Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Paulius Jurkevičius: Kava sau ir tam, kurio nepažįsti

Šaltinis: specialiai 15min.lt iš Neapolio
0
A A

Kalbama, kad tikrieji gurmė yra žiaurūs egoistai. Tik sau, savo potyriams, savo pasitenkinimui. Kalbama, kad skonio mylėtojai ir išmanytojai nesirūpina tais, kurie neišmano ir nesupranta. Ir dar kalbama, kad ponai išmanytojai turi pinigų. Esą neturėdamas jų pakankamai, negalėsi patenkinti išskirtinių skonio poreikių. Logiška?

Labai logiška. Imkime kvapnųjį kavos pasaulį. 30 gramų espreso kainuoja maždaug 4–5 litus. Išeitų vienas gramas – po 16 centų. Reikia save smarkiai mylėti, kad už 100 gramų kavos norėtųsi kasdien palikti po 12–15 litų. Bet yra kavos maniakų, kurie gali sau leisti tokią prabangą. Ir leidžia.

Klausimas: ar šioje išskirtinių gastronominių malonumų terpėje yra vietos dosnumui? Krikščioniškam norui pasidalyti skonio džiaugsmais su tais, kuriems tie džiaugsmai neprieinami? Gerdamas antrąjį ryto espresą, visada kažkodėl apie tai neramiai pagalvoju: kava yra tas nedidelis, bet esminis vakarietiškas ritualas. Kodėl esminis? Todėl, kad kava išjudina smegenis, o kavos gėrimo ritualas suteikia jo atlikėjui orumo.

Įsivaizduokime tokią situaciją: visą gyvenimą kasryt gėrėme kavą, o vieną nelemtą dieną atsitiko taip, kad gyvenimas sustoja, ir ritualo atlikti nėra galimybių. Ką darome?

Viskas labai paprasta. Įeiname į prabangų barą ir klausiame: „Laba diena, ar šiandien yra kavos puodelis, už kurį nereikia mokėti?“ Rūsti baro kasininkė piktai dėbteli, paskui pradeda raustis tarp įvairių kvitų ir dokumentų, galiausiai ištiesia kvitą ir sako: „Taip, jums yra kavos. Eikite prie baro ir gerkite.“

Sakote, taip nebūna? Neįmanomas dalykas? Kalėdinės Hanso Christiano Anderseno pasakos?     

Klystate. Kavos puodelyje kartais sutelpa ne tik arabikos aromatas, bet ir kur kas daugiau. Važiuojame į Neapolį. Einame į centrinę Plebiscito aikštę. Greta karališkasis „San Carlo“ teatras, karališkieji rūmai. Ir prabangiausia miesto kavos institucija – „Gran Caffe‘ Gambrinus“.

Sustabdyta kava nekainuoja nieko – ji nemokama. Ją „stabdo“ geradaris. Kas jis? To nežino niekas. Geradaris taip pat nežino, kam klius jo kava. Bedarbiui? Prostitutei? Svetimšaliui? Vietiniam, kuris pamiršo namuose piniginę?

Šiai kavinei – 150 metų. Dailiose „belle epoque“ stiliaus salėse prie staliuko sėdėjo ir kavą gėrė svarbūs žmonės: Austrijos imperatorienė, Flandrijos karalius, Oscaras Wilde‘as, Jeanas Paulis Sartre‘as, Ernestas Hemingway.  

„Neseniai pas mus viešėjo ir kavą ragavo Italijos prezidentas Giorgio Napolitano. Mes palikome vitrinoje neišplautą jo puodelį“, – paslaugiai aiškina kavinės direktorius ponas Gennaro Ponziani.   

Prie dviejų galingų kavos aparatų vienu metu dirba ne vienas, ne du, o keturi baristos. Vienas jų – įžymybė. Milijonierius. Jis neuždirbo milijono eurų, bet vis vien – multimilijonierius, nes per savo baristos karjerą padarė 12 milijonų kavos puodelių.

Ragauju: spalvingo porceliano puodelyje – kone juodos spalvos klampi tarsi šokoladas substancija: neapolietiška kava. Visiems, norintiems pafilosofuoti geros kavos tema, siūlyčiau pirmiausia paragauti espreso „Gran Caffe‘ Gambrinus“ Neapolyje. Tada galima ir pafilosofuoti.

Manau, aiškinti nebereikia: esame kavos kulto šventovėje, į kurią būtina pakliūti bent kartą gyvenime.  Ar šiame šviesių „belle epoque“ spalvų, prabangaus porceliano ir dvasingo kavos aromato pasaulyje yra vietos dosnumui?

Yra. Tik reikia žinoti slaptą žodį. Slaptas žodis yra „caffe‘ sospeso“. Jis turi galios tik vienoje vienintelėje pasaulio vietoje – Neapolyje. Buvusioje Dviejų Sicilijų karalystės sostinėje.

Kaip išversti „caffe‘ sospeso“? Išversti galima įvairiai: pakabinta kava, sustabdyta kava, sulaikyta kava. Sunku surasti tikslų lietuvišką atitikmenį. Vadinkime „caffe‘ sospeso“ sustabdyta kava. Vėliau gal surasime geresnį vertimą.

Kas yra sustabdyta kava? Kas ją stabdo ir kodėl? Kiek ji kainuoja? Kaip ją gauti?

Gauti galima paprastai: reikia užsukti į kavos barą ir paprašyti. Sustabdyta kava nekainuoja nieko – ji nemokama. Ją „stabdo“ geradaris. Kas jis? To nežino niekas. Geradaris taip pat nežino, kam klius jo kava. Bedarbiui? Prostitutei? Svetimšaliui? Vietiniam, kuris pamiršo namuose piniginę?

Neapolietiška „caffe‘ sospeso“ filosofija yra neįtikėtinai paprasta ir nesuvokiamai kilni. Jeigu tau šiandien gerai, jeigu tu turi pinigų – sumokėk bare už save ir už kitą. Padėkos nelauk, nes nesužinosi, kas pasinaudojo tavo gerumu.

Neapolietiška „caffe‘ sospeso“ filosofija yra neįtikėtinai paprasta ir nesuvokiamai kilni. Jeigu tau šiandien gerai, jeigu tu turi pinigų – sumokėk bare už save ir už kitą. Padėkos nelauk, nes nesužinosi, kas pasinaudojo tavo gerumu.

Antrasis tavo sąskaitos kvitas bus atidėtas į šoną ir lauks to, kuriam tą dieną reikės nemokamo kavos puodelio.  Jam neteks raudonuoti iš gėdos, neteks pasijusti elgetaujančiu, nes tarp duodančio ir imančio yra tarpininkas – baro kasininkas. Jis – kaip sąžiningas arbitras nuspręs, kam duoti apmokėtą kvitą.

Ši tradicija Neapolyje atsirado pokario metais, kai norinčių išgerti kavos buvo daugiau nei galinčių. Italijai tapus turtinga valstybe, „caffe‘ sospeso“ ritualas buvo beišnykstąs. Bet atslinko krizė, ir Neapolyje vėl atgimė sustabdytos kavos mitas.  Vėl yra dovanojančių kavą ir vėl yra jos prašančių.

„Ponas direktoriau, ar šiandien turite „caffe“ sospeso“? – klausiu „Gran Caffe‘ Gambrinus“ vadovo.  Direktorius eina prie kasos ir grįžta su čekiu rankoje: „Štai, vienas čekis yra. Kas paprašys, tam ir įteiksime.“

Išeidami iš kavos institucijos, susimokame už kavą. Už save. Ir už kitą, kurio nepažįstame.  

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min