Dabar populiaru
Publikuota: 2018 liepos 6d. 15:00

15min lankosi pas restauratorius: kaip dešimtmečius slėpti partizanų dokumentai atgyja

Restauruotas „Partizanas“
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Restauruotas „Partizanas“

Savadarbės gamybos klijai, vonia, stomatologinės priemonės, teptukai ir šaldiklis. Visos šios priemonės padeda Lietuvos valstybės centrinio archyvo Dokumentų restauravimo skyriaus darbuotojams prikelti, atrodo, nepataisomai sugadintus dokumentus naujam gyvenimui. Tarp tokių dokumentų – ir partizanų dokumentai, dešimtmečius slėpti ir dūlėję bidonuose, vyno buteliuose ir kitokiose sunkiai prieinamose vietose.

Per pastaruosius keletą metų buvo rasta ne viena didelė partizanų dokumentų slėptuvė, tačiau iš tokios slėptuvės išgelbėti dokumentai dažnai būna labai blogos būklės. Restauratorių užduotis – šiuos dokumentus išgelbėti ir kiek įmanoma atkurti, kad juos istorikai bei visi galėtų skaityti bei jais naudotis.

15min žurnalistas kartu su fotografu ir operatoriumi lankėsi Lietuvos valstybės centriniame archyve, kur dirba restauratoriai, ir domėjosi jų atliekamu darbu.

Partizanų dokumentų atsiranda nuolat

Kaip 15min pasakojo Dokumentų restauravimo skyriaus vedėja Danguolė Šlaustienė, per pastaruosius metus prieš dešimtis metų paslėptų partizanų dokumentų buvo atrasta ne kartą. Dažniausiai jie atsiranda atsitiktinai.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dokumentų restauravimo skyriaus vedėja Danguolė Šlaustienė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dokumentų restauravimo skyriaus vedėja Danguolė Šlaustienė

Pavyzdžiui, vos prieš porą mėnesių miškininkas miške, ties Girininkų kaimu, Kauno rajone, netoli Garliavos, rado į žemę įkastą bidoną, o jame – keturis pundelius partizanų dokumentų.

Kitas pavyzdys – 2016 m. rugsėjį Marijampolės rajono ūkininkas, ardamas lauką, taip pat atsitiktinai rado bidoną, o jame – daugiau negu du tūkstančius lapų Tauro apygardos partizanų dokumentų. Tai partizanų vadų įsakymai, suvažiavimo protokolai, rezistenciniai leidiniai ir kitokie dokumentai.

Iš pirmo žvilgsnio išvydus tokius dokumentus atrodo neįtikėtina, kad juos kada nors būtų galima perskaityti. Jie – labai prastos būklės, šlapi ir purvini, lapai sulipę, tekstas beveik neįskaitomas. Dalį dokumentų netgi pažeidė bidono rūdys.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dokumentas prieš restauravimą
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dokumentas prieš restauravimą

„Netoli Garliavos rasti dokumentai dvokė be proto, be respiratoriaus nebuvo įmanoma dirbti. Tarp dokumentų mes radome visko daug – ir vabalų, ir metalo gabaliukų“, – pasakojo D.Šlaustienė.

Atgaivinti tokius dokumentus – Dokumentų restauravimo specialistų tikslas. Daugeliu atveju juose esančią informaciją galima išgelbėti.

Pristačius į Dokumentų restauravimo skyrių partizanų dokumentus, pirmiausia skubama užsiimti jų konservavimu, kad būklė būtų stabilizuota. Tam pasitelkiamas paprasčiausias šaldiklis.

„Kiti šaldiklyje laiko mėsas, o mes – dokumentus“, – šypsosi D.Šlaustienė.

Kiti šaldiklyje laiko mėsas, o mes – dokumentus.

Pasak D.Šlaustienės, šiluma – vienas didžiausių dokumentams gresiančių pavojų. Kadangi daugelis jų yra persmelkti drėgmės, šilumoje juose greitai gali atsirasti pelėsis. Todėl būtina juos laikyti šaltai. Šaltis ne tik neleidžia atsirasti pelėsiui, bet ir džiovina dokumentus.

Laikomi šaldiklyje dokumentai laukia savo valandos – kol ateis jų eilė būti restauruotiems. D.Šlaustienės teigimu, iš esmės šaldiklyje jie gali praleisti neribotą laiką ir jų būklė neblogėja, tik niekas negali jais naudotis.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dokumentai šaldiklyje prieš restauravimą
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dokumentai šaldiklyje prieš restauravimą

Pavyzdžiui, šiuo metu šaldiklyje, be šiemet Kauno rajone rastų dokumentų, guli ir Marijampolėje griaunant namą sienoje stikliniame butelyje rasti dokumentai. Kadangi jie labai sulipę, tikslų skaičių dabar pasakyti sunku. Tačiau po restauracijos jie taps atviri tyrinėtojams.

