Vilniuje tuo metu veikė universitetas, kilo nuostabūs baroko šedevrai – Petro ir Povilo bažnyčia sostinėje, Pažaislio vienuolynas Kaune.
Tuo pat metu mūsų žemėse nuo Žemaitijos iki dabartinės Baltarusijos liepsnojo raganų medžioklės laužai. Lietuvoje fiksuoti šimtai raganų bylų, dalis jų baigėsi mirties nuosprendžiais.
Europoje dėl raganavimo kaltinimų buvo nužudyta dešimtys tūkstančių žmonių, dauguma – moterys.
Tai vyko jau pasibaigus Viduramžiams, tai buvo modernėjimo ir mokslo pažangos laikotarpis. Kas pažangos amžiuje sukurstė raganų medžiokles?
Dalį atsakymo randame puikioje Kauno istorikės Kristinos Petrauskės knygoje „Slanimo raganos“. Joje aprašoma scena, kai į Sapiegų valdas atvežama Europoje bestseleriu tapusi knyga „Raganų kūjis“, aprašanti, „kaip tas išperas raganas atpažinti ir kelius jų kerams užkirsti“.
Spartus naujų knygų plitimas pagreitino raganų medžioklės idėjų sklaidą Europoje. Knygos pavojingus mitus tuo metu platino sparčiau nei mokslo žinias.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje knygų sklaida buvo vėlesnė ir kuklesnė nei Vakarų Europoje, raganų procesų čia turėjome mažiau.
Kuo tai susiję su dabartine žiniasklaida?
Tuo, kad abiem atvejais galime kalbėti apie informacinę revoliuciją, kai informacijos kiekis ir greitis ima augti didžiuliais tempais.
XV amžiuje informacinę revoliuciją sukėlė Johano Gutenbergo spausdinimo presas. Dabar revoliuciją kelia socialiniai tinklai ir dirbtinis intelektas.
XV–XVII amžiais „Raganų kūjis“ kurstė pyktį tariamoms raganoms. Feisbukų algoritmais dabar kurstomas pyktis kitaip manantiems.
Ar mūsų laukia naujos raganų medžioklės?
Prieš svarstydami tolimesnius kelius, įvertinkime, kas mus atvedė iki dabartinės kryžkelės.
Pirma, sustiprėjo socialiniai tinklai ir videoplatformos. Antra, tradicinę žurnalistiką gožia turinio kūrėjai, aktyvistai, influenceriai – nuo Joe Roagano Amerikoje iki Skirmanto Malinausko Lietuvoje.
Amerikoje dabar daugiau kaip pusė jaunų žmonių socialinius tinklus ir videoplatformas laiko savo pagrindiniu naujienų šaltiniu.
Tokios tendencijos matomos ir Lietuvoje – vis mažiau žmonių į naujienų portalus ateina tiesiogiai.
Vadinasi, „Facebook“ ir „Google“ algoritmai tampa ne mažiau svarbūs nei redaktoriai, spręsdami, kokias naujienas pamatysite jūs.
Tai duoda ir gerų rezultatų – viešoji erdvė tarsi demokratizuota, talentingi ir darbštūs kolegos gali greičiau suburti dideles auditorijas.
Bet tai lemia, kad viešosios diskusijos keičiasi. Emocijos, ypač pykčio kalba, ima gožti senosios žurnalistikos mokyklos turinį su kruopščiu faktų tikrinimu ir skirtingų nuomonių išklausymu.
Socialinių tinklų algoritmai aktyviau išrodo straipsnius ir komentarus, kuriuose daug pykčio, baimės ir pagiežos. Nuosaiki kalba feisbukui neapsimoka, nes žmonės į ją neįsitraukia. Platformoms tai pelninga, o visuomenei – nuodinga.
Sparčiau plinta ir nepatikrinta informacija. Šiemet porą kartų mūsų redakcija gavo kompromituojančios informacijos apie politikus. Mes pradėjome ją tikrinti – tai užtrunka ne vieną valandą ir ne vieną dieną, nes reikia surinkti duomenis ir paklausti paties politiko atsakymo.
Bet abiem atvejais vidury mūsų „senovinio“ darbo nepatikrintą informaciją ištransliavo kiti – vieną kartą tinklalaidėje, kitą kartą viešų klausimų forma feisbuke.
