Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mindaugas Sabutis: Sekmadienio homilija. Fokusai ir efektai ar meilė ir auka?

Šaltinis: 15min
0
A A

Mindaugas Sabutis Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius Jo paklausti: „Ar Tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Jėzus atsakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi.“

Jiems nueinant, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? Ir ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys antai gyvena karaliaus rūmuose. Tai ko gi išėjote? Ar pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo! Jis yra tasai, apie kurį parašyta:

Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią.“ (Mt 11,2-10)

Jonas puikiausiai pažinojo Jėzų, bet Jo dar nepažinojo Jėzaus sekėjai. Jono Krikštytojo laikas, tad ir misija šiame pasaulyje ėjo į pabaigą. Pildėsi tai, apie ką pats Jonas liudijo: „Jam (Jėzui) lemta augti, o man – mažėti.“

Kol Jėzaus viešoji tarnystė nebuvo prasidėjusi, Jonas juos laikė prie savęs, skelbė priartėjusią Dievo karalystę ir ragino atgailauti bei ruošti Viešpačiui kelią. Tačiau, kai Jėzaus veikla pasireiškė ženklais ir stebuklais, Jonas pasiuntė mokinius paklausti, ar Jis tas lauktasis Mesijas.

Tikriausiai ne tiek Jonui reikėjo atsakymo, kiek jo pasekėjams, kad šie patys nueitų pas tikrąjį Ganytoją, pas laukiamą Mokytoją. Kad paliktų patį Joną ir sektų Kristų. Gal ir pats Jonas norėjo bent išgirsti tai, ko pats jau niekuomet nebepamatys. Netrukus jo galva bus atnešta princesei ant padėklo.

Skaitydami apie Jono mokinių vizitą, į viską žiūrime iš tam tikro laiko nuotolio, gyvendami laike, kai visos pranašystės išsipildė ir kiekvienas žmogus po saule yra kviečiamas į prisikėlusio Avinėlio puotą. Tačiau mes esame tokie patys žmonės, kokie buvo ir tie, kurie klausėsi Jono ir stebėjosi Jėzumi. Mes ieškome atsakymų ir norime būti tikri, kad tie atsakymai į pačius svarbiausius gyvenimo klausimus yra teisingi. Norime būti tikri, kad neapsirinkame.

Šis Advento sekmadienis mus išskirtinai atitraukia nuo blizgančios ir triukšmingos šventinės rutinos. Gyvendami kupiname efektų pasaulyje jau esame pripratę, kad įdomu ir svarbu yra tai, apie ką kalba minios arba tai, kaip perduodama kokia nors žinia. Svarbu, kad viskas būtų kuo stilingiau, netikėčiau, įdomiau.

Net nesistebime, kad norintys į save patraukti dėmesį pasiryžta beveik bet kam. Nesvarbu, ar bus paniekintas artimiausių žmonių asmeninis gyvenimas, ar kūno demonstravimas, ar balansavimas tarp gyvybės ir mirties, atliekant rizikingus triukus, stiliaus ir gyvenimo būdo atradimai. Svarbu, kad būtų efektinga ir surinktų reitingus, peržiūras, balsus ir bent keletą minučių išlaikytų minios dėmesį, kuri tuoj džiūgaus dėl kitų, įmantrių dalykų.

Evangelijos pasakojama situacija kiek kitokia. Pranašas, vilkėjęs kupranugario kailiais ir mitęs laukinių bičių medumi bei skėriais, siunčia savo sekėjus pas dailidę klausti – ar tai Tu, ar mums laukti kito. Jėzus nusakęs savo darbus taria: „Palaimintas, kuris nepasipiktins manimi.“ Ir išsiuntęs Jono mokinius atsigręžia į minią ir prabyla apie Joną ir juos. Ko atėjote, ko tikėjotės iš Jono? Ar norėjote, kad Mesijo atėjimas būtų apsakomas saldžiais žodžiais, maloniomis kalbomis ir pagraudenimais?

Kaip dažnai pasipiktiname, kad žinia apie Jėzų ne tokia ir skelbiama ne taip, kaip mes norėtume. Gal būtų visai neblogai, jei nebūtų raginimo atgailauti, kad Žodis mus ragintų nekeisti gyvenimo

Kaip dažnai pasipiktiname, kad žinia apie Jėzų ne tokia ir skelbiama ne taip, kaip mes norėtume. Gal būtų visai neblogai, jei nebūtų raginimo atgailauti, kad Žodis mus ragintų nekeisti gyvenimo, nesusitaikyti su artimu, keršyti priešams iki gyvenimo pabaigos, niekais laikyti Dievą ir žmogų. Tuo pačiu kada tik užsimanius ir ko tik užsinorėjus mes galėtume paprašyti Dievo ir bet kokiomis aplinkybėmis patirti visų mūsų norų bei svajonių išsipildymą.

Tikrai daug žmonių trokšta tokios religijos. Ir piktinasi skelbėjais bei Viešpačiu, kad kažkokia toji žinia ne tokia, kažko jai trūksta.

„Aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena.“ Jei aš sąžiningas prieš save ir Dievą, aš suvokiu, jog pats iš savęs aš ir esu tas vargšas, pas kurį Dailidė iš Nazareto atėjo ne patraukti mane fokusais ir efektais, bet savo meile ir auka. Kad šis Žmogus ir Dievas įžengė į pasaulį ir  nugalėjo mirtį, kad aš praregėčiau, vaikščiočiau, girdėčiau, prisikelčiau amžinajam gyvenimui ir džiūgaučiau Gerąja Naujiena.

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min