Dabar populiaru
Publikuota: 2015 gegužės 11d. 16:41

Tomas Čyvas: V.Putinui Holokausto nebuvo – jis neonacių draugas

Tomas Čyvas Atidžiai perskaičius Rusijos prezidento Vladimiro Putino kalbą, minint Antrojo pasaulinio karo (Rusijos istorikai vadina jį Didžiuoju tėvynės karu) pabaigos jubiliejų, tampa dar aiškiau, kodėl šis režimas liko vienišas šioje šventėje – neatvažiavo pergalės sąjungininkų lyderiai iš Vakarų.

Visoje kalboje, kuri baigiasi riksmu „Ura“ („valio“ lietuviškai) nėra žodžio „Holokaustas“, nėra žodžio „žydai“.

Pirmą kartą per daugelį dešimtmečių Vakarai ir net buvusios kolonijos suprato, kad metas parodyti Kremliui tikrą tiesą: pretenzijos į „pergalės prieš nacizmą“ monopolį nėra pagrįstos. Ir Kremlius logiškai suklupo, nepaisant visos savo pompastikos. Politinės argumentacijos logika yra negailestinga.

Negalima vienu metu kovoti prieš „žydobanderovcus“ Ukrainoje ir minėti Holokausto aukų. Neišeina per savo propagandinius buldogus rėkti pasauliui apie pasaulinį žydų plutokratų sąmokslą ir tuo pačiu nuoširdžiai prisiminti svarbiausias karo aukas.

Politinės argumentacijos logika yra negailestinga.
Negalima vienu metu kovoti prieš „žydobanderovcus“ Ukrainoje ir minėti Holokausto aukų

Istorinė tiesa išlindo iš maišo kaip niekad aiškiai. V.Putinui nusispjauti į pagrindinį nacių taikinį – žydus – neatsitiktinai.

Į juos buvo nusispjauti ir Josifui Stalinui, ir visam sovietų režimui. Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pradžios ir dar anksčiau daugybės šalių vadovai ir diplomatai (net tų šalių, kurios formaliai buvo sudarę sąjungą su Hitleriu) dėjo pastangas gelbėjant žydus, juos išvežant į santykinai saugias teritorijas. Tik Sovietų Sąjungos veikloje to nepastebėta.

Garsusis Osvencimo „išvadavimas“, jei kas neprisimena realybės, įvyko tik pakeliui – pulkininko Vasilijaus Petrenkos (vėliau atsiminimus rašiusio generolo leitenanto) daliniams vaduojant Sileziją. Jokio specialios užduoties kuo greičiau vaduoti mirties stovyklą J.Stalinas suformulavęs nebuvo. O kam? Pasak minėto karininko, J.Stalino zoologinis antisemitizmas buvo viena iš priežasčių neskubėti.

Holokausto aukos Kremliui rūpėjo tiek pat, kiek rūpėjo Varšuvos sukilimas, kurio malšinimą jo daliniai abejingai, o gal veikiau piktdžiugiškai stebėjo nuo kito Vyslos kranto. Varšuvą irgi „išvadavo“ panašiai, kaip Osvencimą – likučius, pasitraukus budeliams. Kremliui visada rūpėjo tik teritorijos grobimas ir kuo didesnio žmonių skaičiaus integravimas į gulaginės-kolchozinės „gerovės“ sistemą. Ką tik nugriaudėjęs karinis paradas ir V.Putino kalba tai dar kartą iliustravo.

Holokausto aukos Kremliui rūpėjo tiek pat, kiek rūpėjo Varšuvos sukilimas, kurio malšinimą jo daliniai abejingai, o gal veikiau piktdžiugiškai stebėjo nuo kito Vyslos kranto.

Ta proga verta pasidžiaugti prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymu ir visa laikysena Paneriuose, kur ji paminėjo visas aukas.

Pagal košmarišką Antrojo pasaulinio karo žudynių statistiką Paneriai galėtų konkuruoti su tuo pačiu Osvencimu. Babij Jare arba Treblinkoje (Ukraina) nužudyta irgi kur kas daugiau ir žmonių, ir juolab žydų.