Žmones vis dažniau pasiekia nepatikrinta informacija su emociniu užtaisu, negu nuosaiki ir redakcijos filtrus perėjusi informacija.
Politikai taip pat tapo turinio kūrėjais: jie kuria savo kanalus, kur nepatogių klausimų gali būti mažiau. Savo laidas turi Laurynas Kasčiūnas, Virginijus Sinkevičius, Dainius Gaižauskas, Viktorija Čmilytė-Nielsen, Žygimantas Pavilionis ir dar daug kitų.
Vieną dieną, kai įrašėme tinklalaidę su Arūnu Valinsku ir Aurimu Peredniu, Aurimas paprašė mūsų patarimo – Kasčiūnas kviečia pas save į tinklalaidę, eiti ar neiti? Nebe žurnalistas kalbina politiką, o politikas kalbina žurnalistą!
Kaip reaguojame mes?
Redaktoriui svarbiausia turėti paaiškinimą vadovams – kai skaitomumas geras, sakome, kad tai redakcijos nuopelnas. Kai skaitomumas krenta, kalti kvaili algoritmai. Tik, jei paskaitėte iki čia, nesakykit to mano akcininkams.
Naujienų portalai ima ryškiau rodyti savo žurnalistus. Visi žurnalistai turės tapti „Reels“ ir „Shorts“ kūrėjais, būti socialiniuose tinkluose. Metų pabaigoje savaitę ir aš įsidėjau nuotrauką į „Instagram“.
Kita tendencija – vis gausiau atsiranda dirbtinio intelekto sukurto turinio. Redakcijose dažniau turime tikrinti išorės autorius, ar jų tekstai neparašyti su „ChatGpt“, atnaujinome etikos kodeksą.
2030 metais didieji Lietuvos naujienų portalai jau bus įsidiegę savo pokalbių robotus, kurie papasakos, kas įdomaus yra portale. Tai bus dėl jaunų žmonių, kurie nebenori ieškoti – jie nori klausti.
Turinys bus skirtingas
Prieš 20 metų atsiradę išmanieji telefonai jau galutinai aplenkė televiziją kaip pagrindinį ekraną. Televizija kurdavo bendrą patirtį – dažnai žiūrėdavom kartu ir žiūrėdavome tą patį. Telefono ekranas yra asmeninis pasirinkimas.
Mobiliųjų telefonų vienišumas ir naujos DI galimybes lems dar didesnę turinio personalizaciją.
Ji vyks dviem kryptimis:
Personalizacija vyks per turinio parinkimą – kiekvienas žmogus 2030 metais naujienų portalų pradiniuose puslapiuose matys kitas žinias. Portalas bus visiems skirtingas.
15min komandoje jau esame pradėję pokalbius dėl algoritmo – jis nebus vien vartotojų įpročiai ir skaitomumo didinimas, nes tokiu atveju portale dominuos vien kriminalai ir šiek tiek pramogų žinių. Jis turės daug kintamųjų, svarbus kriterijus išliks redaktoriaus sprendimas, kiek svorio skirti žiniai.
Personalizacija vyks ir per formatą – vieni skaitytojai gaus ilgą tekstą, kiti trumpą reziumė, video ar audio santrauką. Jau dabar tekstai yra įgarsinami.
Jaunesnės kartos nori daugiau vaizdo ir garso, mažiau ilgo teksto – tai rodo ir tarptautiniai tyrimai. Portaluose video dalis augs, tekstų – mažės.
Pokyčių patirs ir žiniasklaidos verslo modelis
Didžiųjų platformų galia susirinkti reklamos pajamas reiškia, kad vien reklamos nebeužtenka. Todėl prenumeratos liks daug. Redakcijos ieško efektyvumo: jos bus mažesnės, daugiau dirbs su kokybe, ne kiekybe.
Kaip keisis visuomenė?
Pesimistu būti nesunku, matant, kaip socialinių tinklų algoritmai augina pyktį ir susiskaldymą, o nuosaiki kalba stumiama į paraštes.
Prenumeratos kiekio augimas ir personalizacija gimdo informacijos prieinamumo nelygybę – gaunant skirtingą turinį, atskirtis auga.
