilučių autoriui pavyko susisiekti su prezidentu, aiškaus atsakymo jis vis dar nedavė bei paprašė laiko.

O tai yra pavojinga. Kiekviena nauja nežinios diena gali apaugti vis storesniu gandų sluoksniu ir visuomenės akyse iš laimėtojo jis labai greitai gali tapti įtartinu autsaideriu. Norint likti žmogumi, kuris užkūrė kol kas geriausią istorijoje vakarėlį, bet iš jo išėjo per anksti, E.Eimontui reikia mirti arba kalbėti. Ypač žinant faktą, kad jo kritikai pradėjo neršti dar gerokai prieš prezidentui sudedant ginklus.

Į kai kurias Lietuvos žiniasklaidos priemones buvo išsiuntinėti ir per savus žmones perduoti laiškai, kuriuose E.Eimontas bei jau minėti V.Žirgutis ir D.Urniežius siejami su skandalingai pagarsėjusiu verslininku Vladimiru Romanovu, o J.Kvedaro vadovavimo metais federacijos komunikacija rūpinęsi žmonės netgi pasistengė, kad šis tekstas pasiektų dienos šviesą.

Pamačius, jog net parinkus „teisingą“ muziką vis sunkiau pavyksta priversti prezidentą pagal ją šokti, nuspręsta vienu rėžiu nukirsti visas likusias E.Eimonto galūnes dar jungusias virveles.

Atakų, stengiantis sumenkinti prezidento įvaizdį ir paryškinti jo munduro dėmes, bus ir daugiau, tad tylėdamas E.Eimontas stumia save į aklavietę. 2011–2013 m. UEFA Žiniasklaidos komiteto narys tikrai tai supranta, bet vis tiek tyli. Kodėl? Greičiausiai, jog yra toks susitarimas ar net reikalavimas.

Net jeigu šią savaitę jis ir surengs spaudos konferenciją, ką, 15min žiniomis, planavo padaryti, vargu, ar joje skambėsiantys pasiteisinimai skirsis nuo to skurdaus sakinio, kuris buvo išplatintas LFF pranešime.

Ši istorija turi vieną potekstę, kuri turbūt yra svarbiausia ir geriausiai įrėmina visą pastarųjų dienų paveikslą – dar visai neseniai E.Eimontas svarstė galimybę savo šeimą išvežti ne į Palangą, kaip tai padarė praėjusį šventinį savaitgalį, bet kur kas toliau. Taigi užuot dygsniavęs savo sielą sąžinės priekaišto adata, 41-ojo gimtadienio proga jis veikiausiai nusprendė įteikti sau dovaną – ramybę.

Yra ir dar viena įdomi detalė, apie kurią kol kas nekalba nė viena šalies žiniasklaidos priemonė, – būdas, kuriuo E.Eimontas nusprendė sudėti ginklus. 15min žiniomis, Vykdomojo komiteto posėdyje prezidentas apie savo sprendimą pranešė tik žodžiu. Jokio oficialaus prašymo ar rašto trauktis kėdainietis neįteikė.

Ir nors ši aplinkybė mažai ką keičia, iki pat gegužės 18-osios, kai turėtų būti tvirtinamas naujas įstatų projektas, tamsūs debesys, tvyrantys virš Liepkalnio gatvėje stūksančios Lietuvos futbolo šventyklos, greičiausiai dar spės pratrūkti žaibais ir perkūnija.

Kas toliau? Klausimas, į kurį atsakymo šią akimirką neturi net tie, kurie privertė E.Eimontą iškelti baltą vėliavą. 15min žiniomis, tiek prieš, tiek po revoliucinio ketvirtadienio keli šakinių federacijos asociacijų Vykdomojo komiteto nariai buvo susėdę prie bendro stalo, svarstė įvairias kandidatūras, kas galėtų tapti naujuoju vėliavnešiu, bet sprendimo nerado.

V.Knyzelio/LFF.lt nuotr./Julius Kvedaras ir Edvinas Eimontas
V.Knyzelio/LFF.lt nuotr./Julius Kvedaras ir Edvinas Eimontas

Formaliai iki naujos konferencijos atsistatydinusio prezidento vietą laikinai užims pirmuoju viceprezidentu buvęs Vidmantas Butkevičius, tačiau Lietuvos salės futbolo asociacijos prezidentas imtis iniciatyvos ir tapti nuolatiniu naujuoju LFF prezidentu neketina.

