Vietovės, kuriose nusižudo daugiausiai žmonių
Savižudybių prevencijos komisija parengė programą, pagal kurią mokymams, kaip atpažinti savižudybės ženklus ir tinkamai į juos reaguoti, pasirinktos savivaldybės, kuriose savižudybių skaičius didesnis nei 50 atvejų 100 tūkstančių gyventojų.
Pavyzdžiui, Varėnos rajone per metus nusižudo apie 18-19 žmonių, Kupiškio rajone – 10-11 žmonių. Siekiant sumažinti savižudybių riziką, Valstybinio psichikos sveikatos biuro skaičiavimais, reikia apmokyti per 7 tūkst. specialistų.
Kaip teigė komisijos pirmininkas Mykolas Majauskas, Vilniaus savivaldybė, bendradarbiaudama su Vilniaus universitetu, jau yra parengusi savižudybių prevencijos lektorius ir kitais metais Vilniaus mieste pagal standartizuotą Lietuvai pritaikytą programą ketinama apmokyti daugiau kaip du tūkstančius specialistų, vadinamųjų „vartininkų“.
Šiuo metu Lietuvai adaptuotos dvi savižudybių rizikos atpažinimo programos. „SafeTalk“ – tai keturių valandų trukmės mokymai, skirti atpažinti savižudybės riziką ir nukreipti asmenį pas tinkamą specialistą. ASIST – tai dviejų dienų (16 val.) kursai, kurių metu mokoma ne tik atpažinti savižudybės riziką, bet ir suteikiama žinių, kaip ją sumažinti „čia ir dabar“.
Reikalingas specialistų skaičius paskaičiuotas atsižvelgiant į savižudybių skaičių savivaldybėse bei šiuo metu esančias pagalbos galimybes. Pavyzdžiui, tame pačiame Varėnos rajone reikėtų parengti 632 specialistus, Kupiškio rajone – 227, o štai Šakių rajone, kuriame savižudybių įvyksta mažiau negu Kupiškyje, rekomenduojama parengti net 917 specialistų, Pasvalio rajone – 858. Planuojamas atskirų mokymų skaičius – 236.
Projektą ketiname įgyvendinti šiose savivaldybėse: Rietavo, Kelmės r., Lazdijų r., Šakių r., Ignalinos r., Joniškio r., Varėnos r., Neringos, Pasvalio r., Molėtų r., Prienų, Kupiškio r., Pakruojo r. Šilalės r., Zarasų r. Būtent šiose vietovėse kasmet nusižudo daugiausiai Lietuvos gyventojų.
Rizika didėja nuo brandaus amžiaus
Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, pernai nusižudė 896 žmonės. Tai šiek tiek mažiau nei ankstesniais metais (vidutiniškai nusižudydavo apie tūkstantį gyventojų). Jau daug metų Lietuva pagal šį skaičių yra viena pirmaujančių blogąja prasme valstybių Europoje.
Dažniausia mirties priežastis – tyčinis susižalojimas pasikariant, pasismaugiant ir uždūstant (810), tyčinis susižalojimas šaunamuoju ginklu (26), tyčinis apsinuodijimas įvairiomis medžiagomis (23), tyčinis susižalojimas aštriais daiktais (15).
Tarp jaunuolių iki 19 savižudybių skaičius siekia 22,3 atvejo 100 tūkst. žmonių tarp berniukų ir 9,3 tarp mergaičių. 20-24 metų amžiaus grupėje – atitinkamai 40,6 ir 3,1, 25-44 – atitinkamai 57,3 ir 9,3. Didžiausia savižudžių amžiaus grupė – nuo 45 metų ir vyresni (nuo 76,7 atvejo 100 tūkst. gyventojų). Tarp jų – maždaug keturis kartus daugiau vyrų negu moterų.
Svarbiausios savižudybių priežastys
Pasak „Jaunimo linijos“ vadovo, Tarptautinės savižudybių prevencijos asociacijos nario dr. Pauliaus Skuibio, yra bendra tendencija, kad miestuose savižudybių būna mažiau negu rajonuose. Todėl nieko keista, kad visos išskirtos savivaldybės, kuriose įvyksta daugiausiai savižudybių, yra Lietuvos provincija.
Tai susiję su socialine situacija rajonuose: ekonominėmis problemomis, nedarbu, socialine atskirtimi, alkoholizmu, pagalbos prieinamumo stoka. Taigi kalbant apie savižudybes, viena vertus, svarbios socialinės ir ekonominės priežastys. Kita vertus, ne mažiau svarbus žmonių bendruomeniškumas, visuomenės sutelktumas, t. y. kiek žmogus jaučiasi svarbus, reikalingas, kiek pasitiki kitais žmonėmis, institucijomis, kiek jis jaučiasi priimamas, net jeigu yra kitoks.
„Visuomenėje vyraujanti atmosfera – paprastas aplinkinių dėmesys kitiems – iš tiesų netgi svarbesnė už socialines ir ekonomines sąlygas. Norint pastebėti savižudybės riziką, nereikia būti specialistu. Tai prieinama kiekvienam iš mūsų. Žinoma, rimtų problemų neišspręsime, bet padėsime žmogui tuo metu atlaikyti kritinę situaciją. Mintys apie savižudybę yra laikinos, tęsiasi kelias valandas, vėliau gali kartotis, bet ta specifinė būsena, kada yra didžiausia rizika, trunka trumpai.
Svarbu tai, kad labai dažnai savižudybės grėsmę pastebi visiškai ne specialistai, nes iki jų žmogus neateina, o tie žmonės, kurie apskritai dažnai susiduria su kitais žmonėmis: šeimos gydytojai, mokytojai, policijos pareigūnai. Todėl svarbu, kad jie žinotų, kaip reaguoti. Antras dalykas – neužtenka žmogaus vien nukreipti pas psichologą ar psichiatrą. Su savižudybės rizika reikia dirbti specifiškai. Taigi ta pagalba turi būti ne tik prieinama, bet ir kokybiška, specialistas turi mokėti tinkamai suteikti pagalbą. Suprantu žmonių skeptiškumą: jei problemos yra socialinės ar ekonominės, psichologo konsultacija jų neišspręs. Tačiau svarbu žmogui padėti kritiškiausiu momentu, kad po to jis kabintųsi į gyvenimą ir spręstų problemas“, – svarstė psichologas.
Kodėl vyrų nusižudo gerokai daugiau?
Kodėl Lietuvoje tokie dideli savižudybių rodikliai, pašnekovo teigimu, yra dvi priežastys. Jų skaičius išaugo sovietiniais metais ir mums, deja, nepavyksta jo sumažinti.
„Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo vienas mažiausių savižudybių rodiklių pasaulyje. Tiesiog sovietmečiu savižudybių skaičiai nebuvo viešinami, todėl atrodo, kad jų nebuvo. Tas pats vyko Latvijoje, Estijoje, bet šios šalys sugebėjo juos sumažinti.
Kodėl daugiau nusižudo vyrų? Jie renkasi žiauresnius ir užtikrintesnius būdus, nors bando nusižudyti daugiau moterų. Vyrų savižudybės dažnai susijusios su stereotipiniu požiūriu, kaip jie turi jaustis, ką gali ir ko negali kalbėti apie savo jausmus. Vyras jaučiasi atsakingas už šeimos gerovę ir kai atsiranda ekonominiai sunkumai, ši našta tampa tiesiog nepakeliama. Taigi griežti stereotipiniai rėmai, kokie mes turime būti, labai kenkia“, – teigė pašnekovas.
