Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Paulius Gritėnas: Policinė valstybė ir policiniai politikai

Šaltinis: 15min
3
A A

Paulius Gritėnas Premjero Sauliaus Skvernelio ištarmė apie policinę valstybę nebuvo tiesiog juokeliukas. Ne tik premjeras, bet ir ministrų kabineto ir net Seimo valdančiosios koalicijos nariai savo retorika ar požiūriu dažnai primena policinius politikus.

Jau ne kartą minėta, kad viena rimčiausių šios valdžios bėdų yra nesugebėjimas komunikuoti, derinti pozicijos ir paprastai paaiškinti savo idėjų. Kitaip sakant, kiekvienam rimtam politikui pražūtingas nesugebėjimas susitarti.

Tokio nesugebėjimo pavyzdį šeštadienį teko stebėti savo akimis. Su maištaujančiais Vilniaus Greitosios medicinos pagalbos stoties dispečeriais tartis atvykęs vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas nesugebėjo atrasti bendros kalbos, dar labiau įkaitino situaciją ir išvyko pareiškęs, kad turi skubėti į sporto klubą.

Labiausiai įsiminusi to susitikimo citata taip pat priklausė ministrui E.Misiūnui. Susidūręs su nepatogių klausimų ir piktai nusiteikusio darbuotojų būrio spaudimu, ministras pareiškė: „Aš, pavyzdžiui, esu įstatymo įkaitas. Man vyriausybės programoje yra nurodyta įgyvendinti šiuos pokyčius, ir aš juos vykdau. Yra įstatymas, ir reikia jį įgyvendinti.“

Specialiųjų tyrimų tarnyboje dirbęs ministras beveik viso susitikimo metu kalbėjo ne kaip politikas, o kaip pareigūnas, kuriam paskirta užduotis, ir jis privalo ją vykdyti. Lyg policijos pareigūnas, kuris tikrindamas teisinasi, kad tokia štai yra tvarka, statutas liepia, ir nieko negali kitaip.

Ministro pozicija suteikia galimybę derėtis, bandyti keisti situaciją ir taisyti įstatymą, jei matai, kad jis nėra naudingas tavo sistemoje, o jo vykdymas pažeistų kieno nors interesus.

Bet taip nėra. Ministro pozicija suteikia galimybę derėtis, bandyti keisti situaciją ir taisyti įstatymą, jei matai, kad jis nėra naudingas tavo sistemoje, o jo vykdymas pažeistų kieno nors interesus. Apie tai E.Misiūnas nekalbėjo ar bent jau nenorėjo kalbėti.

Panašiu tonu ir panašia laikysena pasižymi ir premjeras S.Skvernelis. Su valstiečių žaliųjų sąrašu žygiavęs buvęs vidaus reikalų ministras po laimėtų rinkimų ir išsiskirstytų pozicijų susidūrė su sunkia tikrove.

Su vieningo darbo pažadu rinkimuose žygiavę jo kolegos, atsidūrę valdančiojoje daugumoje ėmė muistytis ir užsiimti saviveikla. Jei būdamas vidaus reikalų ministru S.Skvernelis dar galėjo lengvai apsibrėžti savo veiklos sritį ir nurodyti buvusiai Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei, kad čia ne jos reikalas, tai dabartinėje pozicijoje tai padaryti sunku.

Susidūręs ne tik su opozicijos, bet ir kolegų pasipriešinimu S.Skvernelis vis sunkiau tvardosi ir jau prabilo, kad balsavimas dėl urėdijų reformos gali tapti balsavimu ir dėl pasitikėjimo jo bei jo vyriausybės veikla.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Saulius Skvernelis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Saulius Skvernelis

Darbo kodekso klausimas privertė prabilti ir prezidentę Dalią Grybauskaitę. Pirmą kartą metinėje kalboje viešai sukritikavusi valdančiuosius ji dar kartą prabilo ragindama taisyti Darbo kodeksą darbuotojų naudai.

„Tai yra politinė arogancija, kurią demonstruoja tiek Vyriausybė, tiek valdančioji dauguma“, – žurnalistams kalbėjo D.Grybauskaitė.

Arogancijos ir klaidų nepripažinimo tema galima būtų kalbėti ir apie pačios prezidentės veiklą, tačiau šiuo atveju mus domina policinės politikos pavyzdžiai. Ir S.Skvernelis bando būti vienu jos pavyzdžių.

Premjeras nuoširdžiai piktinasi, kad jam trukdoma įgyvendinti vyriausybės programą. Piktinasi taip, kaip pareigūnas, kuriam nepaklūstama. Bet politinio žaidimo taisyklės skiriasi nuo pareigūno ir pažeidėjo santykio.

Jo politiniame veikime persipina vykdomosios valdžios galia ir teisės įgyvendinimo, viešosios tvarkos priežiūros principai. Premjeras nuoširdžiai piktinasi, kad jam trukdoma įgyvendinti vyriausybės programą. Piktinasi taip, kaip pareigūnas, kuriam nepaklūstama. Bet politinio žaidimo taisyklės skiriasi nuo pareigūno ir pažeidėjo santykio.

Valstiečiai žalieji jau nuo pat savo rinkimų koalicijos sudarymo pradžios buvo pasmerkti dichotomijai, kurios įveikti nesugeba dėl (bendrų) vertybių stokos. Dar labiau ši dichotomija išryškėjo pradėjus veikti ir įgyvendinti savo programą.

Vienoje pusėje yra Agnė Širinskienė, Tomas Tomilinas, Povilas Urbšys, Eugenijus Jovaiša, diriguojami už kultūros komiteto širmos pasislėpusio Ramūno Karbauskio. Kitoje – profesionalais vadinami programos vykdytojai, kuriuos suvaldyti bando pareigūno mentalitetą išsaugojęs premjeras.

Abi pusės manosi kovojančios su pamatinėmis negerovėmis ir valstybės bei žmonių ydomis, tačiau iš tiesų abi nuolat plėšomos tos dichotomijos, kuri kai kuriems buvo akivaizdi dar prieš rinkimų rezultatų paskelbimą.

Tai yra priežastis, kodėl reformoms trūksta turinio, realių sprendimų ir politinės valios jų įgyvendinimui. Policinės valstybės ar policinių politikų modelis nepadės demokratinėje visuomenėje, kurioje persipina įvairiausių grupių interesai.

Premjeras ar ministrai, simpatizuojantys tokiam modeliui ir manantys, kad policinis elgesys gali tapti sėkmingo valdžios funkcionavimo pagrindu, nuolat susidurs su nepaklusnumu ir intrigomis, prieš kurias negalės panaudoti galios, pakelto balso ar trankomų durų efekto. Čia veikia tik gudri diplomatija.

Jei policiniai politikai norės sėkmingai veikti, jie turės pradėti diskutuoti, ne tik vykdyti, bet ir gludinti įstatymus bei nustoti žvelgti į teoriškai laisvus ir atsakingus piliečius kaip į pažeidėjus.

TAIP PAT SKAITYKITE: Nuo greitosios pagalbos dispečerių klausimų vidaus reikalų ministras spruko į sporto salę

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min