Greitą sprendimą teks rasti ir dėl dar vienos priežasties – E.Eimontas į Lietuvą buvo pakvietęs UEFA prezidentą Aleksandrą Čeferiną, tačiau ar dabar slovėną išvysime prie Baltijos krantų ir kas užsiims garbingo svečio priėmimu, kyla didelis klausimas. Antradienį LFF vadovas išvyko į UEFA būstinę ir, be jokios abejonės, neišvengs klausimų apie susiklosčiusią situaciją, tačiau vargu, ar šis vizitas ką nors pakeis.

Generalinio direktoriaus kėdę į prezidento postą išmainyti ir pro duris, skiriančias šių pozicijų kabinetus LFF būstinėje, veikiausiai norėtų prabėgti N.Dunauskas, ypač po to, kai E.Eimonto bičiulis V.Žirgutis atsiriekė daugybę veiklos barų, kuriuose anksčiau šeimininkavo generalinis direktorius.

Dar visai neseniai E.Eimontas svarstė galimybę savo šeimą išvežti ne į Palangą, kaip tai padarė praėjusį šventinį savaitgalį, bet kur kas toliau.

Tačiau prie pastarojo pavardės taip pat pakibęs ne vienas klaustukas ir ne tik todėl, kad tiek iškalba, tiek charizma N.Dunauskas negali nė per nago juodymą prilygti buvusiam prezidentui. Įdomu, kad iš pareigų pasitraukus E.Eimontui, visa naujosios LFF vadovybės strategija būti kuo atviresniems žiniasklaidai staiga užsivėrė.

N.Dunauskas tą pačią akimirką grįžo prie jam kur kas įprastesnių bendravimo principų, kuriais federacijos patronai ypač žibėjo J.Kvedaro dominavimo metais. Nors jo valdomą organizaciją drebina rezonansinis įvykis, generalinis direktorius pasirinko iškalbingą tylą ir į skambučius neatsakinėjo, nors tuo metu patogiai įsitaisęs Marijampolės stadiono tribūnoje stebėjo A lygos dvikovą.

Net ir atsidūręs po padidinamuoju stiklu bei teisėjo švilpuką išmainęs į generalinio direktoriaus kėdę, užsispyręs žemaitis liko ištikimas savo principams ir toliau Dunauskų giminės klaną federacijos dirvoje šlaknoja iš UEFA čiaupo tekančiu kainingu vandenėliu.

Į Telšių apskrities futbolo federacijos (TAFF) vairą ir toliau tvirtai įsikibęs N.Dunausko tėvas Leonas Dunauskas, o vos sūnui tapus generaliniu direktoriumi, Žemaitijos miestui buvo suteikta teisė organizuoti LFF taurės finalą. Skandalu baigėsi ir istorija, kai praėjusiais metais iš opozicine laikytos Klaipėdos apskrities futbolo federacijos staiga buvo atimta teisė organizuoti II lygos Vakarų zonos pirmenybes ir visi organizaciniai reikalai lengva ranka buvo perleisti „savais“ LFF koridoriuose laikomiems Telšiams.

N.Dunausko brolis Gerchardas jau keletą metų dirba LFF sąžiningo žaidimo pareigūnu. Maža to, N.Dunausko pusbrolis Tadas eina generalinio direktoriaus pramintais takais ir dirba futbolo arbitru.

LFF nuotr./Nerijus Dunauskas ir Edvinas Eimontas
LFF nuotr./Nerijus Dunauskas ir Edvinas Eimontas

Kad Dunauskų giminė pavertusi federaciją savo irštva, puikiai įrodo ir dar vienas faktas – N.Dunausko žmona Eglė daug metų buvo etatinė futbolo taisyklių iš anglų į lietuvių kalbą vertėja, o nauji FIFA korekcijų leidimai pasirodo kone kasmet.

