Kitoje slenksčio pusėje – baltais rūbais vilkintis žmogus su skėčiu rankose. Tai – Romos katalikų bažnyčios popiežius. Be apsaugos, be Vatikano žandarų, be dignitorių procesijos. Be televizijos kamerų. Pranciškų lydi tik vienas vyskupas.
„Užeikite“ – pakvietė sutrikęs namų šeimininkas. Jam ir dar šimtinei Rio de Žaneiro favelados šeimų buvo pasakyta: laukite, jus gali aplankyti Šventasis Tėvas. Kas patikėjo, o kas rūgščiai nusišaipė. Ką veiks lūšnynuose – skurdo, narkotikų, nuožmių nusikaltėlių teritorijoje Jo šventenybė?
Bet Pranciškus atvyko. Pasibeldė į duris. Bendravo su skurdžių skurdžiais. Gėrė jų paruoštą kavą, vaišinosi sausainiais. Kalbėjo apie tikėjimą ir viltį, kurios negalima prarasti. Pirmoji apaštalinė Pranciškaus kelionė į Braziliją buvo skirta ne prezidentams, ne politikos veikėjams, o jiems – viltį praradusiems favelų gyventojams. Jorge Mario Bergoglio – Romos popiežius „iš toli“, kaip jis pats pripažino iškart po konklavos nori žinoti, kaip ir kuo gyvena tie, kurie galbūt jo nelaukė. Tie, kurie jau prarado tikėjimą, nes Dievas galbūt juos nuvylė.
Bet Pranciškus atvyko. Pasibeldė į duris. Bendravo su skurdžių skurdžiais. Gėrė jų paruoštą kavą, vaišinosi sausainiais. Kalbėjo apie tikėjimą ir viltį, kurios negalima prarasti.
Pranciškus nori žinoti, kodėl netgi Brazilijoje – pačioje katalikiškiausioje pasaulio valstybėje mažėja tikinčiųjų. Šis popiežius, vos išrinktas, iš aukštų Romos pulpitų pagrūmojo kunigams, važinėjantiems prabangiais automobiliais, o pats, atskridęs į Braziliją, įlipo į kuklų automobilį. Ką ten į kuklų – jis įlipo į „Idea“ – seną fiatą, kokiais važinėja Pietų Amerika.
„Aš noriu neturtingos Bažnyčios neturtingiems“ – nepaliauja kartoti Pranciškus. Jis tvirtina, kad į evangeliją daugiausia teisių turi vargšai ir neturtingieji. Kur kitur, jeigu ne Rio lūšnynuose jį išgirs ir supras? Ganytojas nuvažiavo į lūšnynus, kad persiimtų savo ganomų avelių kvapu.
Kalbama, kad Pranciškus yra labai charizmatiškas ganytojas, – toks, koks buvo Jonas Paulius II. Karolis Wojtyla laisvino ir laimino valstybes. Jo apaštaliniai vizitai prasidėdavo dvasinga ceremonija: atsiklaupimu ir žemės pabučiavimu.
Pranciškus atskridęs į Braziliją neatsiklaupė ir žemės nebučiavo. Jis prasčiokiškai spaudė rankas, šypsojosi, – be ceremonijų ir be išskirtinio sakralumo. Pranciškui būdinga empatija – gebėjimas įsijausti į kitų žmonių būseną. Pranciškaus žmonės – tai favelados, skurdžių skurdžiai, žmonės iš gatvės, žmonės su nuodėme.
Empatija neturi nieko bendra su ritualais ir diplomatiniu protokolu. Empatija – tai emocijos ir improvizacijos.
Pranciškaus vizitas Brazilijoje kaip ir visi ligšioliniai pontifikų vizitai buvo griežtai surikiuotas į beprotiškus saugumo rėmus. Bet kiekvieną dieną įvykdavo kažkas tokio, ko nebuvo išankstinėje vizito programoje. Improvizacijos prasidėjo dar Romoje, kai pasaulis pirmą kartą išvydo popiežių, kuris pats rankoje nešėsi „diplomatą“ su dokumentais. Ar kas nors įsivaizduoja Didžiosios Britanijos karalienę, žygiuojančią lėktuvo link su lagaminėliu rankoje? Tai neįmanomas dalykas. O juk Romos popiežius yra ne konstitucinės, o absoliutinės monarchijos vadovas.
Vienas italų apžvalgininkas ta proga net pasiuto iš piktumo: jeigu toliau taip bus, jeigu svarbiausias dogmų saugotojas nerodys meilės dogmoms, tai Bažnyčia praras savo galios autoritetą.
Bet Pranciškus, matyt, tyčia erzina ekleziastinės biurokratijos puoselėtojus. Empatiškasis popiežius, matyt, tyčia pasirinko ne bazilikų skliautus, o braziliškas favelas ir gana pasaulietišką Kopakabana paplūdimio foną. Tam, kad pasakytų pasauliui ir pačiai Bažnyčiai: žmonėms reikia vilties, o ne tikėjimo formulių.
Pranciškus Pasaulio jaunimo dienose kreipėsi į jaunimą: „Žaiskite Jėzaus Kristaus komandoje“. Jis kalbėjo aficionados – futbolo aistruolių kalba, nes futbolas Brazilijoje irgi yra religija. Pranciškus pats yra aficionado, ir nė kiek nebijo to pripažinti.
J.M.Bergoglio įsitikinęs, jog Bažnyčios kalba turi būti paprasta ir visiems suprantama. Brazilai jo klausė ir jį suprato. Du milijonai katalikų vieną apaštalinio vizito dieną, trys milijonai katalikų – kitą dieną. Grandiozinės mišios Rio de Žaneire atrodė kaip roko žvaigždės koncertas. Ant scenos stovėjo žmogus baltu abitu – popiežius Pranciškus. Superžvaigždė.