Anot D.Šlaustienės, tai – 1942–1943 m. vokiečių okupacinių institucijų susirašinėjimai. Pats butelis buvo atiduotas Marijampolės muziejui, o dokumentai atiteko restauratoriams.

LCVA nuotr./Butelis su partizanų dokumentais
LCVA nuotr./Butelis su partizanų dokumentais

Atšildomas būna lėtai

Atėjus dokumento eilei, pirmiausia jis iš šaldiklio yra perkeliamas į paprastą šaldytuvą, kad lėtai atšiltų.

Atšilęs dokumentas yra pamažu atsargiai išvyniojamas. Tada galima atlikti pirminę ekspertizę – koks tiksliai tai dokumentas, kiek lapų jį sudaro.

Dažniausiai, jei vienu metu randamas didelis dokumentų komplektas, pirmiau atšildomi keli jo dokumentai, kad taptų maždaug aišku, kokie tai dokumentai, ko galima tikėtis.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Restauruojami dokumentai
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Restauruojami dokumentai

„Čia tarpinis restauracijos etapas. Išvyniojus jau galima susipažinti, kokie tai yra dokumentai. Iš šio dokumento ir supratome, kad čia yra kažkokių institucijų vokiečių okupacijos metų susirašinėjimas. Tai, ką jūs matėte toje „dešroje“, nors sunku patikėti, tai dabar labai atsargiai net galima ir perskaityti“, – sako D.Šlaustienė.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dokumentų restauravimo skyriaus vedėja Danguolė Šlaustienė prie džiovyklos
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dokumentų restauravimo skyriaus vedėja Danguolė Šlaustienė prie džiovyklos

Anot jos, išvynioto dokumento, priklausomai nuo jo būklės, laukia tolesni restauracijos darbai. Jei dokumentas nėra ypač pažeistas, kartais užtenka jį nuvalyti ir dezinfekuoti.

Tai, jos teigimu, priklauso ne nuo dokumento amžiaus, o nuo laikymo sąlygų ir popieriaus kokybės.

„Jei dokumentas visiškai gerai išsilaikęs, cheminiai rodikliai geri, beveik nieko nedaroma. Net ir keturių ar penkių šimtų metų senumo dokumentas, puikiausiose sąlygose laikomas, išsilaiko puikiai, atrodo kaip vakar padarytas.

Net ir keturių ar penkių šimtų metų senumo dokumentas, puikiausiose sąlygose laikomas, išsilaiko puikiai, atrodo kaip vakar padarytas

Tada gerą popierių gamino“, – teigia restauratorė.

Kitais atvejais darbo atlikti tenka daugiau. Pavyzdžiui, jei dokumentas yra suplyšęs į kelias dalis, jį tenka sudėlioti tarsi galvosūkį-dėlionę ir suklijuoti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dokumentų „dėlionė“
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dokumentų „dėlionė“

Jei dokumento lapai yra sulipę – tenka pasitelkti specialias priemones, kad jie būtų atskirti. Kad dokumento tekstas taptų įskaitomas, jo popierius gali būti šviesinamas. Jei dokumentas yra iširęs, jį galima įrišti. Pasitaiko ir įplyšimų taisymo.

Tarkime, Tauro apygardos partizanų dokumentų vietos, kurios lietėsi prie rūdžių ir jų buvo pažeistos, D.Šlaustienės teigimu, atrodė baisiai. Tačiau apskritai dokumentai buvo sulankstyti tvarkingai, suvynioti į popierių ir surišti, kas, pasak jos, rodo, kad partizanai tai darė gana neskubėdami ir ruošdamiesi rimtai.

Pagrindinis restauracijos tikslas – kuo geriau atkurti arba išsaugoti originalų dokumento vaizdą. Per patį procesą restauratoriams padeda pačios įvairiausios priemonės. Pavyzdžiui, klijus dokumentams restauratoriai verda patys. Tokie klijai neturi jokio kvapo ir nekenkia popieriui.

„Restauravimas yra rankinis darbas, jokios chemijos nėra. Pagrindiniai darbo įrankiai – teptukai, stomatologiniai įrankiai, klijus verdam patys iš kviečių krakmolo“, – sako restauratorė.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Restauratoriai dirba
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Restauratoriai dirba

Naudojamas ir acetatas, spiritas, lipnių juostelių nuėmimui – eterinis aliejus. Pasak D.Šlaustienės, būtent toks aliejus be pėdsakų nuima lipnią juostelę geriau negu bet kokia medžiaga.

Susiduria su įvairiais dokumentais

Baigus restauraciją, dokumentas keliauja į archyvą, kuriam jis priklauso. Partizanų dokumentai keliauja į Lietuvos ypatingąjį archyvą.

Čia jie iš pradžių būna priskiriami konkrečiai bylai. Svarbūs dokumentai vėliau būna ir skaitmeninami Ypatingajame archyve. Tada juos istorikai ir tyrinėtojai gali pasiekti elektroniniu būdu, o patys dokumentai gali saugiai ilsėtis saugyklose.

