Dabar populiaru
Publikuota: 2018 birželio 6d. 08:00

Regina Statkuvienė: Sizifo darbas mokytojams ir moksleiviams. Už ką?

Regina Statkuvienė Sizifas apgaudinėjo Olimpo Dievus ir todėl po mirties buvo pasmerktas amžinam beprasmiam darbui.

O kuo nusikalto Lietuvos mokytojai ir moksleiviai, kad kepinat daugiau nei trisdešimties laipsnių karščiui turi sėdėti tvankiose klasėse ir apsimetinėti, kad dirba? Nedovanotinas aplaidumas, nekompetencija ar sąmoninga politika, kuria siekiama mokyklas paversti klusnių, nemąstančių, neiniciatyvių rinkėjų bei vartotojų kalvėmis, kurias baigę moksleiviai sutiktų dirbti net Sizifo darbus?

Prisiminkime praėjusius metus. Moksleiviai bei mokytojai puikiai numatė, kuo baigsis mechaninis mokslo metų ilginimas – ir protestavo, ir sakė savo argumentus. Politikai jų nepaisė, švietimo ir mokslo ministrė bei premjeras žarstė štai tokius teiginius: „Mokslo metų ilginimas nėra tikslas savaime. Ilginant mokslo metus būtų siekiama tolygiau paskirstyti mokymosi krūvius, sudarant galimybes daugiau laiko skirti praktiniam, patrauklesniam švietimui.

Mes kalbame apie tolygesnį krūvio paskirstymą, kad mokiniams būtų mažiau kenkiančio streso, mokytojams daugiau laiko išeiti programą, daugiau laiko edukacinei veiklai, praktiniam patraukliam mokymui, kad būtų skirtas papildomas laikas sunkumų turintiems mokiniams. Tos visos priemonės susijusios su atstatymu mokslo metų trukmės, kuri kažkada anksčiau buvo Lietuvoje“, – interviu Lietuvos radijui prieš metus sakė S.Skvernelis.

Pažiūrėkime, kaip deklaruotas prailgintų mokslo metų tikslas atrodo realybėje ir kas buvo teisūs – nepatenkinti mokytojai ir moksleiviai ar politikai.

Palyginkime metų senumo ministrės J.Petrauskienės kalbas su šiandienos situacija.

Kodėl reiktų ilginti mokslo metus? Aiškaus ir konkretaus politikės atsakymo neteko išgirsti, neaptikau jo ir naršydama internete metų senumo politikės pasisakymuose bei interviu. Tik abstrakčios frazės.

Tokia ir panašios: „Tiesioginę koreliaciją tarp dienų skaičiaus ir pasiekimų rezultatų matematiškai išvesti galima, bet realiai pagerinti pasiekimus reikia labai daug komponentų. Tai (mokslo metų ilginimas – aut. past.) yra vienas iš komponentų [...]. Daugiau kokybiškai ir prasmingai dirbant yra tikimybė, kad pasieksime geresnių rezultatų ir tą rodo pasaulinė patirtis“, – dėstė ministrė.

Taigi, prailgintus mokslo metus metus pajuto visi moksleiviai. O kas tie kiti komponentai, kaip pavyko juos įdiegti į kasdieninį mokyklų gyvenimą, jei, žinoma, buvo kas nors diegiama?

Kadangi nepasikeitė nei vadovėliai, nei pamokų trukmė, tai absoliuti dauguma mokyklų baigė programas kaip įprasta – gegužės pabaigoje.

Ką reiktų veikti mokyklose per tas papildomas dvi savaites, kad būtų pasiektas nelabai aiškiai apibrėžtas tikslas – pagerinti mokymosi rezultatai?

Ministrės atsakymas prieš metus buvo toks: „Tikrai ne ministerijos kompetencija pasakyti, kaip turi dirbti mokykla ir kaip turi dirbti mokytojas. Manau, kad kiekvienoje mokykloje kiekvienas mokytojas ras skirtingą sprendimą. Neturi būti pasakyta, kad nuo devynių iki šešių ar nuo devynių iki trijų [valandų] mokytojas turi daryti tą ar aną. Mokyklos bendruomenės kartu susėdę irgi gali rasti tuos sprendimus“, – sakė J.Petrauskienė.

