Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 vasario 15d. 18:00

Paulius Jurkevičius: Graži tu, mano brangi tėvyne (pieną geriu lenkišką)

Paulius Jurkevičius „O man kaimynų geresnis už lietuvišką. Nu, neblogesnis“. Perskaičiau ir visą praėjusią savaitę mąsčiau apie vieną ypatingą mitybinę dietą – patriotų. Nes patriotai greičiausiai valgo ir geria kitaip.

Žmonių požiūris į maistą – tai kalorijų suma? Skonio reikalas? Ne, – tai ne iki galo ir ne visų suvoktas požiūris į žemę. Viskas iš žemės ateina ir į ją nueina. Tiktai gaila, kad mes nutolome, mes vis labiau tolstame nuo savo žemės ir nuolat artėjame prie svetimų žemių. Kažin ar yra patriotiškai nusiteikusių žmonių abejingų savo žemei. Todėl man keisti tie vyrai ir tos moterys, kurie pasakoja: „Aš myliu tėvynę! Esu patriotas! Bet man giliai tas pats iš kur pienas – lenkiškas, latviškas ar lietuviškas“.

Palaukite. Išeitų, kad lenkišką karvę labiau mylite negu lietuvišką? Labiau mylite pievų žoles, kurias rupšnoja lenkų karvė? Labiau mylite Lenkijos žemę, kurioje tos pievos žaliuoja? Labiau mylite Lenkiją? Paskui daug dar yra visko iš kaimynų, daug ką galima būtų labiau vertinti, nes: gal pigiau, gal raudoniau, gal skaniau. Pomidorus, baravykus, braškes, alų, vištieną, kiaulieną. Krienus. Agurkus. Aš pats savimi stebiuosi kiekvienąsyk vasarą grįždamas automobiliu iš Romos į Lietuvą: voveraitės Mazovijos vaivadijoje – tokios pačios oranžinės, kaip ir kelyje Vilnius – Druskininkai, moterėlės pakelėse – tokios pačios simpatiškos, pušynai – kaip Merkinėje. Kaina – žemesnė. Sustoju, pasižiūriu, pasakau przepraszam ir važiuoju toliau. Po pusantros valandos nusiperku ties Leipalingiu.

Kodėl? Taip elgiuosi instinktyviai, nesileisdamas į gastronominio patriotizmo svarstymus. Kartą vaikščiodamas Dievo pamirštame kampelyje – Lampedūzos saloje, kuri yra labiau Afrikoje nei Europoje radau krautuvėje krabų lazdeles ir „Vici“ logotipą. Pirma emocija – džiaugsmas: oho, net čia, Viduržemio jūros platybėse gali rasti Lietuvą! Antra emocija – nesąmonė, Lampedūzoje užtenka šviežių krabų, kam jiems „Vici“ surogatai? Na, bet vis tiek – nugalėjo ta pirmoji. Kitaip nebūčiau fotografavęs.

Jeigu mes darytume taip kaip daro italai ir prancūzai, pas mus nerastume jokio kito alaus, išskyrus lietuvišką. Aš nežinau, ar tai būtų geras dalykas. Gal tai būtų paprasčiausias ekonominis protekcionizmas?

Kur prasideda ir kur baigiasi gastronominis patriotizmas? Gyvenu šalyje, kurioje nuėjęs į prekybos centrą negaliu nusipirkti prancūziško vyno. Nėra. Italijos prekybos centruose prancūziškas vynas neparduodamas, išskyrus kelias šampano etiketes, užkeltas į nepasiekiamą lentynų aukštybę. Tas pats – Prancūzijoje: išvažiuodamas iš Italijos kertu sieną ties Ventimilija, užeinu į pirmą pasitaikiusią krautuvę: itališko vyno nėra. Jeigu mes darytume taip kaip daro italai ir prancūzai, pas mus nerastume jokio kito alaus, išskyrus lietuvišką. Aš nežinau, ar tai būtų geras dalykas. Gal tai būtų paprasčiausias ekonominis protekcionizmas?

Galime pasakoti šiuos dalykus kam norime, tik ne italams ir ne prancūzams. Jie atšaus, kad šaldytuvas gali būti korėjietiškas, automobilis – japoniškas, telefonas – amerikietiškas ir netgi kelnaitės gali būti vokiškos. Bet ne maistas. Maistas tai jau ne.

Gastronominis patriotizmas prasideda parduotuvėje. Anądien Romoje užsukau į „Conad“ tinklo prekybos centrą, pasisveikinau su pažįstamu direktoriumi, pasidomėjau: „Kiek pas jus yra prekių, pagamintų ne Italijoje?“ Atsakymas apstulbino: „Mažiau nei 10 procentų. Daugiausiai – higienos ir galanterijos dalykai“. Jeigu užduočiau panašų klausimą „IKI“ ar „Rimi“ direktoriui: „Kiek pas jus ne Lietuvoje pagamintų prekių?“ Ką jis man atsakytų?