Pasak D.Šlaustienės, restauratoriams tenka susidurti su įvairiais dokumentais. Štai pastarasis radinys Kauno rajone – 1949–1951 m. laikraščio „Partizanas“ vieno numerio tiražas.

Nors kol kas buvo išvyniotas tik vienas pundelis iš keturių, istorikai mano, kad ir likusiuose pundeliuose bus tas pats. Tačiau kol kas jie detaliai susipažinti su laikraščių turiniu negalėjo: tik trumpai, kad įvertintų, kokie tai laikraščiai.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dokumentai prieš restauravimą
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dokumentai prieš restauravimą

„Istorikai būna prileisti tik tada, kai dokumentai būna restauruoti. Kol yra tvarkomi, gali tik atsargiai pasižiūrėti. Bet jie bus restauruojami, kad būtų galima jais visiškai naudotis, bus daromi tyrimai, paskui – grąžinti Ypatingajam archyvui, kuriam priklauso. Tada bus suformuotos bylos ir istorikai galės naudotis“, – pasakoja D.Šlaustienė.

Kitais atvejais buvo atrasti ir partizanų vadų nurodymai, ir lydraščiai, ir suvažiavimų protokolai.

„Yra daug įvairių įsakymų. Partizanų būriuose tvarka buvo rimta, veiklos dokumentų labai daug. Vis dėlto karinė struktūra. Buvo ūkio kortelės, pinigus leisdavo, turėjo kaip ir lydraštį, kuriame rašė, kaip naudojami tie pinigai. Pavyzdžiui, dokumentuose kartą radau, kad partizanai pirko dantų pastą. Galvojau, kad žmonės, kurie gyvena tokiomis sąlygomis, į tai dėmesio nekreipia, o pasirodo, kad ne“, – sako D.Šlaustienė.

Restauratoriai užsiima pačių įvairiausių istorinių dokumentų restauravimu. Tarp jų – ir bažnyčių metrikos knygos, kuriose fiksuojami gimimai, vestuvės ir mirtys, ir tarpukario dokumentai, ir, pavyzdžiui, kelių kvadratinių metrų dydžio Lietuvos išminavimo žemėlapiai. Pasitaiko ir afišų ar plakatų.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Restauruojami dokumentai
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Restauruojami dokumentai

Restauruoti teko netgi kai kuriuos Sausio 13-osios bylos puslapius, kurie buvo apdegę, išgelbėti tiesiog iš laužų ugnies.

Kadangi Dokumentų restauravimo skyrius vienintelis Lietuvos archyvų sistemoje tuo užsiima, čia „suplaukia“ dokumentai iš visų archyvų. Būtent dėl to, sako D.Šlaustienė, gavęs naujų dokumentų, Dokumentų restauravimo skyrius negali iš karto pulti jų restauruoti – tada neliktų laiko iš anksto numatytiems, einamiesiems darbams.

Asmenims, kurie pas save sodybose, laukuose ar kitose vietose sugeba atrasti senų dokumentų, D.Šlaustienė pataria kuo skubiau kreiptis į specialistus – pavyzdžiui, artimiausio muziejaus darbuotojus. O blogiausia, ką tokioje situacijoje galima padaryti – tai imtis džiovinti rastą sudūlėjusį ir purviną dokumentą saulėje.

„Jei dokumentas šlapias, drėgnas, o patiesėt ant saulutės, tai padarėt jam amen.

Jei dokumentas šlapias, drėgnas, o patiesėt ant saulutės, tai padarėt jam amen.

Jis subyrės. Reikia kreiptis į specialistą, kad nesudūlėtų kuo greičiau. Elgtis labai atsargiai“, – sako restauratorė.

Restauratoriams, anot jos, reikia didelio kruopštumo ir kantrybės. O procesas užtrunka ilgai. Nuo dokumentų radimo iki jų skaitmeninimo, kad galėtų naudotis istorikai, praeina ir keletas metų, o visuomenei prieinami jie tampa dar vėliau.

„Restauravimas yra be galo lėtas procesas, skubėti niekur negali. Stabilesni dokumentai dar nieko, bet kur būna kaip dėlionė subyrėję, ilgai užtrunka. Pavyzdžiui, prieš 10 metų restauravom Šatrijos partizanų būrio dokumentus. Jie buvo slėpti daug metų, suvynioti lininiam audiny, iš pradžių skruzdėlyne, po to šiauduose. Nuotraukose matosi puikiai, ką mes gavome, kaip atrodė prieš restauravimą ir po. Buvo visko – vabalų, žemių, šaknų. Kantrybės reikia begalinės. Studentai sako – jau geriau kastuvą į rankas“, – šypsosi D.Šlaustienė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Būk sumanus

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Laikas iškylai

Vyrų mados savaitė

Venecijos meno bienalė

Dream 2 Drive

Parašykite atsiliepimą apie 15min