Kadangi nepasikeitė nei vadovėliai, nei pamokų trukmė, tai absoliuti dauguma mokyklų baigė programas kaip įprasta – gegužės pabaigoje. Tačiau dvi savaites reikia suktis imituojant darbus. Juk ministerijos kompetencija buvo tik prailginti mokslo metus. Visa kita – palikta mokytojų fantazijai ir saviraiškai.

Kaip šiandien tai atrodo realiame gyvenime? Mokytojai ir sukasi kaip išmanydami. Tiesa, tėvams tai dažniausiai kainuoja papildomus pinigus. Ekskursijos į kaimynines šalis, pramogų parkus, žinoma, malonu. Su sąlyga, jei šeimos biudžetui koks šimtas eurų ar daugiau – nereikšminga suma.

Brangu? Prašome likti klasėse. Socialinės skirtys tokiose situacijose – kaip ant delno. Bet ŠMM juk užtikrina vaikų užimtumą (ar vis dėlto edukaciją?). Kažką kas nors sugalvos. Vietą ir būdus renkatės patys. Kas, ministerijos manymu, yra išvykos, kainuojančios po 100 ir daugiau eurų: išlaidavimas ar puiki edukacija? Skalpuosite mokytojus už jas ar girsite?

Nereikia manyti, kad vaikai yra kvaili. Po pernykščio ministrės kalbėjimo aptakiomis biurokratinėmis formuluotėmis, kurias galima apibūdinti vienu žodžiu – tuščiažodžiavimas, moksleiviai sukilo, nes suprato, kas jų lauks šiemet. Savo neviltį ne tik liejo socialiniuose tinkluose, bet ir susirinko į protesto akciją prie ŠMM.

Pas mus visas sąmoningas žmogaus gyvenimas yra suprantamas kaip vargas.

Kaip reagavo ministrė? Pasitiko protestuotojus su vaisių pintinėle ir išdėstė pamokslą apie karčias mokslo šaknis bei saldžius vaisius. Gerai, kad nepatarė kampe klūpoti ant žirnių ar nepaprašė ištiesti delno kirčiui su liniuote. Na, kad žinios geriau į galvą lįstų.

Nes mokymasis turi likti toks kaip balanos gadynėje – kaip kančia, kažkoks labai nemalonus ir sunkus dalykas – kaip karčių šaknų valgymas vardan saldžios ateities – šviesaus rytojaus. Nes gyvenimas čia ir dabar – nereikšminga smulkmena. Ir mokymasis negali būti įdomus ar juo labiau malonus procesas, kupinas atradimų, mažų džiaugsmų, didelių iššūkių.

Maža detalė – tų šalių mokyklose, kur kasdien yra galimybė patirti tą saldų atradimo džiaugsmą, mokslo metai pralekia kitaip, net jei jie ilgesni. Ir vaikai tiek nesižudo. Ir apie emigraciją nuo pradinių klasių nesvajoja.

Pas mus visas sąmoningas žmogaus gyvenimas yra suprantamas kaip vargas. Nihilistinis požiūris yra pirmas dalykas, su kuo smalsūs vaikai susiduria šioje švietimo sistemoje. Linksma, įdomu ir gera – nebus. Kankintis yra normalu. Narplioti „Dėdžių ir dėdienių“ peripetijas, kurios šiuolaikiniams moksleiviui nei suprantamos, nei įdomios, nei reikalingos – privalu, tačiau stebėti, kaip vyksta įvairios cheminės reakcijos ar skruzdėlės stato koloniją – neįmanoma.

Pirmas dalykas, ką sužino žingeidūs pradinukai mokykloje apie mokymasi ir mokslą – viskas bus truputį kitaip nei tikėjotės. Reikės knisti karčias šaknis, o ne skaičiuoti žvaigždžių trajektorijas.

