Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Paulius Gritėnas: Lietuvos priešas Nr.1 – provincialumas

Šaltinis: 15min
0
A A

Paulius Gritėnas Naujosios Minsko derybos turėjo nuraminti naujo pasaulinio karo išsigandusią Europą, tačiau, panašu, neatnešė nei žadėtos taikos, nei ramybės. Susitarimai nauji, griežtesni, bet kaip ir praėjusių metų rugsėjį palikti civilius gyventojus bombarduojančių teroristų interpretacijai ir naudai.

Kol Ukraina turės laukti teroristų ir juos remiančios Rusijos geranoriškumo, Baltijos valstybės toliau turėtų neprarasti budrumo. Akylai stebėti verta ne tik į mūsų oro erdvę įsiveržti vis bandančius Rusijos naikintuvus, bet ir savo pačių informacinę erdvę.

Daugeliu atveju mes turime pasitikėti savo partnerių ištikimybe ginti bendras vertybes, tačiau ar mes patys nuoširdžiai giname vakarietiškas vertybes? Kai kurie politikai ir garsiau rėkianti visuomenės dalis vis dar nori palikti vieną koją tariamos laisvės zonoje, kalbėdami apie būtinybę išlaikyti tradicijas.

Tai žmonės, perspėjantys nepasitikėti Vakarais ir įsiliejantys į bendrą antivakarietišką frontą, kai tik pažeidžiamas jų noras elgtis taip, kaip diktuoja jų įsivaizduojamos tradicijos.

Nenuostabu, kad šio informacinio fronto karius greitai pasičiumpa Rusijos propaganda.

Kelių Norvegijos lietuvių bėdos greitai atkreipė visą vaikų grobimo mitologiją sukūrusių Rusijos žiniasklaidos atstovų dėmesį. Savaime suprantama, kad jų užduotis – skatinti nepasitikėjimą Vakarų valstybių veiklos principais, įskelti abejonę demokratija ir žmogaus teisių įgyvendinimu.

Lietuvoje vis dar yra daugybė žmonių, abejojančių teisinės sistemos darbu, institucijų veikla, kurie net nenori susipažinti su konkrečiais faktais, o siekia abstraktaus teisingumo ir skelbia apie supuvusią sistemą. Daugybė tų, kurie kalba, kad turėtume vadovautis liaudies išmintimi, o ne Vakarų civilizacijos pamokomis.

Jei Rusija ir jos propagandos mašina nori rasti silpnų vietų Lietuvoje, tai ji gali mesti kabliuką šiai, tiesos paieškų suviliotai miniai, tikinčiai pasauliniu sąmokslu ir abejojančiai vakarietiškomis vertybėmis.

Jei Rusija ir jos propagandos mašina nori rasti silpnų vietų Lietuvoje, tai ji gali mesti kabliuką šiai, tiesos paieškų suviliotai miniai, tikinčiai pasauliniu sąmokslu ir abejojančiai vakarietiškomis vertybėmis. Jų provincialumas ir nepasitikėjimas valstybe greitai gali virsti realia grėsme.

Norinčiai mums keršyti Rusijai nereikia užimti Lietuvos, jai užtenka skiepyti nepasitikėjimo valstybingumu ir valdžios veikla daigus. Taip pat kurstyti kalbas apie Lietuvos nesugebėjimą gintis, gąsdinti euro zonos problemomis ir tariamai bręstančia Europos Sąjungos griūtimi.

Paradoksalu, bet Lietuvos problema kritinėse situacijose tampa ne pilietiškumo trūkumas, o tai, kad pilietinės visuomenės iniciatyva ima dangstytis neaiškaus plauko veikėjai, kurie skelbia apie būtinybę kovoti už savo teises, nejučia stumdami idėją, jog būtent Rusija yra pilietiškumo ir kovos už žmogaus teises pavyzdys.

Ir tai nėra paguoda nusivylusiems. Tai paguoda tiems, kurie tingi mąstyti ir įvertinti Vakarų ir Rusijos sistemų skirtumus. Tai paguoda tiems, kurie visada uoliai pakartos, kad „esame maži, tai ko čia mums kištis, bijokime piktos meškos“.

Šie žmonės nemato, kad iš demokratijos taško žiūrint mes jau senokai esame milžinai Rusijos nykštukų akivaizdoje.

NATO pajėgų Europoje vadas Philipas Breedlove'as perspėjo, kad NATO yra pasirengusi atlaikyti bet kokias agresijos apraiškas, tačiau kovoti tenka ne tik kariniais veiksmais. Kova su Kremliaus režimo pasaulio supratimu, niekinančiu vakarietiškas vertybes vyksta kasdien ir jos daigus matome Baltijos šalių visuomenėse.

Kaip ir kaip būtų liūdna, bet provincialumo Lietuvoje dažnai ne tik nesigėdijama, bet ir demonstruojama, jog tai mūsų unikalios tapatybės dalis.

Kaip ir kaip būtų liūdna, bet provincialumo Lietuvoje dažnai ne tik nesigėdijama, bet ir demonstruojama, jog tai mūsų unikalios tapatybės dalis.

Dalis visuomenės leipsta juokais ir ploja katučių stebėdami kaip iš Lietuvos teisinės sistemos šaiposi Viktoras Uspaskichas. Kai kurių lietuvių didvyriu yra tapęs pareigūnų meiliai nešiotas Seimo narys, valkiojantis Lietuvos vardą ir naudojantis savo beviltišką šūkį reklamos tikslais.

Lietuviui vis dar įprasta didžiuotis – žiūrėkite, o mes darome kitaip. Galbūt stovime iki ausų savo mėšle, bet tokia jau mūsų tradicija, tad ir nesimokykime iš Vakarų. Vulgarumas mūsų visuomenėje vis dar painiojamas su nuoširdumu, o tinginystė - su kuklumu.

Vengdami prarasti šią rinkėjų dalį, sukandę dantis tyli ir politikai, šokantys Užgavėnių šventėse su žydais persirengusiais baudžiauninkais.

Jei jau politikai nori pademonstruoti drąsą, tai pats metas ne tik skelbti apie meilę tėvynei ir pasiryžimą ją ginti mūšio lauke, bet ir pademonstruoti, kokias vertybes jie ketina ginti. Pats metas nustoti keliaklupsčiauti prieš provincialumo simbolį – paprastą žmogų - ir pademonstruoti, kad norime būti nepaprastų žmonių valstybė.

Jei jau norime kalbėti apie grėsmes Lietuvos saugumui, tai nepamirškime, kad reikės mokėti ne tik įsiropšti į NATO šarvuotį, bet ir prisiminti, kokią valstybės formą ir kokias vertybes mes, lietuviai,  giname.

Norinčių ir galinčių tai priminti vis dar pasigendu.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min