Sekite 15min Google
Žurnalistų paklausti, kaip reaguos į oro pavojų, maratono organizatoriai atsakė, kad „renginio nestabdysime, bet žinome, ką daryti, jei situacija pasikeistų“. Ir taip pateikė paprastą atsparumo receptą kiekvienam piliečiui ir valstybei: žinome, ką daryti kilus grėsmei ir, esant reikalui, įgyvendinsime savo planus. Bet iki tol gyvenimo nestabdysime.
Rusija siekia, kad nuolat apie ją galvotume
Kremliaus ilgalaikiai politiniai tikslai yra dominuoti geopolitinėje kaimynystėje, ardyti ES ir NATO vienybę ir taip stiprinti savo svorį pasaulinėje arenoje. Visos priemonės šiems tikslams pasiekti yra tinkamos – pragaištingas karas Ukrainoje, sabotažas ir teroristinės atakos, ekonominis spaudimas, Vakarų visuomenių skaldymas ir melo bei dezinformacijos lavinos, kasdien pilamos į mūsų, vakariečių, galvas.
Tai yra Kremliaus kognityvinis karas, kurio taikinyje – mūsų protai. Juo Rusija siekia ne tik pakeisti mūsų nuostatas įvairiais klausimais – kad Rusija laimi karą Ukrainoje, kad jos įveikti neįmanoma ar kad Lietuvos ekonomika yra ant žlugimo ribos – bet ir pakeisti mūsų mąstymą.
Kitaip tariant, kad pradėtume nebežinoti, kas yra tiesa, o kas – melas. Kad nebepasitikėtume žiniasklaida, valstybe, politikais, sąjungininkais ir vieni kitais. Kad bijotume Rusijos ir todėl darytume jai nuolaidas.
Mes visi esame imlūs Kremliaus dezinformacijai
„BAIMĖS FRONTE“ aprašau 2025 m. rudenį mano ir kolegų atliktą reprezentatyvų Lietuvos visuomenės atsparumo dezinformacijai tyrimą. Jis parodė nepatogų dalyką: tarp tūkstančio apklaustųjų nebuvo nė vieno, kuris būtų atmetęs visus 27 tirtus Kremliaus naratyvus. Vidutiniškai respondentai pritarė devyniems.
Kiek rečiau tikime naratyvais apie NATO ar mūsų valstybingumą, tačiau neraminančiai dažnai – manipuliuojančiais ar melagingais naratyvais apie Lietuvos ekonominę ir socialinę padėtį ar karą Ukrainoje.
Pavyzdžiui, beveik 4 iš 10 Lietuvos gyventojų sutinka, kad Lietuvoje nuolat prastėja ekonominė situacija. Realybėje Lietuvos ekonomika pastaraisiais metais yra viena sparčiausiai augančių ES. Maždaug 1 iš 3 gyventojų sutinka, kad dėl blogėjančios ekonominės situacijos iš Lietuvos sparčiai emigruoja gyventojai. Realybėje jau šeštus metus iš eilės Lietuvoje fiksuojama teigiama migracijos tendencija – į šalį sugrįžta daugiau Lietuvos piliečių, nei iš jos išvyksta.
Beveik 1 iš 3 sutinka, kad Rusijos karinėmis priemonėmis įveikti neįmanoma. Nors realybėje Rusija kraujuoja ir be Kinijos, Irano bei Šiaurės Korėjos (!) paramos karą tęsti jai būtų gerokai sunkiau.
Kas trečias gyventojas nesutinka, kad Lietuvos kariuomenė ir NATO sąjungininkai yra pajėgūs apginti Lietuvą. Realybėje NATO konvencinė karinė galia yra nepalyginamai didesnė nei Rusijos, o NATO savo nares gina kasdien per kolektyvinį atgrasymą. Lietuvoje tai reiškia ir sąjungininkų naikintuvus Šiauliuose, ir Vokietijos brigadą.
