Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 23d. 08:18

Vytautas Plečkaitis: Sąjūdis atvedė mus į Baltijos kelią, o Baltijos kelias – į Nepriklausomybę

Vytautas Plečkaitis Šiemet minime Baltijos kelio 30 metų jubiliejų. Kitais metais turėsime progą paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo trisdešimtmetį. Tai nemenkas laiko tarpas ne tik žmogaus gyvenime, bet ir mūsų valstybei, turint omenyje faktą, jog tarpukario Lietuvos Respublika gyvavo vos nepilnus 22 metus.

Lietuvai atgimti reikėjo palankaus tarptautinio klimato ir svarbiausia – kritinės masės patriotiškai nusiteikusios visuomenės bei vadovaujančios struktūros, su drąsiais žmonėmis, kurie telkėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdyje (LPS).

Kiekvienas dalyvavęs Sąjūdyje turi savo nuomonę apie visą šalį apėmusį judėjimą, kuris sudrebino sovietinę Lietuvą ir atvedė mūsų tautą į Nepriklausomybę. Buvau aktyvioje Sąjūdžio veikloje nuo 1988 m. vasaros, priklausydamas Klaipėdos Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, Klaipėdos miesto Sąjūdžio tarybai, Sąjūdžio seimui. Nuo Sąjūdžio buvau išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą. Todėl, galiu sakyti, turėjau progą iš vidaus stebėti Sąjūdžio pakilimą, jo evoliuciją ir nuosmukį. Kaip jis keitėsi iš judėjimo, apėmusio visą Lietuvą, į vieną partiją remiantį sąjūdį.

Man asmeniškai, kaip ir daugeliui aktyvių, laisvės siekiančių žmonių, tai buvo, ko gero, patys geriausi metai gyvenime, kai beveik visi (bet vis dėlto ne visi) kartu taikiai kovojome už laisvą, pilietinę visuomenę ir siekėme sukurti nepriklausomą ir demokratinę valstybę. Ir tai, daugiau mažiau, mums visiems kartu pavyko.

1988–1992 metai – tai Lietuvos virsmo ir pilietinės Lietuvos visuomenės formavimosi ir aktyvios jos veiklos metai. Per šiuos ketverius metus Sąjūdis ir jo deleguoti žmonės į pirmą kartą demokratiškai išrinktą LTSR Aukščiausiąją Tarybą (vėliau pavadintą Atkuriamuoju Seimu) ne tik paskelbė Nepriklausomybę, bet ir ją įteisino, sukurdama demokratinius pagrindus tolesniam valstybės vystymuisi. Iš esmės per ketverius metus Sąjūdis savo iškeltą uždavinį atliko ir palaipsniui iš visos tautos judėjimo virto vienos politinės jėgos įrankiu.

Sąjūdžio deputatai pasiskirstę po įvairias partijas ir frakcijas, kartu su kitomis politinėmis jėgomis padėjo pagrindus būsimai partinei politinio gyvenimo sąrangai.

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir nemažos dalies sąjūdiečių išėjimo į centrines ir vietinės valdžios struktūras, Sąjūdis nusilpo. Jau 1990 m vasarą Sąjūdžio deputatai Aukščiausioje Taryboje ėmė skaldytis į skirtingas frakcijas.

Pirmoji oficiali ir pati didžiausia AT frakcija buvo Sąjūdžio Centro frakcija, jungusi Sąjūdžio iškeltus kandidatus. Jai priklausė 20 deputatų. Tarp jų buvo ir šių eilučių autorius. Centro frakcija oponavo dešiniajam Sąjūdžio sparnui, susitelkusiame vadinamame Arbatos klube, kurio nariai taip pat susiskaldė į frakcijas. Aukščiausioje Taryboje gyvavo kelios Sąjūdžio deputatus jungusios frakcijos: Centro frakcija, Jungtinė Sąjūdžio frakcija, Sąjūdžio santaros, Nuosaikiųjų radikalų, Tautos pažangos, Nuosaikiųjų, Reorganizuota tautininkų frakcija.

Sąjūdžio deputatai, pasiskirstę po įvairias partijas ir frakcijas, kartu su kitomis politinėmis jėgomis padėjo pagrindus būsimai partinei politinio gyvenimo sąrangai. Sąjūdžio skaldymasis buvo natūralus ir neišvengiamas, nes sąjūdiečių vizijos dėl būsimos valstybės buvo skirtingos. Vieni siekė atkurti valstybę su stipria prezidentine institucija, kiti siekė stiprios parlamentinės respublikos sukūrimo. Vieni troško kuo greičiau viską privatizuoti, kiti bandė suderinti rinkos ekonomiką su tuo, kas tariamai buvo teigiamo vadinamojo socializmo liaudies ūkyje. Politinės kovos įkarštyje buvo į viešumą išmesta KGB agentų korta.

Prasidėjo KGB šmėklų paieškos tarp opozicijos ir Sąjūdžio žmonių, ypač tarp tų, kurie užėmė svarbias vietas vienoje ar kitoje frakcijoje, vyriausybėje ir partijų vadovybėje. Kai kam „įtariamieji bendradarbiavę su KGB“ buvo konkurentai arba oponentai, kai kas troško keršto. Daugiausiai „KGB agentais“ buvo paskelbiami tie, kurie sovietmečiu galėjo išvykti į užsienį, ypač – į kapitalistines Europos valstybes ir Jungtines Valstijas. Pagal komunistinę tvarką visi mokslininkai, menininkai, įmonių, įstaigų vadovai ir kiti „svarbūs asmenys“ (nežinau, ar būta išimčių?) turintys galimybę išvykti į užsienį, grįžę turėjo rašyti vienokias ar kitokias ataskaitas (pažymas) KGB. Vieni tai darė paviršutiniškai ir su fantazija, kiti – nuoširdžiai ir išsamiai, kai ką apskųsdami, save sureikšmindami, norėdami įtikti.