Per šiuos pusantrų metų dar labiau išryškėjo N.Dunausko savybės, kuriomis jis garsėjo ir būdamas vienu geriausių šalies arbitrų. Skirtumas tik tas, kad priešinga nuomonė, nepaklusnumas ir maištas aikštėje žaidėjams baigdavosi geltonomis ir raudonomis kortelėmis, o štai tapęs direktoriumi visus kitos nuomonės šalininkus telšiškis greitai siunčia į šiukšlių dėžę.

Ambicijų ir tuščiagarbiškumo daigas 38-erių metų telšiškio gyvenime vis dar prasimuša neretai. Ypač tokiomis akimirkomis, kai skirstomos aukštesnės pareigos ir į atlapus segami medaliai.

Nuo vaikų ir jaunių skyriaus vadybininko pareigų darbą LFF pradėjęs N.Dunauskas staigiai kopė karjeros laiptais ir jau po dvejų metų tapo LFF Varžybų ir renginių skyriaus vadovu, Vykdomojo komiteto nariu, penkis kartus geriausiu šalies arbitru.

Kalbų, jog ambicingas vyras gali netrukus perimti LFF vairą, buvo jau prieš penkerius metus, tačiau J.Kvedaras lyderio estafetę iš Liutauro Varanavičiaus nusprendė pastverti pats. Visgi, kai buvęs prezidentas galiausiai tarė ilgai lauktą sudie ir E.Eimontą paaukštino, beveik niekam nekilo klausimų, jog laisva likusi generalinio direktoriaus pareigybė atiteks kone ištikimiausiam sistemos kariui.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Edvinas Eimontas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Edvinas Eimontas

Dabar jam dar vienas šansas ir jis tikrai nepraleistų progos, jeigu senosios sistemos šalininkai parodytų pasitikėjimą. Kol federacija ir rinktinė murkdėsi mėšle, tol N.Dunauskas laikėsi atokiau ir protingai sceną buvo užleidęs bent kiek vadybos ir komunikacijos principus išmanančiam bei nesusitepusios reputacijos bendražygiui. Tačiau kai tik pamatė, jog futbolas skverbiasi į dienos šviesą, o dar visai neseniai konvulsijų kratyta nacionalinė rinktinė pradėjo rodyti atsigavimo ženklus, kaipmat panoro ir pats pasišildyti šlovės spinduliuose.

Tačiau be galvos nujoti į išsvajotą rojų bus nepaprastai sudėtinga, o tie per pusantrų metų pradėję dygti vilties daigai bus numarinti tą pačią akimirką, kai tik N.Dunauskas bus paaukštintas pareigose.

Kad ir kas nutiktų, šių žiurkių lenktynių problema nesikeičia – juk čia net jeigu ir laimi, vis vien lieki žiurke.

Bet mes jau įpratome, kad Lietuvoje atsistatydina tik eimontai, šemberai ir rasteniai. Dunauskai, stankai, kvedarai ar vaškūnai į lovį įsikibę laikosi iki paskutinio atodūsio, o jei kartais nustumiami toliau, tuoj pat perlipa per galvas ir vėl prie jo grįžta. Čia jiems paskutinė viršūnė. Vienintelė. Tačiau, kad ir kas nutiktų, šių žiurkių lenktynių problema nesikeičia – juk čia net jeigu ir laimi, vis vien lieki žiurke.

Patogiai įsitaisykite savo kėdėse ir pasiruoškite – ateinantį mėnesį Lietuvos futbolo didžiojoje scenoje bus daugybė intriguojančių vaizdų su kriminalinio trilerio elementais, o pagrindinius vaidmenis čia vėl vaidins tie patys puikiai pažįstami sudegusio teatro aktoriai. Taip, bus atversta net ir praėjusiame sezone mirusio krikštatėvio J.Kvedaro korta. Netikite? Su federacija atsisveikinti gegužės mėnesį planuojantis vienas didžiausių LFF šviesulių Vaidotas Rastenis patvirtins, kad atsitiktinių susitikimų su buvusiu federacijos prezidentu nebūna.

Po to, kai Juliui nesunkiai pavyko visus FNTT mestus kaltinimus nuleisti į kanalizaciją, o skambus tyrimas baigėsi tik pinigine kelių tūkstančių eurų bauda buhalterei, Kauno mafijos žnyplės gali atgyti nauju pavidalu. Laukia įdomus mėnuo.

Komentarai: 4
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min