Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Filmą apie Vytautą Landsbergį sukūrusi jo žmona Gražina: „Norėjosi perteikti Atgimimo euforiją ir žmonių drąsą“

Vytautas Landsbergis ir žmona Gražina Ručytė-Landsbergienė
Andriaus Ufarto/BFL nuotr. / Vytautas Landsbergis ir jo žmona Gražina Ručytė-Landsbergienė
Šaltinis: 15min
0
A A

Pirmojo faktinio atkurtos Lietuvos vadovo, europarlamentaro Vytauto Landsbergio žmona Gražina ėmėsi neįprasto darbo – su režisiere Agne Marcinkevičiūte sukūrė dokumentinį filmą. Pirmą kartą tokio kūrybinio darbo paragavusi pianistė juostoje „Lūžis prie Baltijos“ pasakoja ne tik apie savo vyro, vieno žymiausių šalies politikų, veiklą, bet ir apie visų mūsų kelią Nepriklausomybės link.

Kai G.Ručytė-Landsbergienė ir A.Marcinkevičiūtė ėmėsi darbo, medžiagos radosi vis daugiau, o ją analizuojant autorių norai plėtėsi, todėl filmas „Lūžis prie Baltijos“ išsitęsė iki trijų dalių: „Vytautas Landsbergis: nuo Čiurlionio į Sąjūdį“, „Bunda Baltijos dvasia“ ir „Baltijos kelias į Nepriklausomybę“.

„Tai yra ne asmeninė V.Landsbergio, o Lietuvos istorija. Norėjosi, kad ir kiti pajustų nors kruopelytę tos atmosferos, kurią iki šiol turiu širdyje“, – portalui 15min.lt sakė G.Ručytė-Landsbergienė. Juostoje rodomas Lietuvos atgimimas ir išsilaisvinimas iš sovietų politinės ir dvasinės vergovės, o šių įvykių sūkuryje dalyvauja muzikas, tampantis viešu politiku.

Filmas rugsėjo 12 d. 17.30 val. ir rugsėjo 14 d. 14.00 val. bus demonstruojamas Vilniaus kino teatre „Pasaka“. Viena iš autorių labai nori, kad kūrinį pažiūrėti ateitų jaunimas. 

Vytautas V.Landsbergis imtis dokumentikos nepanoro

Moteris iki šiol pati būdavo televizijos laidų ir dokumentinių filmų heroje. Anapus kameros ji atsidūrė pirmą kartą. „Didelę drąsą parodžiau, nelauktą daug kam“, – kalbėdama apie naują amplua, prisipažino ji.

G.Ručytė-Landsbergienė: „Norėjosi, kad ir kiti pajustų nors kruopelytę tos atmosferos, kurią iki šiol turiu širdyje.“

Mintis imtis šio projekto kilo pernai, kai V.Landsbergio 80-mečiui su režisiere A.Marcinkevičiūte susuko 25 minučių filmą. Į šį nedaug kas tilpo. G.Ručytei-Landsbergienei norėjosi, kad kas sukurtų autentišką juostą apie anuos laikus ir visų pirma jaunimui perteiktų prieš ketvirtį amžiaus tvyrojusią euforiją, žmonių drąsą, palaikymą ir apsisprendimą.

Sūnus – rašytojas, poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius Vytautas didelio susidomėjimo neparodė. Jis pats mėgsta kurti, todėl imtis dokumentikos paragino mamą. Ši, ilgai nemąstydama, kibo į darbą.

„Aš esu idėjos autorė, – sakė pašnekovė, paklausta, kaip pristatoma filmo titruose. – Nenorėjau, kad būtume scenarijaus autorės. Numatymas buvo mano, bet turinio komponavimas – ir Agnės dalis. Sėdėdavome abi. Ji pamatė, kad vienai dirbti neverta, – laiko gaišimas. Nenoriu girtis, bet tam tikros informacijos apie politinę situaciją turiu daugiau. Jai buvo geriau atvažiuoti pas mus ir ieškoti, komponuoti drauge, remtis tuo, ką aš žinau ir prisimenu.

