Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 22d. 08:00

Marius Laurinavičius: Ar gali Rusija nesikišti į Lietuvos rinkimus? Pažvelkime į Latvijos pavyzdį

Marius Laurinavičius Lietuvos žvalgybos dar praėjusį pavasarį įspėjo, kad yra didelė grėsmė, jog Rusija kišis į 2019 metais numatytą net trejų rinkimų Lietuvoje maratoną. Po sausio pradžioje surengto Valstybės gynybos posėdžio taip pat pareikšta, kad šiais metais tikėtinos „agresyvesnės trečiųjų šalių, pirmiausiai – Rusijos kibernetinės atakos, siekiant paveikti rinkimų eigą ir rezultatus“.

Ir vis dėlto aš drįsiu mesti iššūkį šiems įspėjimams ir pabandyti prognozuoti, kad visai tikėtina, jog po rinkimų teks konstatuoti, kad Rusijos kišimosi nepastebėta. Nors tai ir nereiškia, kad kišimosi iš tiesų nebus.

Praėjusį rudenį pristačiau studiją, kuria bandžiau parodyti, kad mes vis dar labai siaurai ir supaprastintai žvelgiame į Rusijos kišimąsi į rinkimus. Šis kišimasis nėra vien tik kibernetinės atakos ar „netikrų naujienų“ skleidimas ir trolių veikla virtualioje erdvėje apskritai. Be to, kišimasis neprasideda su oficialios ar net neoficialios rinkimų kampanijos pradžia ir nesibaigia išrinkus vienus ar kitus politikus į valdžią.

Neseniai LRT paskelbtas tyrimas ir 15min paskelbta informacija, kad su Baltarusijos „verslu“ susiję asmenys ne tik aktyviai finansiškai remia valdančiąją Lietuvoje valstiečių ir žaliųjų politinę jėgą, bet ir patys veržiasi į valdžią Klaipėdos savivaldybėje, taip pat turėtų būti bent jau analizuojamas ir iš galimo nedemokratinės valstybės „verslo“ kišimosi į rinkimus perspektyvos. Nors šį kartą tai – Baltarusija ir jos „verslas“, esmės tai nekeičia. O pavyzdys – tikrai vertas dėmesio ir analizės.

Pasigilinus labiau gali pasirodyti, kad Maskva per praėjusius Latvijos rinkimus įgyvendino viską, ką planavo įgyvendinti dar 2013 metais.

Kaip Rusija gali kištis į rinkimus ir visą politinį procesą apskritai, mums to net nepastebint arba apsimetant, kad nepastebime, geriausiai atskleidžia praėjusį rudenį įvykę Latvijos parlamento rinkimai. Po jų tiek valdžios atstovai, tiek ir nepriklausomi stebėtojai (pavyzdžiui, tikrai autoritetingas žurnalistinių tyrimų centras „Re: Baltica“, pats atskleidęs ne vieną ir ne dvi Rusijos įtakos schemas) viešai paskelbė, kad Kremliaus kišimosi į rinkimus nepastebėta.

Tačiau pasigilinus labiau gali pasirodyti, kad Maskva per praėjusius Latvijos rinkimus įgyvendino viską, ką planavo įgyvendinti dar 2013 metais.

Bet apie viską nuo pradžių. Mes dažniausiai linkę manyti, kad vienintelė prorusiška Latvijos politinė jėga yra Rygos mero Nilo Ušakovo vadovaujama „Santarvė“ ir esą būtent per ją Maskva bando siekti sau naudingų tikslų šioje šalyje.

„Santarvė“ vėl laimėjo Latvijos parlamento rinkimus, bet didelio nerimo tai niekam nesukėlė – ne pirmas ir net ne antras kartas. Dažniausiai ši politinė jėga, nors ir laimėjusi rinkimus, šalies parlamente lieka izoliuota, o visos kitos politinės jėgos dar prieš rinkimus pareiškia, kad su ja nebendradarbiaus.

Šį kartą buvo vienas skirtumas – antrąją vietą rinkimuose galiausiai užėmusi nauja populistinė „Kam priklauso valstybė?“ (KPV LV) partija dar prieš rinkimus deklaravo, kad ji neatmeta galimybės sudaryti koaliciją su „Santarve“.

Tiesa, panašu, kad „Santarvė“ ir šį kartą liks izoliuota, bet ar tai tikrai ką nors iš esmės keičia? Latvijoje niekam nėra paslaptis, kad už naujosios populistinės KPV LV partijos stovi vienas įtakingiausių šios šalies oligarchų Ainaras Šleseris. Nors prorusišku jis dažniausiai bent jau viešai nėra vadinamas, visas oligarcho verslas, o tuo pačiu ir gerovė bei galia susiję būtent su Rusija.