17 proc. gyventojų ir net 25 proc. jaunesnių nei 35 metų žmonių sutinka, kad Lietuva istoriškai ir kultūriškai yra artimesnė Rusijai nei Vakarams. Kodėl jaunimas imlesnis šiam naratyvui, tiksliai pasakyti negalime, tačiau viena iš galimų priežasčių – milžiniški ir praktiškai nepažabojami dezinformacijos kiekiai socialiniuose tinkluose. Pirmiausia – nevakarietiškose platformose, tokiose kaip kiniškas „TikTok“ ar rusiškas „Telegram“.
Rugsėjį paskelbti „Eurostat“ duomenys rodo, kad 2025 m. vos 15 proc. Lietuvos gyventojų bandė tikrinti internete rastos informacijos patikimumą kituose šaltiniuose. Pagal šį rodiklį esame priešpaskutiniai ES. Tai nereiškia, kad likę 85 proc. tiki viskuo, ką pamato internete. Tačiau šaliai, esančiai viename pagrindinių Rusijos informacinio karo frontų, tai tikrai nėra geras rezultatas.
Vašingtone įsikūręs Karo tyrimų institutas (Institute for the Study of War, ISW) savo 2025 m. įvade į Rusijos kognityvinį karą taikliai reziumuoja, kad Rusija nėra silpna valstybė, tačiau jos galimybės yra ribotos, palyginti su tuo, ko Kremlius nori pasiekti. Todėl Rusija pasitelkia kognityvinį karą – siekia paveikti mūsų realybės suvokimą taip, kad galėtų pasiekti daugiau, nei leistų jos tikroji karinė, ekonominė ir politinė galia. Ir padaryti tai pigiau, nepradedant tiesioginio karo.
Dažniau kalbėkime, ko iš tikrųjų siekia Rusija
Todėl kalbėdami apie Rusijos grėsmę turėtume rečiau klausti, kada Rusija mus puls, ir dažniau – ką Rusija nori, kad mes padarytume šiandien. Rusijai daug pigiau dalį savo tikslų pasiekti nepradedant tiesioginio karo su NATO. Kam rizikuoti katastrofišku konfliktu, jeigu galima įbauginti Vakarų visuomenes, sumažinti jų norą priešintis ir priversti mus pačius priimti Rusijai naudingus sprendimus?
Mažiausiai, ko Rusijai reikia, – tikro karo prieš Lietuvą, Latviją, Estiją, Lenkiją ar Suomiją, kuriame ji susidurtų su visu NATO aljansu ir rizikuotų savo projektuojamos galybės subliūškimu. Tačiau Rusijai labai reikia, kad nuolat bijotume Rusijos. Ši baimė yra sėkmingiausias Rusijos eksportas.
Baimę Rusija nuolat kuria grasinimais, dezinformacija, ginklų žvanginimu, sabotažu ir teroristiniais aktais NATO valstybėse, kuriuos kažkodėl vis dar vadiname „hibridinėmis atakomis“. Vadinkime daiktus tikraisiais vardais – nieko hibridinio bandyme sprogmenimis užtaisytu dronu atakuoti lėktuvą Leipcige nėra. Tai yra ataka prieš Vokietiją.
Taip, Rusijos grėsmė yra reali. Gali būti, kad Rusija įvykdys teroristinį išpuolį Lietuvoje. Gal sprogs elektros pastotė, nuo bėgių nuriedės sąstatas, gal Rusija kelis iš šimtų turimų dronų nukreips į „Orlen Lietuva“ Mažeikiuose ar „Independence“ Klaipėdoje. To negalime atmesti. Turime tam ruoštis. Tačiau negalime dėl to sustingti.
Atsparumas nėra gebėjimas nebijoti. Atsparumas yra gebėjimas neleisti baimei priimti sprendimų už mus. Kaip ir Vilniaus maratono organizatoriai, būkime pasirengę visiems netikėtumams, kuriuos gali iškrėsti desperatiškas Rusijos režimas. Bet gyvenimo dėl to nestabdykime. Ir tai bus mūsų pergalė prieš Rusijos baimės frontą.