Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2018 sausio 6d. 18:00

Paulius Jurkevičius: Jeigu dar liko, tai man pusę porcijos normalumo, prašau!

Paulius Jurkevičius
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Paulius Jurkevičius
Žemiau pateikiu normalaus valgytojo pageidavimus prasidėjusiems 2018-iesiems. Nes tie visi mitybiniai „arba – arba“ nusibodo. Emocionalus ir stipriai poliarizuotas požiūris į Rusiją – arba „vatnykas“ arba „patriotas“ persikraustė į lėkštes, į virtuves, į šaldytuvus. Į taures. Į valgiaraščius. Nepastebėjote?

Normalus valgytojas Lietuvoje? Alio, pone, atsiliepkite. Pakelkite ranką, prisipažinkite…

Jeigu tokių ir yra, tai vis mažiau. Vis retesnė veislė. Nykstanti kasdienio gyvenimo ekstremizmuose. Vertinimų kraštutinumuose ir pozicijų demonstravime. Normalūs valgytojai emigruoja, o sugrįžę atšvęsti mato dar labiau įsivažiavusį „arba – arba“ ir trumpam prisitaiko. Kaip bebūtų keista, normalus Lietuvos valgytojas turbūt gyvuoja užsienyje.

Jie supranta, kad austrės turguje yra normalus reiškinys Nicoje arba Breste, o Vilniuje normalus reiškinys turguje yra grikiai iš Dzūkijos arba Daujėnų duona.

Tarkime, aš save vadinčiau normaliu valgytoju. Geriu kavą su cukrumi – baltu arba rudu, nėra didelio skirtumo. Kartais išgeriu vyno, vengiu stiprių gėrimų, na, nebent labai labai retkarčiais... Paragauju mėsos, džiaugiuosi žuvies patiekalais, o grįžęs patyliukais einu į „Bernelių užeigą“ (tą, kur Kauno Senamiestyje) krimsti cepelinų. Du kartus per metus einu gastronominių mišių į trižvaigždžius „Michelin“ restoranus, o šiaip – reitingais nesimaitinu. Apsiperku prekybos centruose, bet užsuku ir į maisto superbutikus su pardavėjomis paplepėti. Žodžiu, nevengiu nieko, netgi rapsų aliejaus (bulvytėms kepti) ir lašinių (jeigu kas nors dovanų atveža).

Kadangi, kiek suprantu, aš ir panašūs į mane tampa retenybe, kurios pavadinimas – „normalus valgytojas“, galiu savo ir kelių išlikusių vardu išdėstyti aštuonis pageidavimus prasidėjusiems 2018-iems.

Kad atgimtų vidutinis valgytojų luomas. Tas, kurį baigia sudoroti gastrosnobai iš vienos pusės ir iš kitos – mintantys tik Lenkijoje pirkta duona, nes tokia jau jų – pigiausio maisto ieškotojų duona. Tas valgytojų luomas, kuris nori valgyti sveikai ir valgo daugiau ar mažiau sveikai, užuot kolekcionavęs dietas. Ir nenukrypsta į priešingus apkasus – nepradeda valgyti bet ką ir bet kada ir bet kaip. „Vidutiniokai“ – tai tie normalūs, smalsūs, atviri naujienoms, neužmirštantys gerų tradicijų, ironiški valgytojai, kuriems valgymas – vis dar šioks toks gyvenimo džiaugsmas. Jie supranta, kad austrės turguje yra normalus reiškinys Nicoje arba Breste, o Vilniuje normalus reiškinys turguje yra grikiai iš Dzūkijos arba Daujėnų duona.

Kad nebūtų daužomas vidutinis vyno luomas. Matote, alkoholio klausimas, kaip ir Rusijos klausimas, yra sprogmuo, kuris baigia išsprogdinti paprastų žmonių kasdienybę. Einame prie to, kad nebus politinių partijų, bus tik dvi gyventojų stovyklos, du A: a) alkoholikai, b) abstinentai. Vidurio nebus, nes jo jau dabar nėra, užtenka paskaitinėti komentarus. Jeigu tik išsižioji sakyti „vynas“, b) stovykla girdi: „alkopramonės vergas“ ir panašiai. Jeigu tik pasigirsta „apribokime“, stovykla a) girdi: „dar vienas draudimas“. Paskui dar yra stovykla c), kuri gyvuoja emigracijoje, o emigracijoje, kaip žinia, vyno taurės uostytojai nevadinami alkoholikais. Gal išskyrus vieną – dvi valstybes.

Milžiniškas parduodamo maisto kiekis nebegali toliau būti milžinišku šiaip prekių kiekiu, generuojančiu šiaip pelną.

Kad NTAKD netaptų represijų simboliu. Tokia, na, odinių striukų ir pistoletų (norėjau pasakyti – baudų) specialiąja komisija, kuri kelia siaubą visiems – restoranų savininkams, padavėjams, klientams. Ne tik siaubą, bet ir žiaurų galvos skausmą. Nes iki šiol restoranų savininkams neaišku, ką daryti su tais buteliais, kurie buvo klientų užsakyti sekmadienį 14.50? Ir ką daryti su tais klientais, kurie taip daro? Liepti išgerti likutį per dešimt minučių? Patikrinti, ar po stalu neturi sakvojažo su tara? Išpilstyti į penkias taures ir palikti likimo valiai?