Osvencimo ir jo išvadavimo datos sureikšminimas buvo sovietinės tarptautinės politikos kaprizas bei laimėjimas.

Sovietiniais laikais, jei neatsimena Georgijaus juosteles, kokias dėvėjo ir rusiškų SS divizijų kareivos, įsisegę veteranai ir jų šiuolaikinės prielipos, Paneriuose išvis nebuvo minimi žydai. Tik „tarybiniai piliečiai“.

Taip siaubingiausias žmonijos istorijoje genocidas buvo įkalintas Kremliaus istorijos klastotėje. Daug kas buvo ir tebėra neparanku. Reikėjo kažkaip pamiršti, kad Adolfo Hitlerio ir J.Stalino kariuomenės dalinosi Lenkiją ir rengė bendrus karinius paradus. Kad kartu kurstė ir sukėlė Antrąjį pasaulinį karą.

Vakarai ir didelė dalis pasaulio ilgą laiką kantriai rijo ir retransliavo sovietinę mitologiją. Net po sovietų imperijos griūties Vakarų lyderiai stovėdavo „pergalės dienos“ jubiliejuose kartu su Kremliaus vadeivomis ir politkorektiškai kentė primestą idėją, kad Kremlius išvadavo pasaulį nuo nacių diktatūros.

Be žydų tragedijos paminėjimo ši „Pergalės diena“ yra vienos diktatūros pergalė prieš kitą.

Kremliaus agresija Ukrainoje viską pakeitė. Jo politiką dabar palaiko visos Europos ultradešinieji, liberaliosios demokratijos priešai ir viso pasaulio aršiausi zoologiniai antisemitai (kaip V.Putino pasekėjų mylimas J.Stalinas). Nuo Prancūzijos, Bulgarijos, Anglijos ir Vengrijos neonacių iki V.Putino draugų Irane ar Malaizijoje.

Išsigalvotų „žydobanderovcų“ priešų idėjinis vadas Holokausto paminėti nebegalėjo ir dėl konjunktūros, ir dėl fundamentalių ideologijos pokyčių. Visą buvusią imperiją „išgelbėti“ nuo mistinių priešų dabar šaukiami rusai turi tikėti, kad yra vienintelė išrinktoji kankinių-nugalėtojų tauta.

Be žydų tragedijos paminėjimo ši „Pergalės diena“ yra vienos diktatūros pergalė prieš kitą. Ją švęsti šitaip, reiškia švęsti represijas, kolchozus ir ekonominį atsilikimą. Tai reiškia švęsti kaimyninių tautų pavergimą ir terorizavimą. Ir svajoti tai pakartoti, grasinant branduoliniu ginklu kiekvienam, kas pabandytų sutrukdyti šiai „gyvenimo šventei“.

Istorinės datos paminėjimas virto viešomis, nemaskuojamomis reabilituoto J.Stalino ir nuogos ginklo jėgos bei imperinių nusikaltimų garbinimo apeigomis ir kartu įvyko tam tikras lūžis.

Ką tik ištikęs jubiliejus yra džiugus tuo, kad nacizmo kapituliacijos šventė nebėra Kremliaus nuosavybė. Ji demonopolizuota. Ir tai padarė ne kas kitas, o pats V.Putinas bei jo draugai ir pasekėjai – šių dienų neonaciai.

„Surenkant rusiškas žemes“ burtas buvo mestas – draugai pasirinkti, kaip ir priešai. Ukraina jau skelbia turinti ne mažesnes teises į šią pergalę, kaip, iš esmės, ir Baltarusija. O Vakarai mini ne ginklo jėgą, bet atsimena aukas. Šįkart – atskirai nuo naujosios neonacių-antisemitų sostinės, kuriai aukos nė kiek nerūpi.

TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Čyvas: Galiausiai dėl B.Nemcovo nužudymo Rusija apkaltins Ameriką

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:52
08:29
03:24

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min