Maža to, itin daug atskleidė Latvijoje itin garsus vadinamasis „oligarchų skandalas“ arba „oligarchų pokalbiai“. Jo esmė – Latvijos teisėsauga slapta įrašinėjo trijų įtakingiausių šalies oligarchų – A.Šleserio, Aivaro Lembergo ir Andrio Škelės pokalbius. Matyt praradus viltį, kad šie pokalbiai oligarchų valdomoje šalyje padės laimėti bylą prieš juos teisme, pokalbių įrašai atsidūrė žiniasklaidoje. O iš jų latviai daug sužinojo, kaip iš tiesų valdoma jų šalis.

Pavyzdžiui, iš pokalbių tapo visiškai akivaizdu, kad A.Šleseris jau labai seniai ir labai glaudžiai ne tik verslo, bet ir politikos srityje bendradarbiauja su ta pačia „Santarve“. Ir tas bendradarbiavimas toli gražu neapsiriboja Rygos savivaldybės ir įtakos mieste reikalais, kas dar galėtų būti paaiškinama A.Šleseriui pavaldžių politinių jėgų oficialiu bendradarbiavimu su „Santarve“ Rygos dūmoje. Tolimais 2009 metais tokį bendradarbiavimo susitarimą savo parašu patvirtino pats A.Šleseris.

Tačiau, kaip minėta, šis bendradarbiavimas tikrai neapsiriboja Ryga, o „antru žmogumi“ prorusiškoje „Santarvės“ partijoje laikomas Janis Urbanovičius po šių pokalbių paviešinimo tikriausiai turėtų būti laikomas paprasčiausiu A.Šleserio interesų tarpininku.

Galbūt manote, kad A.Šleserio glaudus bendradarbiavimas su „Santarve“ – tik į gerą? Gal taip ši prorusiška jėga tiesiog integruojama į Latvijos politinį lauką? Tuomet verta išgirsti dar vieną A.Šleserio citatą, kuri, ko gero, labiau atskleidžia, kas, ką ir kur integruoja. O tiksliau jau senokai integravo.

Kalbu ne tik apie tai, kad minėtuose pokalbiuose A.Šleseris raginamas sukurti „valdžios vertikalę – kaip Rusijoje“. Daug iškalbingesnė yra tokia citata: „Inguna Sudraba turėtų tapti ministre pirmininke, nes Maskva mano, kad ji būtų gera kandidatė“.

Inguna Sudraba – seniai Latvijoje itin glaudžiais ryšiais su Rusija įtariama politikė. Kartą net buvo paskelbtas įrašas, kaip ji kartu su vieno viešai žinomo prieš Latviją šnipinėjusio ir už tai iš šalies išsiųsto Rusijos diplomato tėvu privačiu lėktuvu skrido į Maskvą. Tiesa, ministre pirmininke ji taip ir netapo, bet Latvijos istorijoje vis tiek suvaidino tikrai ne paskutinį vaidmenį.

I.Sudraba ne tik kartu su savo bendražygiais buvo išrinkta į 2014 metais darbą pradėjusį Latvijos Seimą (buvo įtariama, kad prie jos politinio judėjimo kūrimo bei populiarinimo prisidėjo ir A.Šleseris), bet ir 2017 metų vasarą buvo paskirta… specialios Seimo komisijos „oligarchų pokalbiams“ tirti vadove.

Daug iškalbingesnė yra tokia citata: „Inguna Sudraba turėtų tapti ministre pirmininke, nes Maskva mano, kad ji būtų gera kandidatė“.

Net šalies prezidentas R.Vejuonis viešai ragino atsisakyti minties atiduoti tyrimą į moters, kuri pati turėtų būti tiriama, rankas, bet Seimo nariai pasiekė savo. Nenuostabu, kad I.Sudraba padarė viską, jog tyrimas būtų sužlugdytas. Tačiau įdomiausia, kas buvo pagrindiniai jos partneriai siekiant šio tikslo – tai jau minėtoji „Santarvė“ ir taip pat minėti Aivaro Lembergo vadovaujami Latvijos valstiečiai ir žalieji.

Tačiau grįžkime prie to, ką dar 2013 metais Latvijoje norėjo pasiekti Rusija. Mat į viešumą buvo pakliuvęs vienas Kremliui artimo analitinio centro parengtas dokumentas, kuris iš esmės siūlė, kaip „po pergalių savivaldybių lygyje“ atvesti į valdžią prorusiškas jėgas ir Latvijos parlamente.

„Po pastarojo meto pergalių savivaldybių lygyje, Maskvai palankios politinės partijos Latvijoje gali sugebėti laimėti parlamento rinkimus kitais metais ir sudaryti Rusijai palankią vyriausybę, jei jos gautų pakankamą pagalbą iš Maskvos ir iš Rusijos verslo, turinčio interesų šioje Baltijos respublikoje. Tokiu atveju Rusija garantuotų savo geoekonominius ir geopolitinius interesus Baltijos šalyse, susikurtų placdarmą tolesniems veiksmams Europos Sąjungoje ir galėtų pasinaudoti Latvija kaip Kipro pakaitalu „ofšorų“ reikalams. Kad būtų pasiektas šis strateginis uždavinys, reikėtų pasitelkti „kompromisinę figūrą“, kuri padėtų suartinti abiejų šalių pozicijas. Atrodo, kad tokia tokia figūra galėtų būti Dmitrijus Mazepinas“.