Susiskaldžiusioje visuomenėje, kurioje plinta pykčio kalba, raganų medžioklės gali tik stiprėti. Tačiau pesimizmas, kaip ir optimizmas, dažnai tampa savaime išsipildančia pranašyste.
Yra pagrindo ir optimizmui – yra ženklų, kad žmonės ir institucijos jau nori stabdyti ateinančią bangą. Pirma, žmonės nenori gauti dirbtinio intelekto sukurtų žinių. Tik maždaug 15 proc. žmonių tikina, kad jaustųsi gerai, kad gautų žinias, kurias pilnai kuria DI.
Maždaug 30 proc. sako, kad jiems patogu, kai žinias daugiausia kuria žmonės su DI pagalba. 60 proc. jaučiasi geriausiai, kai žinias rengia tik žmonės. Auditorija nori, kad pagrindinis autorius būtų žmogus, o DI būtų tik įrankis.
Žmonėms priimtina tai, kaip dirba redakcijos. Tiek mes, tiek kolegos DELFI šį rudenį paskelbėme laidas, kuriose atskleidžiame redakcijos virtuvę. Tikime, kad tai padės sustiprinti pasitikėjimą.
Antra, požiūris į influencerius lieka dviprasmiškas.
„Reuters“ tyrimų duomenimis, žmonės influencerius laiko didžiausia grėsme dėl klaidinančios ir žalingos informacijos platinimo.
Pajutę šį visuomenės spaudimą, politikai ir priežiūros institucijos turbūt griežtins jų atsakomybę, kad jie artėtų prie žurnalistų atsakomybės. Kai kalba pasisuka apie tikslumą ir patikimumą, žmonės labiausiai remiasi į pripažintus žiniasklaidos prekės ženklus.
Galiausiai yra ženklų, kad socialinių tinklų pikas jau pasiektas. „Financial Times“ analizė rodo, kad laikas socialiniuose tinkluose pasaulyje piką pasiekė 2022 m.
Išsivysčiusiose šalyse socialiniuose tinkluose žmonės vidutiniškai praleidžia apie 2 valandas ir 20 minučių per dieną – beveik 10 % mažiau nei 2022 m.
Kodėl? Socialiniuose tinkluose daugėja „šlamšto“ – ne tik reklamos, bet ir DI generuojamo turinio. Kaip mityboje mokomės riboti cukrų ir riebalus, taip pamažu mokomės riboti ir socialinių tinklų pykčio kalbą.
Politikai daugelyje šalių – nuo Danijos iki Australijos – jau ima riboti socialinius tinklus vaikams ir paaugliams iki 16 metų. Galbūt sveikesniu taps ir žiniasklaidos verslas.
2030 metais „Chat GPT“ savininkai ir didieji socialiniai tinklai mokės kompensacijas už duomenų naudojimą, tai leis redakcijoms turėti tvirtesnį finansinį pagrindą po kojomis. Ispanijos teismas šių metų pabaigoje įpareigojo „Facebook“ savininkę „Meta“ vietos žiniasklaidos priemonėms sumokėti 479 mln. eurų kompensaciją už „nesąžiningą konkurenciją“.
Raganų deginimai liovėsi ne todėl, kad buvo uždraustos knygos. Jie baigėsi tada, kai protingos knygos nustelbė kvailas. Tikiu, kad 2030 metais žiniasklaida bus ta, kuri juos gesins.
Apibendrinant, spėju, kad žiniasklaidos redakcijos bus mažesnės, jų veidai bus ryškesni, video bus daugiau, o tekstų mažiau, turinys taps personalizuotas, prenumeratorių bus daugiau. Žurnalistikos principai išliks, o DI perėmus techninį darbą, kūrybiškumo atsiras daugiau.
Standartai viešam turiniui griežtės, nes vyriausybės suvoks, kad vykstant visiškai laisvai informacinei kovai, tiesa pralaimėtų.
Tai ne pranašystė – tai galimybė. Svarbiausia vietoje dar vieno pykčio įrašo pasirinkti knygą ar patikrintą straipsnį.
„Žurnalistika mato daugiau“ tai turinio skiltis, kuri yra projekto „Tikra žurnalistika atneša tikrus pokyčius“ dalis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas – skirta 700 000 Eur.