Ataskaitų nerašė tik tie, kurie į užsienį nevažiavo – man sakė vienas tikrai žinantis, jau nepriklausomos Lietuvos saugumo aukštas pareigūnas. Tikrų ir itin svarbių KGB agentų, atsiskaitinėjusių tiesiogiai Maskvai, tarp jų nebuvo. Šių veikėjų bylos, jei ir buvo kažkada Lietuvoje, dar iki Sąjūdžio atėjimo į valdžią iškeliavo į Rusijos KGB archyvus. Galbūt, po 50 metų, jei Rusija taps demokratine šalimi, jie bus paskelbti.

AT pirmininkas V.Landsbergis jokiai frakcijai nepriklausė, iš pradžių buvo tarsi virš visų frakcijų. Tačiau pamažu vis labiau rėmėsi daugiausia dešiniųjų frakcijų parama, o į Seimo rinkimus 1992 m. rudenį ėjo su Sąjūdžio koalicija, kurią sudarė dalis sąjūdiečių, norinčių savo vadovu matyti V.Landsbergį.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr./Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atstovai prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kai buvo priimtos Lietuvos SSR Konstitucijos pataisos, dėl Lietuvos SSR įstatymų viršenybės prieš SSRS įstatymus
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr./Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atstovai prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kai buvo priimtos Lietuvos SSR Konstitucijos pataisos, dėl Lietuvos SSR įstatymų viršenybės prieš SSRS įstatymus

Be Sąjūdžio frakcijų, Aukščiausioje Taryboje veikė LDDP, Liberalų, Lenkų frakcijos, kuriose dominavo buvę LKP nariai. Už parlamento ribų veikė Liberalų sąjūdis, kurio steigėjais taip pat buvo aktyvūs sąjūdiečiai: filosofai Arvydas Šliogeris, Arvydas Juozaitis, Vytautas Radžvilas ir kiti.

1992 m. vasarą Aukščiausioje Taryboje (AT) neliko daugumos, kuri galėtų priimti sprendimus. Parlamentas apytikriai pusiau pasidalijo į V.Landsbergio šalininkus ir jo oponentus. Po aštrių ginčų tarp oponuojančių jėgų buvo susitarta, kad AT reikia paleisti ir paskelbti priešlaikinius rinkimus į Seimą. Jie turėjo įvykti tų pačių metų spalio 25 d. kartu su referendumu dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos.

V.Landsbergio šalininkai, kaip ir kitos Sąjūdžio politinės grupuotės tikėjosi pergalės būsimuose rinkimuose. LKP, virtusią LDDP sąjūdiečiai jau buvo nurašę ir rimtai nežiūrėjo į jos galimybes būsimuose rinkimuose. Pasirodo, jie giliai klydo.

Netikėtai Sąjūdžiui ir jo vadovams, rinkimus laimėjo buvusieji komunistai, kurie tuomet vadinosi Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), gavę 76 mandatus iš 141, su A.Brazausku priešakyje. Prie LDDP šliejosi Lenkų sąjunga su 4 balsais ir Kazys Bobelis, neseniai atvykęs iš JAV ir atstovavęs Krikščionių demokratų sąjungai. Dešiniame, opoziciniame politinio gyvenimo sparne buvo V.Landsbergio vadovaujama Tėvynės Santara, sujungusi Sąjūdį (tiksliau jo dalį), krikščionis demokratus (LKDP), demokratų partiją (LDP), tautininkų sąjungą (LTS) ir kt. Ji gavo 49 mandatus Seime.

Centro kairėje buvo socialdemokratai (LSDP) su 8 balsais o pačiame centre – Centro judėjimas, turėjęs vos du deputatus naujame parlamente – E.Bičkauską ir R.Ozolą.

Iš esmės per ketverius metus Sąjūdis savo iškeltą uždavinį atliko ir pamažu iš visos tautos judėjimo virto vienos politinės jėgos įrankiu.

Centristinės politinės jėgos, nors buvo opozicijoje A.Brazausko vadovaujamai LDDP, bet laikėsi savarankiškai nuo V.Landsbergio vadovaujamos koalicijos. Tiek LSDP, tiek Centro frakcijų nariai buvo daugiausia sąjūdiečiai, bet nebuvo linkę besąlygiškai paremti V.Landsbergio politinę liniją. Jie nuėjo savarankiškos partijos kūrimo keliu. Dėl to sulaukė aštrios, dažnai nepagrįstos ir įžeidinėjimais grįstos kritikos iš dešiniojo Sąjūdžio sparno ir jo rėmėjų.

Po 1992 m. rinkimų Sąjūdis, mano galva, nustojo egzistuoti kaip visos Lietuvos interesus atstovaujantis judėjimas. Lietuvos valstybingumas jau buvo įteisintas, Sąjūdžio vaidmenį perėmė susikūrusios partijos bei koalicijos, kurios savo veiklą grindė visuotiniu referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Sąjūdžio įtaka ir veikla palaipsniui vis labiau silpo ir tapo menka politine jėga, palaikančia V.Landsbergio vadovaujamą partiją. 1993 m. Sąjūdis organizavosi į visuomeninį judėjimą.

Vis dėlto, Sąjūdžio suvaidintas vaidmuo organizuojant Lietuvos visuomenę ir kovojant dėl nepriklausomos, demokratinės Lietuvos sukūrimo yra neįkainojamas ir, ko gero, iki šiol tinkamai neįvertintas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria
Parašykite atsiliepimą apie 15min