Filmas „Lūžis prie Baltijos“
Filmas „Lūžis prie Baltijos“

Tačiau jos didelis nuopelnas buvo ieškant raiškos. Atrodydavo: neskamba kadras, klimpsta, nėra pulso. Abi ieškodavome, krūvą medžiagos peržiūrėdavome. Sakykime, dviejų valandų susitikimo pas saugumo vadovą Eismuntą įrašas – tiek svarbių klausimų paliesta, o jiems aptarti laiko neturėjo. Agnė viską ekrane sukomponavo ir pavyko skambus kadras.“

„Buvo tiesiog potvyninis palaikymas“

Pirma filmo dalis – labiau biografinė: prisimenamas dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kurio kūrybą nuo jaunumės analizavo būsimasis politikas ir kuris iš dalies įkvėpė kovai už Nepriklausomybę. „Laisvė išsaugota kultūroje ir grįžtanti per kultūrą“, – apibendrino autorės.

Antra dalis primena laisvės siekiančios Lietuvos ėjimą į pasaulį, kaip Sąjūdis nuosekliai grindė kelius į valstybės atkūrimą: nuo Sąjūdžio 1989 m. vasario 16 d. deklaracijos per laimėtus rinkimus į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, kur atsivėrė galimybės reikšti viešus reikalavimus SSRS valdžiai.

Trečioje dalyje užfiksuotas startas Kovo 11-osios link su visomis problemomis ir kliūtimis: Baltijos kelias, parlamento rinkimai ir kita.

Nors filmas ir ne biografinis, daug kas jame pateikiama per V.Landsbergio veiklos prizmę. Politikas, anot jo žmonos, buvo didelė figūra, skelbė svarbiausius pareiškimus ir visur dalyvavo: Maskvoje paskelbė stiprų pareiškimą, važiavo į JAV kaip Sąjūdžio pirmininkas, tarėsi Estijoje su šios šalies ir Latvijos lyderiais, kaip elgtis, paskelbė kreipimąsi į pasaulio tautas, perskaitė pareiškimą Aukščiausioje Taryboje dėl Konstitucijos pataisos.

Vytautas Landsbergis
Vytautas Landsbergis

Be archyvinių kadrų, juostoje skamba ir kai kurių žmonių komentarai. Signataras Česlovas Stankevičius pasakoja, kodėl pirmas sesijos posėdis buvo taip skubinamas ir sušauktas jau kovo 10 d., kokios pinklės buvo ruošiamos Maskvoje kovo 12-ajai. Kitas signataras, rašytojas Kazys Saja prisimena, kokia buvo naktis prieš kovo 11-ąją.

Anot G.Ručytės-Landsbergienės, ypač svarbu buvo, kad SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pasmerkė ir denonsavo Ribbentropo-Molotovo paktą, pripažino nežinia kur buvusių slaptųjų protokolų egzistavimą. Tuomet esą daug kas pasikeitė – pasitvirtino okupacijos faktas, o Nepriklausomybė tapo Sąjūdžio siekiu. Šį valdžia sutiko su nerimu ir nepritarimu. Jei ne žmonių palaikymas, visos idėjos esą būtų pakibusios. „Buvo tiesiog potvyninis palaikymas. Tokia žmonių jėga ir galybė! Jie patikėjo Sąjūdžio tikslais. Tai su Agne ir stengėmės atskleisti“, – kalbėjo ji.

