Apkaltino Davoso forumą
Pastarosiomis savaitėmis socialiniuose tinkluose platinamas pusantros minutės trukmės vaizdo įrašas, kuriame neįvardyta moteris dalijasi mintimis apie gamtos išteklius ir jų ryšį su gamyba, verslu, ekonomika apskritai. Kai kurie skelbia tik kadrą iš šio įrašo ir cituoja kalbančiąją.
Vienas „Facebook“ vartotojas gegužės pradžioje paskelbė įrašą su tokiu prierašu: „Oksforde oficialiai buvo pasiūlytas oro mokestis.
Pasaulio ekonomikos forume (PEF) buvo pareikšta, kad vanduo, oras ir dirvožemis vyriausybės finansinėse ataskaitose turėtų būti pripažinti ekonominiu turtu.
Be to, planuojama įpareigoti įmones įtraukti žalą ekosistemoms į savo finansines ataskaitas.“
Balandžio vidury kitas to paties socialinio tinklo vartotojas paskelbė kadrą iš to paties video su panašiu komentaru – neva PEF elitas nori apmokestinti orą.
Šis internautas vienas iš nedaugelio tiksliai įvardijo kalbančiąją: „Globalistų grupė iš PEF nepraleidžia progos paversti pagrindinę žmogaus egzistenciją dar vienu pajamų šaltiniu savo kontrolės sistemai. Išplitusiame vaizdo įraše Lindsey Hooper, Kembridžo Tvarumo lyderystės instituto vadovė, atvirai dėsto tokį planą.“
Kiekvienas ekonomikos aspektas, kiekviena jos dalis yra iš esmės priklausoma nuo gamtos.
Pacitavęs jos žodžius, kad mūsų ekonomikos yra visiškai priklausomos nuo riboto gamtinio kapitalo – oro, vandens ir dirvožemio ir kad negalime vykdyti verslo mirusioje planetoje, todėl turime įtraukti į gamtines sistemas į balansą, pateikė ir „vertimą iš elito kalbos“.
„Vanduo, dirvožemis ir deguonis neturėtų būti „neribotai prieinami“. Jie dabar yra „turtas“, kurį reikia įvertinti, apskaityti ir neišvengiamai įtraukti į kiekvieną sprendimą su tam tikra nustatyta kaina. <…>
Tai ne apie miškų gelbėjimą ir medžių sodinimą. Tai apie biurokratus ir Davoso milijardierius, kurie nusprendžia, kokia yra „tikroji vertė“ išteklių, kuriuos Dievas ir gamta suteikia nemokamai, o tada per reguliavimą, anglies dioksido schemas ir „žaliuosius“ mokesčius juos apmokestina ir normuoja. <…>
Hooper pasisakymas tai patvirtina: kai viskas tampa „gamtiniu kapitalu“, nieko nebelieka nemokamai. Net tavo kitas įkvėpimas gali turėti „tvarumo mokestį“.
Šis įrašas sulaukė beveik 275 „patiktukų“, daugiau nei 70 žmonių juo pasidalijo. Komentatoriai iškart prisiminė sovietinį animacinį filmuką apie svogūnėlį Čipoliną, kuris kovoja su daržovių šalies valdovu despotišku princu Citronu. Šalyje buvo įvesti mokesčiai už orą, žmonėms ėmus mažiau kvėpuoti – už kritulius, tuomet – už saulės šviesą. Italų rašytojo Gianni Rodari apysaka, pagal kurią buvo sukurtas filmukas, buvo laikoma satyra ir visuomenės santvarkos kritika.
Panašių įrašų pasirodė ne tik „Facebook“, bet ir „Instagram“, „Reddit“. Anot vieno „Threads“ vartotojo, „L.Hooper teigia, kad vanduo, dirvožemis ir deguonis neturėtų būti neribotai prieinami“, taigi „istorijos apie tai, kad už oro gurkšnį teks susimokėti, netrukus nebebus niūrūs juokeliai, o labai reali perspektyva“.
„Verslas negalimas mirusioje planetoje“
Minima moteris, kuri išties yra Kembridžo universiteto Tvarumo lyderystės instituto vadovė, Pasaulinė gamtos kapitalo ateities taryba Lindsay Hooper (jos pavardė matoma ir vaizdo įraše) tikrai yra kalbėjusi tai, kas girdima įraše, tačiau jos pristatyta idėja komentaruose iškreipta.
Pagal citatas iš kalbos galima išsiaiškinti, kad instituto vadovė taip kalbėjo 2024 m. birželio 26 d. vykusioje PEF diskusijoje „Suprasti gamtos sąskaityną“ (Understanding Nature’s Ledger, angliškai ledger vadinama speciali knyga, kurioje registruojamos visos verslo operacijos, savotiškas buhalterio žurnalas). Ji dalijosi mintimis apie tai, kaip kitoks gamtos išteklių vertinimas gali paveikti sprendimų priėmimą.
Taip pat skaitykite: Ar laikinasis PEF vadovas iš tiesų sakė, kad vanduo nėra žmogaus teisė?
„Mes kalbame apie kapitalą, – teigė ji (nuo 6:27 min. laiko žymos). – Esame linkę galvoti tik apie finansinį kapitalą, apie grynuosius pinigus, finansinį turtą. Tačiau žinome, kad tai nėra vienintelė vertybė, nuo kurios priklauso mūsų ekonomika.