Kiek vėliau susivokiau, kad italas man truputį melavo. Ir aš jam tai pasakiau: „Caro direttore, mielas direktoriau, – „Carapelli“ alyvuogių aliejuje Italijos yra gal 10 procentų, visa kita – Graikija ir Ispanija. „Barilla“ spagečiuose – Kanada ir Kazachstanas“. Jis atsakė: „Galbūt. Pirkite produktus su įrašu etiketėje – 100% prodotto italiano“. Tokių daug? Kone pusė prekybos centro. Italams įkalta į galvą, kad jų šalyje pagamintas maistas yra geriausias pasaulyje.

Galbūt taip ir yra. O gal ir ne. Bet svarbu ne tai. Svarbu – beprotiška, arši, nekvestionuojama valgytojų pagarba savo pienui, duonai, alui, mėsai. Savo maistui. Savo žemei. O tada ir pinigai sukasi: „Osservatorio Immagino Nielsen GS1 Italy“ duomenimis iš 60 600 šalyje parduodamų maisto produktų 15 300 etiketė vienaip ar kitaip pasakoja apie itališką kilmę. Nebloga ir gastronominio patriotizmo apyvarta – 6,3 milijardo eurų. Aštuoni Vilniaus biudžetai!

Gastronominis patriotizmas yra tada, kai jo imasi politikai. Kai serga viešai, galingai už savo sūrius, už alų, už mėsas taip, tarsi sirgtų už krepšinį arba futbolą. Juokas ima bežiūrint į Italijos populistų lyderį, vidaus reikalų ministrą (buvusį) feisbuke: jis rodo, kaip skanu ryte duona, užtepta itališku šokoladiniu riešutų kremu „Nutella“. Čia viskas po to, kai pasaulis suabejojo, ar valgyti „Nutella“ yra sveika. Įsivaizduojate mūsų krašto apsaugos ministrą, feisbuke pasakojantį pasauliui, koks jam skanus varškės sūris su medumi? Pas mus nebent kotletas virpina gastronominio patriotizmo stygas. Ir netgi mūsų prezidentas kažkodėl gėdinasi pasakyti, kad nevalgo itališkai, kai tuo tarpu Italijos prezidentas valgo tik itališkai ir nesigėdina apie tai nuolat informuoti savo valstybę.

Gastronominis patriotizmas yra tada, kai valstybė užsienio politikoje naudoja tokią poveikio priemonę kaip gastrodiplomacy. Terminas „gastronominė diplomatija“ gimė britų akademiniuose sluoksniuose po to, kai buvo nuspręsta: sūris stiltonas gali tapti nacionaliniu prekės ženklu tarptautinėje arenoje. Maisto diplomatai sako: soft power of attraction: švelni atrakcijos galia. Nors kažin ar stiltono aromatas labai švelnus.

Gastronominis patriotizmas yra ir tada, kai kažkas moko, aiškina šias vertybes mažiesiems piliečiams. Sušių, picų, kebabų valgytojams.

Klausimas, ar britų kulinarinis paveldas labai smarkiai lenkia mūsiškį. Bet gastronominis patriotizmas britams būdingas. Anglas kolega pasakojo man apie tai, kas yra National Heritage Act ir kaip ten atsirado meilė britiškai nacionalinei virtuvei. Pasirodo: jeigu restoranas veikia pastate, kuriam suteiktas national landmark – istorinės architektūros įžymybės titulas, toks restoranas gali gaminti tik britų tradicijos patiekalus. Aplankykime Kaune istorinius restoranus, kuriuose gimė, stiprėjo ir klestėjo valstybė. Nueikime į „Metropolį“, į „Konradą – Tulpę“, į „Tris milžinus“. Ten paragausime įspūdingų patriotinio maisto karikatūrų. Asmeninės simpatijos „Farm Milk“ produkcijai tebus mažytis patiktukas ryto kavai.

Gastronominis patriotizmas yra tada, kai norom nenorom pripažįsti: o varge, – tavo istorijos patiekalai yra riebesni, nesveikesni, nelabai instagramiški. Bet jie yra ten – įrašyti viršutinėje skonio vertybių skalės dalyje.

Gastronominis patriotizmas yra ir tada, kai kažkas moko, aiškina šias vertybes mažiesiems piliečiams. Sušių, picų, kebabų valgytojams. Kantriai. Be nuobodžių moralų. Talentingai.

Galų gale, ką čia gali žinoti. Gal iš tiesų gastronominis patriotizmas yra durnystė ir tiek?

Su Vasario 16–ąja!

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min