Filme rodomi kadrai iš „Jedinstvo“ mitingo, V.Landsbergio susitikimo su Komunistų partijos sekretoriumi ideologijai Lionginu Šepečiu. „Dažnai buvo skelbiamos nuostatos – visiškos Nepriklausomybės siekis pavojingas Lietuvai, negalima numatyti pavojų ir įvairių pasekmių, – prisiminė pašnekovė. – Dažnai šis siekis atrodė lyg iš pasakų pasaulio, bet vis tvirtėjo, kol Kovo 11-ąją jį pagaliau buvo galima paskelbti ir tai buvo startas įgyvendinti faktinę nepriklausomybę.“

Beveik visi archyvais dalijosi nemokamai

Didžiumą juostos sudaro archyviniai kadrai, kurios tiek autorės ieškojo, tiek siūlė ir patys žmonės – ištisas valandas įrašų. Padėjo ir LRT televizija, turinti teisių į šį filmą, jos darbuotojai, irgi ieškoję medžiagos. Beveik visi archyvai gauti nemokamai, tik vienas žmogus paprašė sumokėti – už 10 minučių įrašą po 10 litų už sekundę. Nelengva buvo gauti įrašų iš JAV, kuriuose įamžinti pokalbiai su bendruomenės atstovais ir kongresmenais, įvairūs pokalbiai su išeivija. 

„Galvą lenkiu prieš visus, kurie patikėjo mano vizija: dalijosi įrašais, valė garsą ir tvarkė vaizdą. Nuotraukos staiga atgimsta, visai kitokia vaizdo raiška. Jaučiu dėkingumą žmonėms, kurie beveik 100 procentų buvo altruistai ir patikėjo, kad ta medžiaga turi būti parodyta“, – kalbėjo G.Ručytė-Landsbergienė.

Sunkios ir atsakingo pareigos teko tiems, kurie šifravo Atgimimo laikų kalbas. Autorės turėdavo iš kokių 10 minučių pasisakymo palikti minutę taip, kad išeitų tikslus ir rišlus tekstas. Skubėti teko taip, kad kai kurie pagalbinininkai iššifruotus tekstus nešdavo naktimis. Tiesa, rasti kai kuriuos kadrus, pavyzdžiui, iš pirmojo Sąjūdžio mitingo 1988 m. birželio 23 d., kai V.Landsbergis paskelbė pirmą savo pareiškimą, buvo sunku.

G.Ručytė-Landsbergienė: „Tokia žmonių jėga ir galybė! Jie patikėjo Sąjūdžio tikslais. Tai su Agne ir stengėmės atskleisti.“

„Buvo pirmas Sąjūdžio paskelbtas mitingas. Atėjau į tuščią aikštę ir žiūrėjau, kaip renkasi pavieniai žmonės – iš pradžių nedrąsūs, bet paskui staigiai plūstelėjo minia ir užpildė aikštę, – prisiminė pašnekovė. – Plakatų buvo nemažai, bet vėliavų – iš pradžių nedaug. Tas įspūdis, kad daugelis, žinodami, kad bus fotografuojama, žiūrima, kas ateina, turėjo nugalėti baimę…

Per 50 metų žmonės buvo taip įbauginti – reikėjo apsisprendimo tos baimės atsisakyti ir nugalėti ją. Fantastiškas dalykas – reikėjo pasiryžti ir apsispręsti, kas svarbiau. Didelis dalykas, ką žmonės turėjo nugalėti, pasiryždami ateiti palaikyti Sąjūdį. Kiekvienas skelbė savo laisvės siekį. Taip buvo gražu…“

G.Ručytė-Landsbergienė puikiai pamena ir daugelį kitų įvykių. Ji prisipažino, kad archyvinėje medžiagoje beveik nerado dalykų, kurių būtų nežinojusi. Nebuvo mačiusi tik vieno kadro, kuris net šiurpulių sukėlė. Po Vasario 16-osios minėjimų Kaune ir Vilniuje jautėsi pavargusi po nemiegotos nakties ir nėjo į Katedros aikštę vėlai vakare. Tuo metu žmonės, su žvakutėmis rankose susirinkę į Katedros aikštę, tamsoje po sakinį kartojo Virgilijaus Čepaičio sakomus priesaikos žodžius.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min