Kad prekybos centrai suvoktų misiją. O misija yra ne vien tik prekiauti penkiasdešimties pavadinimų kečupais. Nes perfrazuojant vieno prekybos tinklo misijos šūkį tai yra būtent tai, ko nereikia. Daug kur Europoje didieji prekybos tinklai po truputį pradeda suprasti, kas yra misija: auklėti, šviesti, aiškinti, mokyti, formuoti. Dirbti taip, kad klientas augtų drauge su pardavėju. Milžiniškas parduodamo maisto kiekis nebegali toliau būti milžinišku šiaip prekių kiekiu, generuojančiu šiaip pelną. Ypač tokioje šalyje, kurioje prekybos centrų klientus šienauja infarktai, insultai kaip niekur kitur Europoje. Ypač toje šalyje, kur vaikams mamos virtuvę atstoja kvartalo kebabinė arba IP adresas su pica į namus. Normalus valgytojas norėtų, kad prekybos tinklai diktuotų naujas tendencijas, o ne vilktųsi paskui tuos klientus, kurie galiausiai vis vien išvažiuoja į Lenkiją.

Kad stiprėtų lietuviška restoranų virtuvė. Pavyzdžių yra. Bet labai nedaug: „Sweet Root“ Vilniuje, „Uoksas“ Kaune, „Šturmų švyturys“ ir dar vienas kitas. Bet tai daugiau „haute cuisine“, aukštoji virtuvė. Jos idealai – pozityvūs ir sektini. Bet reikia, kad lietuviška „haute cuisine“ įgautų „pret-a-porter“ pavidalą – prieinamą vartoti dažnai ir visiems. O ypač vaikams, kurie žino, jog lietuviška virtuvė yra kas? Lazanijai beviltiškai pralošęs bulvinis blynas. Kad restoranų valgiaraščiuose atsirastų ūkių pavadinimai ir ūkininkų pavardės. Ir kad tokių restoranų būtų ne trys keturi, o daug. Kad jų atsirastų ne tik trijuose miestuose, bet daugiau ar mažiau visuose miestuose ir miesteliuose.

Kad sūrininkų festivalis taptų rimta tarptautine Lietuvos vitrina. Taip, – kad tas kelių entuziastų Druskininkuose sugalvotas sūrininkų susiėjimas ir bendravimas su žmonėmis išaugtų į prestižinį gastronominį reiškinį, kurio mums pavydėtų net estai. Kurį pamatytų prancūzai, italai, šveicarai ir kitos didžiosios sūrių valstybės. Kad jį norėtų remti šimtai verslininkų, keli prekybos centrai, bent vienas naujienų portalas, o žurnalistai akreditacijos trokštų kaip į Juozo Statkevičiaus defilė. Na, ir žinoma, kad žemės ūkio ministras atvažiuotų ir nusilenktų sūrininkams kaip, pavyzdžiui, atvažiuoja Italijos premjeras ir nusilenkia savo šalies sūrininkams. Alio, ministre Markauskai, ar išgirdote tokį nuolankų prašymą?

Kad maisto tinklaraštininkai nustotų rašyti receptus – greitukus. Tuos, kurie prasideda žodžiais „greitai pagaminamas...“, „užteks keleto minučių ir...“, „nesugaišite daug laiko pagaminę...“ Nes normalus valgytojas neskuba. Na, tarkime, jis nėra labai susilėtinęs „Slow Food“ ideologas, bet nėra ir beprotis iš pagreitinto kulinarinio šou. Nes galų gale, jeigu jau ryžtamės ką nors gaminti, tai ne todėl, kad pratęstume streso būseną, o atvirkščiai, – kad nuo jos šiek tiek atvėstume. Pailsėtume nuo gigabaitų, megapikselių ir taip toliau. O jeigu jau beprotiškai skubame, tai viena iš šešiasdešimties jau pagamintų XXX prekybos centro salotų turėtų tikti. Man, normaliam valgytojui, patiktų tinklaraštininkų receptai su perspėjimais: „Šiam patiekalui sugaišite pusę dienos. Kol gaminsite – negalėsite galvoti apie Rusiją ir naujus draudimus“.

Kad Lietuvoje būtų mažiau itališkos virtuvės. Nes jos vis daugėja. Tiesiog itališkas tvanas. Tuoj Bona Sforza prisikels iš savo mauzoliejaus ir atšauks vedybas su Žygimantu. Kodėl? Daugėja išgalvotos pseudoitališkos virtuvės, o tos tikrosios, autentiškos – nelabai. Tikiuosi, manęs neišgirdo Italijos ambasadorius Vilniuje. Nes Roma paskelbė sau ir pasauliui: 2018-ieji bus Italijos maisto metai.

Matote? Aš ir kiti eiliniai valgytojai prašome iš šių metų ne tiek ir daug – pusę porcijos normalumo. Jeigu dar liko...

TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Sausio 1-oji susikeis vietomis su balandžio 1-ąja. Juoksimės?

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

14:52
00:26
00:21

Esports namai

Kiekvienas gali

Maistas

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Parašykite atsiliepimą apie 15min