Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Palmira Martinkienė: Tikros ir tariamos mūsų laisvės bei teisės

Šaltinis: 15min
0
A A

154, 155, 170. Tai ne matematinis rebusas, kurį siūlome jums išspręsti, ir ne koks nors magiškų skaičių derinys, kuriuo nustatomi jūsų gebėjimai. Tai Baudžiamojo kodekso straipsniai, pagal kuriuos baudžiamojon, o ne civilinėn atsakomybėn bet kada galite būti patrauktas kiekvienas iš mūsų.

Ar esate internete po kokiu nors straipsniu parašęs nepagarbų komentarą apie Seimo,  Vyriausybės narį ar kokį vietinį politiką, ar esate virtualiai pasišaipęs iš gėjų, musulmonų ar žydų?

Jei nors vienu atveju į klausimą atsakėte teigiamai, tada jūs – jau potencialus nusikaltėlis, kurį galima teisti už šmeižimą (BK 154 str.), įžeidimą (BK 155 str.) ar už kurstymą „diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų“(BK 170 str. ).

Kalbant visiems žmonėms suprantama kalba, Lietuvoje bet kada bet ką galima nuteisti už kažkam nepatikusios subjektyvios nuomonės išsakymą.  

2012 metų duomenimis labiausiai Lietuvoje diskriminuojamais virtualioje erdvėje save laikė gėjai, žydai ir lenkai (abejotina, kad pastaruoju metu ši informacija būtų radikaliai pasikeitusi), todėl   dėl šių kategorijų žmonių įžeidimo, pažeminimo ar kitokio nepagarbaus požiūrio į juos tada buvo pradėta daugiausia ikiteisminių tyrimų. Vien Klaipėdos apygardoje tokių tyrimų buvo 39.

Negi iš tiesų lietuviai taip nemėgsta būtent šių kategorijų žmonių? Nieko panašaus! Viskas yra kur kas paprasčiau: Lietuvoje aktyviai veikia šių žmonių teises bei interesus ginančios visuomeninės organizacijos, kurių nariai specialiai seka visą žiniasklaidą ir ypač aktyviai skaito internetinius „komentarus“.

Taip atsitiko po liūdnai pagarsėjusio lenkų futbolo fanų siautėjimo Vilnius „Žalgirio“ stadione, kai kilusiomis riaušėmis pasipiktinę internautai futbolo sirgalių atžvilgiu išsakė toli gražu ne pačius teigiamiausius atsiliepimus. Tada dėl lenkus, kaip tautą, įžeidusių komentarų pagal  viešosios įstaigos „Europos žmogaus teisių fondas“ pareiškimus šalyje buvo pradėta keliasdešimt ikiteisminių tyrimų (vien Klaipėdos apygardoje jų priskaičiuota 28).

Piliečių garbės ir orumo reikalus Lietuvoje puikiausiai reglamentuoja Civilinis kodeksas, turintis specialų 2.24 straipsnį, taikomą privataus kaltinimo tvarka nagrinėjamose garbės ir orumo bylose, tačiau, kaip rodo praktika, įžeisti piliečiai (ir ypač jų grupės) savo garbei ginti kur kas mieliau naudojasi represinių valstybės struktūrų paslaugomis.

Piliečių garbės ir orumo reikalus Lietuvoje puikiausiai reglamentuoja Civilinis kodeksas, turintis specialų 2.24 straipsnį, tačiau, kaip rodo praktika, įžeisti piliečiai savo garbei ginti kur kas mieliau naudojasi represinių valstybės struktūrų paslaugomis.

Akivaizdu, kad kol civilinei bei administracinei teisei priskiriamos piliečių saviraiškos ir  prigimtinių žmogaus teisių sritys mūsų šalyje bus kirminalizuotos, tol vargu galėsime vadintis tikra europietiška valstybe, kurioje egzistuoja toks pat, kaip ir visame civilizuotame Vakarų pasaulyje, žodžio laisvės supratimas ir juo labiau – jos praktinis taikymas.

Tai ypač akivaizdu tapo šiandien, po žudynių Paryžiuje lyg iš gausybės rago žiniasklaidoje pasipylus straipsniams ir komentarams žodžio laisvės bei jos ribų tema.

Paradoksalu, kad būtent tarp šiomis laisvėmis savo tiesioginiame darbe besinaudojančių žurnalistų, politikos apžvalgininkų ar skiltininkų vis atsiranda vienas kitas, neatsispiriantis pagundai pabaksnoti į jau amžiną atilsį prancūzų karikatūristų moralę ir sąžinę, bandantis apibrėžti žodžio laisvės sąvokos ribas pagal savo lietuviškai patriarchalinį supratimą, lyg ir draugiškai, lyg į ir kolegiškai patarti, ką ir kaip esą galima laisvoje šalyje daryti, o ko – šiukštu nevalia.

Tad ar po to verta stebėtis kai kurių aukšto rango mūsų šalies politikų vis dar tebesinaudojama „tvarka bus“ retorika, garsiais pamąstymais apie galimybę grąžinti mirties bausmę ar kone visuotiniu politikų pritarimu iš prezidentūros nepaliaujamu srautu plūstantiems siūlymams vis ką nors ir taip jau itin griežtoje mūsų baudžiamojoje teisėje dar „sugriežtinti“, dar ką nors papildomai „apriboti“.

Apriboti teisę bedarbiui nemylėti gėjų ir nebijoti, kaip kokiam Gražuliui, to drąsiai pasakyti, žurnalistui – apriboti teisę be baimės kalbėtis telefonu, žinant, kad tavęs nesiklauso slaptosios tarnybos, o pensininkei pedagogei – apriboti jai likusią vienintelę galimybę pakomentuoti  nepatikusio veikėjo elgesį. 

Kone groteskiškai bendrame kovos už žodžio laisvę fone šiomis dienomis nuskambėjo viename tinklapyje pasirodžiusi žinutė apie garbaus amžiaus buvusią pedagogę, su išgąsčiu laukiančią teismo sprendimo dėl jos pačios prieš metus parašyto komentaro.

Už tai, kad Lietuvoje keistai išgarsėjusį vieną Garliavos istorijos veikėją ji pavadino puspročiu, prokuroras teismo paprašė „nusikaltėlei“ skirti 4000 Lt baudą (tai buvo dar prieš euro įvedimą).

atsikvošėti turi tikrai ne prokurorai, policininkai ir ne teisėjai, o Seimas, Vyriausybė ir prezidentė,  nesiryžtantys dekriminalizuoti nuomonės reiškimą

O tiksliausiai ne tik šią „lokalią“, tačiau ir „globalią“ žodžio laisvės Lietuvoje situaciją apibūdino ne kas kitas, bet vienas po straipsniu parašytas lakoniškas komentaras: „Kai Prancūzijoje visų valstybių vadovai šaukte šaukia apie spaudos laisvę, Lietuvoje už tai tampo po teismus.

Gal atsikvošėkit, ponai teisėsaugininkai.“

Paskutinį sakinį norisi patikslinti – atsikvošėti šiuo atveju turi tikrai ne prokurorai, policininkai ir ne teisėjai, o Seimas, Vyriausybė ir prezidentė, nesiryžtantys ne tik imtis konkrečių veiksmų dekriminalizuoti nuomonės reiškimo, tačiau net ir bijantys pradėti rimčiau šia tema viešai diskutuoti.

 

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min