Ekonomikoje su gamta elgiamasi taip, tarsi ji būtų neribota, ir dažniausiai – tarsi ji būtų nemokama, o rizika bei žala tiesiog neįvertinama finansine išraiška.
Žinome, kad kiekvienas ekonomikos aspektas, kiekviena jos dalis yra iš esmės priklausoma nuo gamtos. Oro, kuriuo kvėpuojame, vandens, kurį geriame, dirvožemio ir vandenynų, kurių mums reikia maistui, mineralų, kurių reikia technologijoms ir infrastruktūrai.
Be šių vertės formų, be šio gamtinio kapitalo neturėtume ekonomikos. Tai yra svarbiausi mūsų ekonomikos pamatai. Tačiau būdai, kuriais auginome savo ekonomikas, mūsų ekonominės plėtros modeliai buvo neįtikėtinai sėkmingi siekiant pasaulinės gerovės. Visgi nenumatytos dabartinių augimo modelių pasekmės ribotoje planetoje yra tiesiog netvarios.
Žemės išteklių kiekis, kurį įtraukiame į savo ekonomiką, ir taršos bei atliekų kiekis, kurį išmetame – nesvarbu, ar tai būtų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, nuotekos į vandenį ar plastikas vandenynuose – viršija Žemės pajėgumus atsikurti.
Ir žinome, kad tai sukelia labai reikšmingą tiesioginį poveikį visuomenei ir milžiniškas finansines išlaidas ekonomikai. Galite tai analizuoti ir apskaičiuoti makrolygiu.“
L.Hooper pasisakymas minėto „Facebook“ vartotojo pasidalintame vaizdo įraše maždaug čia nutrūksta. Vėliau ji toliau plėtojo savo mintį, visų pirma pažymėdama, kad išteklių naudojimo ribų peržengimas ir kenkimas gamtai atsiskleidžia praktiškais būdais, kurie virsta finansine rizika institucijoms.
„Vandens trūkumas trikdo tiekimo grandinių veiklą ten, kur vanduo yra būtinas gamybos ar energijos gamybos išteklius, – aiškino diskusijos dalyvė. – Dirvožemio degradacija lemia mažėjantį žemės ūkio derlių. Paukščių, bičių ir kitų apdulkinančių rūšių nykimas taip pat daro įtaką žemės ūkiui. Visa tai sukelia tiesioginę finansinę riziką organizacijoms, verslui ir galiausiai investuotojams.
Ekonomikoje su gamta elgiamasi taip, tarsi ji būtų neribota, ir dažniausiai – tarsi ji būtų nemokama, o rizika bei žala tiesiog neįvertinama finansine išraiška. Mes galime jas įvertinti makrolygmeniu, tačiau tai neįtraukiama į kasdienį sprendimų priėmimą. To pasekmė – visoms mūsų ekonomikoms iškilo fundamentali rizika. Mes negalime vykdyti verslo mirusioje planetoje.
Jei norime apsaugoti gamtos sistemas, vienas iš sprendimų yra įtraukti gamtą į balansą – integruoti ją į verslo sprendimų priėmimo būdus, priskirti jai vertę bei įtraukti į apskaitos ir finansinius mechanizmus.“
Gamtos turto sumažėjo 40 proc.
Iš viso ekspertės pasisakymo akivaizdu, kad ji kalba apie beatodairišką gamtos turto eikvojimą kaip apie didžiulę riziką ekonomikai ir ragina atsižvelgti į šią priklausomybę, bet nesiūlo apmokestinti nei oro, nei kitų aptartų dalykų.
Diskusija, kurios įrašą galima rasti čia, buvo skirta aptarti ne kokių nors mokesčių įvedimą, o ekonominius modelius, kuriuose pirmenybė teikiama „esminiam turtui: švariam orui, vandeniui, maistingam maistui ir žmogaus gerovei“.
„Nors pastaraisiais dešimtmečiais pasaulio BVP sparčiai augo, dėl žmogaus veiklos gamtinio kapitalo kiekis 1992-2014 m. sumažėjo 40 proc.
Kaip šią atskirtį paversti ne dabartine ekologine krize, o tvaria ateitimi?“ – toks retorinis klausimas iškeltas jos aprašyme.
L.Hooper, panašių minčių išsakiusi ir kitur, neatstovauja PEF, ji buvo tik viešnia diskusijoje. Be to, ši organizacija neturi įgaliojimų priimti vienokius ar kitokius sprendimus, gali nebent juos pasiūlyti ir yra platforma idėjoms aptarti.
PEF savo naujausiose ir ankstesnėse pasaulinių grėsmių apžvalgose yra pažymėję, kad gamtos išteklių eikvojimas kelia pavojų ekonomikai, tačiau nėra siūlę juos apmokestinti.
15min verdiktas: trūksta konteksto. Netiesa, kad Pasaulio ekonomikos forumas pasiūlė apmokestinti orą. Jo surengtoje diskusijoje dalyvavusi tvarumo ekspertė L.Hooper kalbėjo tik apie tai, kad gamtos išteklius – ne tik orą, bet ir vandenį, dirvožemį – reikėtų vertinti kaip verslo kapitalą.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