Turbūt didžiausia neteisybė šiemet ištiko penktokus. „Jie ne tik neteko papildomų 10-ties laisvų dienų, bet dar ir turi mokytis 10-čia dienų ilgiau nei anksčiau. Jų mokslo metai ištįso į 36 savaites vietoj ankstesnių 32.“

Kodėl? Klausimas retorinis. Ypač žinant, kad penktokai ir taip išgyvena stresą turėdami adaptuotis kitoje mokymo sistemoje. Vietoj mokymo mokytis, dažnesnių atostogų, per kurias galėtų pailsėti, šie vaikai tiesiog atkentėjo visus mokslo metus. Metai žmogaus gyvenime yra nemažai, o mažo vaiko raidai – tai jau laikotarpis. Kas prisiims atsakomybę dėl jų pervargimo, išsekimo? Kas įkvėps jiems norą mokytis? Ir kas fariziejiškai baisėsis jų testų rezultatais ir komjaunuoliškai šūkčios: reikia kažką daryti!

Antras dalykas, ką įgrūda ši sistema absoliučiai daugumai – tai menkavertiškumo kompleksą. Toks gyvuliškas žalesnės žolės ieškotojų mąstymas. Amžinas bėgimas paskui kažką. Orientavimasis į kažką. „O Suomijoje! O D.Britanijoje! O Singapūre!...“ Visur gerai, tik Lietuvoje – ne.

Tai nereiškia, kad neegzistuoja objektyvūs moksleivių žinių vertinimo kriterijai. Jie yra, jie gana patikimi. Tačiau cirkas prasideda tada, kai identifikavus problemą – šiuo atveju vis prastėjančias Lietuvos moksleivių žinias, ypač matematikos bei kitų tiksliųjų mokslų srityse, kaip išsigelbėjimas matoma copy-paste politika. Darykime kaip ten, ir viskas bus gerai. Prailginkime mokslo metus ir problemos išspręstos.

Priežastingumas ir koreliacija – du skirtingi reiškiniai. Tai viena. O antra, jei tokie žalesnės žolės ieškotojai įsijungtų bent penkioms minutėms kritinį mąstymą, suprastų, kad net Niutono mechanika veikia esant tik tam tikroms sąlygoms.

Todėl lyginti Lietuvą su D.Britanija, Suomija ar Singapūru – nei logiška, nei prasminga. Net kaimynė Estija nėra tinkamas pavyzdys. Tai, kas ten yra, tai ankstesnių tų valstybių politikos rezultatas. Tos šalys taip pat susiduria su iššūkiais ir jų švietimo sistemoms taip pat reikia prisitaikyti prie itin sparčiai besikeičiančio pasaulio bei technologijų.

Todėl aklai remtis jų patirtimi – beprasmiška. Mes turime kai kuriuos etapus tiesiog peršokti. Pasinaudoti atsilikimo teikiamais privalumais, panašiai kaip tai vyksta IT srityje.

Vien precedento ES neturinti emigracija, kai išsiskiria šeimos norėdamos išgyventi, yra faktorius, kurio nevalia ignoruoti kalbant apie moksleivių psichinę savijautą. O nelaimingam vaikui ir mokytis sunkiau.

Trečias dalykas, ką diegia dabartinė švietimo sistema – tai mąstymo uniformizacija ir standartizacija. Moderni sovietizacijos tąsa. Jei daugelyje šalių testais matuojamos moksleivių žinios, tai Lietuvos švietimo sistema sukurpta taip, kad moksleiviai mokytųsi tam, kad išlaikytų egzaminus ir atliktų testus. Esminis kokybinis skirtumas.

Tačiau mūsų politikai greičiau guls kryžiumi, tačiau ugdyti vaikų namuose neleis, nes taip praras monopoliją į jaunų žmonių indoktrinavimą.

Mokymas namie taip ir neįteisintas. Kai tėvai patys formuoja mokymosi ir poilsio režimą atsižvelgdami į savo vaiko poreikius bei šeimos gyvenimo ritmą, jie samdo tuos mokytojus, kurie jiems tinka, patys parenka savo vaikams bendramokslius, jų vaikų rezultatai labai dažnai ne tik nenusileidžia, bet būna gerokai geresni nei valstybinėse mokyklose besimokančių bendraamžių.

