Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vytaras Radzevičius: Paraleliniai piliečiai

Šaltinis: 15min
4
A A

Vytaras Radzevičius Lietuvos golbolo rinktinė nepaliko jokių vilčių varžovams Rio parolimpinėse žaidynėse ir pirmą kartą tapo čempione. Septynerios rungtynės, septynios pergalės ir aukso medaliai, tapę šlovinga Lietuvos istorijos dalimi.

Mes nuoširdžiai džiaugiamės ir sveikiname čempionus. Tačiau to maža. Turime ištirpdyti formalų požiūrį į neįgaliųjų gyvenimą mūsų šalyje. Neįgalieji Lietuvoje susiduria su daugybe kliūčių, kurių nė nepastebime.

Beje, žodis parolimpiada reiškia paralelinė olimpiada. Tai graži prasmė. Tačiau Lietuvoje dalis piliečių priversti gyventi paralelinėje visuomenėje.

Neįgaliųjų sportininkų stiprybė įrodo, ką jie gali ir sugeba. Ir neįgaliesiems nereikia mūsų perdėto globėjiškumo. Jie gali pasirūpinti savimi patys, jei mes, likimo nenuskriaustoji visuomenės dalis, sukursime jiems deramas ir orias gyvenimo sąlygas. Pripažinkime – gan dažnai mūsų pastangos integruoti neįgaliuosius į visuomenę yra nenuoširdus ir formalus dalykas.

Praėjusią savaitę buvau priverstas vaikščioti su ramentais. Pasaulis akimirksniu apsivertė aukštyn kojom. Laiptai, durys, išklaipyti šaligatviai tampa sunkiai įveikiamomis kliūtimis norint iš taško A pasiekti tašką B. Ar tai stebina? Lietuvos neįgaliųjų forumo (LNF) alternatyvioje ataskaitoje dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių įgyvendinimo Lietuvoje nurodoma, kad daugiau nei 50 procentų svarbiausių neįgaliems pastatų – gydymo ir švietimo įstaigų, administracinės paskirties pastatų – yra neprieinami. Lietuvoje mažiausiai 34 tūkstančiai visuomeninių pastatų neįgaliesiems yra tarsi neprieinamos tvirtovės.

Kaip laisvai judėti gali žmonės, prikaustyti prie vežimėlių? Net nereikia ieškoti jiems pritaikytų laiptų. Pakanka pakeliauti miestų šaligatviais. Išklaipytos plytelės, duobės, nelygumai. Paklauskite tų, kurie stumdo vaikiškus vežimėlius. Turbūt lengviau jį būtų stumti geležinkelio pabėgiais.

VIDEO: Eksperimentas: ar lengva su neįgaliojo vežimėliu judėti Vilniaus gatvėmis?

Neregiai Lietuvoje turėtų jaustis kaip getų gyventojai. Uždaryti, izoliuoti, galintys judėti tik jiems labai gerai žinomose vietovėse. Japonijoje nėra nė vieno šaligatvio, ant kurio nebūtų geltonos juostos su specialiomis reljefinėmis plytelėmis. Japonijos neregiai gali be niekieno pagalbos keliauti po visą šalį bet kokia transporto priemone – jiems aplinka absoliučiai pritaikyta. Lietuvoje, anot LNF, didžiuosiuose miestuose ir rajonų centruose yra autobusų, pritaikytų neįgaliesiems, tačiau jų nepakanka, kadangi tokie autobusai važiuoja retai ir tik pačiais populiariausiais maršrutais. Ir nėra nei vieno neįgaliesiems pritaikyto tolimojo ar tarptautinio susisiekimo autobuso. Stočių bei stotelių infrastruktūra neįgaliesiems taip pat nėra pritaikyta.

Ar džiaugsmas dėl parolimpiečių pergalių neverčia mūsų jaustis veidmainiais?

Ar dažnai aplinkoje, viešose erdvėse, mokyklose, parduotuvėse matome neįgaliuosius? Tikrai ne. Jie gyvena tarsi atstumtieji, kitame, paraleliniame pasaulyje. Lygybė prieš įstatymą, gyvenimas savarankiškai ir integracija į bendruomenę, švietimas, sveikata, darbas ir užimtumas, dalyvavimas politiniame ir visuomenės gyvenime, žmogiški poreikiai – yra daugybė sričių, kuriose neįgalieji negali jaustis kaip lygūs su lygiais.

Ir tai nėra gerumo ar gailestingumo problema. Kiekvieną dieną tokiu būdu pažeidžiamos prigimtinės žmogaus teisės.

Ar džiaugsmas dėl parolimpiečių pergalių neverčia mūsų jaustis veidmainiais?

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min