Kas tas D.Mazepinas, koks jo vaidmuo Latvijoje ir kodėl galima įtarti, kad šis planas sėkmingai įgyvendinamas, nors viešai ir teigiama, jog Rusija į Latvijos rinkimus nesikišo?

D.Mazepinas – Rusijos milijardierius, trąšų karalius, vienas ir Lietuvos valdančiosios partijos lyderiui R.Karbauskiui priklausančio „Agrokoncerno“ verslo partnerių.

Tačiau Latvijoje jo įtaka, žinoma, gerokai didesnė. Mat Ventspilio uoste jo valdomai bendrovei „Uralchem“ priklauso bendrovės „Ventamonjaks“ kontrolinis akcijų paketas. D.Mazepino verslo partneriai šiame versle – jau minėtojo A.Lembergo šeimos atstovai.

Rygos uoste „Uralchem“ valdo kontrolinį trąšų terminalo akcijų paketą. O D.Mazepino verslo partneriai per įvairias bendroves šiame terminale yra visi trys minėtieji Latvijos oligarchai – A.Šleseris, A.Škelė ir A.Lembergas.

Ar dar reikia aiškinti, su kuo Rusijos pozicijas Latvijoje turi suartinti D.Mazepinas? Jei aišku vis dar nėra pakankamai, dar viena citata iš minėtųjų „oligarchų pokalbių“. „Pasakyk, kad tai projektas, kurį V.Putinas pavadino labai svarbiu“, – tokiais žodžiai į tuometį Rygos uosto vadovą Ralfą Klavinšą kreipėsi A.Šleseris, kalbėdamas būtent apie bendrą projektą su D.Mazepinu – minėtąjį trąšų terminalą.

O dabar tiesiog paskaičiuokime – „Santarvė“, su kuria, kaip minėta, itin glaudžiai bendradarbiauja A.Šleseris, to paties A.Šleserio kontroliuojama KPV LV bei A.Lembergo valstiečiai ir žalieji turi 50 iš 100 vietų Latvijos parlamente. Kai kas teigia, kad dar bent kelis (ne iš minėtų partijų) kontroliuoja A.Škelė.

Todėl manau, kad būtent Latvijos pavyzdį būtina gerai suprasti tiek rinkėjams, tiek Lietuvos politikams, tiek ir pareigūnams.

Panašu, kad D.Mazepinui puikiai sekasi „suartinti dviejų šalių pozicijas“. Tad ar reikia tuomet akivaizdžiai matomo Rusijos kišimosi į rinkimus? Ir ar tikrai taip jau svarbu, kad „Santarvė“ ir vėl nepateks į vyriausybę“, o ministrų kabinetui galbūt net vadovaus nei su D.Mazepinu, nei su trimis įtakingiausiais Latvijos oligarchais niekaip nesusijęs premjeras?

Tai ne retoriniai klausimai. Lietuvoje dar nebuvo Rusijos „verslo“ įtaką šalies politikai taip akivaizdžiai atskleidusio skandalo. Galbūt ir nėra D.Mazepino atitikmens. Tačiau žinant kai kurių Lietuvos politikų ryšius su Rusijos „verslu“ ir oligarchais (beje, svarbūs ne vien Seime esančių politikų tokie ryšiai), žinant, kad į politiką susiruošė visa Klaipėdos uoste besidarbuojanti ir su Baltarusijos „verslu“ glaudžiai susijusi komanda, ar tikrai nekyla paralelių su Lietuva?

Beje, jei kam atrodo, kad Baltarusijos ir Rusijos „verslas“ – skirtingi dalykai, galėčiau pasiūlyti pasidomėti, kokį vaidmenį tas pats D.Mazepinas (beje, vadintas net „A.Lukašenkos pinigine“) suvaidino Baltarusijos diktatoriui pakilus į kovą prieš dar vieną Rusijos oligarchą S.Kerimovą. O konfliktas, beje, buvo susijęs su ta pačia „Belaruskalij“ gamykla, su kuria verslo ryšių turintys verslininkai dabar remia R.Karbauskio partiją rinkimuose ir patys veržiasi į valdžią Klaipėdoje.

Todėl manau, kad būtent Latvijos pavyzdį būtina gerai suprasti tiek rinkėjams, tiek Lietuvos politikams, tiek ir pareigūnams. Bent jau jei norime, kad nebūtume priversti atsidurti panašioje į Latvijos padėtį, kai patys skelbsime, kad Rusijos kišimosi į rinkimus nepastebėta, bet Maskva galės trinti rankomis dėl rezultatų. Visos prielaidos tam, kad Rusijai nereikėtų akivaizdžiai kištis į Lietuvos rinkimus, mano įsitikinimu, jau dabar yra.

Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria
Parašykite atsiliepimą apie 15min