Tačiau mūsų politikai greičiau guls kryžiumi, tačiau ugdyti vaikų namuose neleis, nes taip praras monopoliją į jaunų žmonių indoktrinavimą.

Kita vertus, darbo imitavimas ir yra ne tik politikų yda, bet ir dar vienas dalykas, kurio sąmoningai ar ne mokoma mokyklose.

Šiuo nuodu kasdien užkrečiami moksleivių protai. Į mokyklas grūdami nauji specialistai, programos, bet nekeičiama pati esmė. Todėl socialinės valandos, patyčių prevencijos programos, socialiniai darbuotojai tampa ne problemų sprendimo įrankiais, bet eiliniais biurokratiniais slenksčiais, per kuriuos tenka klupčioti užuot sklandžiai žingsniavus pažinimo keliu.

O kad įvairių koncernų čiuptuvai taikosi į jaunus protus tikėdamiesi lojalių rinkėjų per politikoje veikiančius savo klapčiukus, šiandien jau yra faktas. Per garsiąją 2015 m. gruodžio 16 d. restorane „Meat Steak House“ vykusią vakarienę E.Masiulis pasakojo koncerno prezidentui Dariui Mockui, viceprezidentui R.Kurlianskiui ir teisininkui R.Raulynaičiui: „Jiems labai didelę prasmę turi tas mūsų projektas, kurį jau du metus varom... tos pilietiškumo pamokos. Gintaro (Steponavičiaus) projektas“, „Mes po 20 tūkst. per metus pasiekėm tiesioginiame kontakte vyresnių klasių moksleivių“, – E.Masiuliui antrino G.Steponavičius.

Taigi, norima auginti jaunuosius sistemos pakaitalus ir ramsčius. Konkretus pavyzdys, kaip nuslopo moksleivių protestai dėl mokslo metų ilginimo atradus reikiamoje organizacijoje reikiamus žmones.

„Planai sudėlioti taip, kaip buvo pasiūlyta pačių moksleivių“, – pernai teigė Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) jaunimo politikos koordinatorė Laura Masiliauskaitė. „Balandžio 20 dieną kartu su ŠMM turėjome bendrą renginį. Moksleiviai turėjo galimybę pamatyti keletą variantų, kaip atostogos bus išdėstytos ateinančiais metais, turėjo teisę pasakyti savo siūlymus – į juos buvo atsižvelgta“, – sako L.Masiliauskaitė.

Taip ir norisi replikuoti: vaikeli, tu jau dabar tuščiažodžiauji taip, kaip ministrė ir premjeras. Kokie planai? Kas juos siūlė? Ir kaip jie atrodo eilinės mokyklos gyvenime šiandien?

Kol vieni ruošiami būti varžteliais sustabarėjusioje sistemoje, kritiškai mąstantys, „nestandartiniai“ visada gali krautis lagaminus ir kurti savo ir valstybės gerovę kitur.

Vilties teikia tik žinojimas, kad net šioje sistemoje yra pasišventusių mokytojų, kurie geba ir tokiomis nepalankiomis sąlygomis skleisti šviesą. Kurių žodžius ir pamokymus prisimename visą gyvenimą. Kurie neriboja nestandartinių asmenybių, nebruka vaikų į rėmus. Kurie supranta, kad vaikas neprivalo paklusti, susitaikyti ir prisitaikyti prie kažin kokių kieno sukurtų absurdiškų taisyklių bei programų, bet padeda augančiai asmenybei pažinti save.

Tai mokytojai, kurie patys prisimena, kad ir jie buvo vaikai. Ir būdami suaugę nori ne atsigriebti už savo nuoskaudas, ne aklai mėgdžioti tuos, kas juos auklėjo, bet padėti mažai asmenybei atrasti savo talentus, gabumus ir paisyti ne išorės ribojimų bei standartų, bet gebėti pačiam brėžti aiškias ribas klausantis pirmiausia savo paties sąžinės balso.

Gaila, kad jų lieka vis mažiau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų

Parašykite atsiliepimą apie 15min