Kalėjimuose sukurtų kalėdinių žaisliukų dalinimas laisvėje – viena iš daugelio bendrų nuteistųjų ir savanorių iniciatyvų. Organizacijos „Prirašytos rankos“, siekiančios didinti visuomenės sąmoningumą, savanoriai siekia padėti mažinti atskirtį tarp nuteistųjų ir likusios visuomenės per neformalias veiklas.
„Kiekvienais metais kalėdiniu laikotarpiu siekiame suorganizuoti ką nors ypatingesnio, kas sujungtų kalėjimuose ir laisvėje gyvenančius žmones. Visus šiuos metus patys kalintys žmonės mus stebino savo iniciatyvumu organizuojant panašias iniciatyvas: tai kojinių primegzdavo, kurias paprašydavo nuvežti į senelių globos namus, tai pyragų prikepdavo atskirtį patiriantiems žmonėms ar dar kaip nors padėdavo stokojantiems.
Pagalvojome, kad kalinčių žmonių gamintų kalėdinių žaisliukų dalinimas prie miesto eglučių – gražus būdas pasiekti ir platesnę visuomenės dalį. Norime priminti, kad nors kalėjimai fiziškai patraukia žmones iš visuomenės, jie visgi yra mūsų dalis ir anksčiau ar vėliau sugrįš į laisvę, kur jų integracija dalinai priklausys ir nuo mūsų gebėjimo juos priimti“, – teigia organizacijos „Prirašytos rankos“ įkūrėja Ieva Mackutė.
Šventinė iniciatyva tapo būdu nuteistiesiems kurti ryšį su žmonėmis laisvėje, jie noriai įsitraukė į kūrybinį procesą.
„Tai tarsi tiltas į laisvę, nes ši veikla buvo daroma su ta intencija, kad žaisliukai bus dalinami žmonėms laisvėje. Gal dar pridėčiau, jog veikla nebūtinai reiškė tik žaisliuko pagaminimą, buvo galimybė ir pasilikti po veiklos, pabendrauti su kitais ir atsigerti arbatos. Manau, tai irgi savotiškai padeda.
Buvo galima suprasti, jog veikla patiko iš to, jog nuteistieji labai stengėsi, buvo padaryta daug gražių žaisliukų, įdėta nemažai kūrybos ir kruopštumo“, – svarsto Alytaus kalėjime žaisliukų gaminimo užsiėmimą surengusi savanorė Gabija Barasnevičiūtė.
Dalis Vilniuje sutiktų žmonių į iniciatyvą žvelgė įtariai, tačiau buvo ir susidomėjusių savanorių veikla.
„Daugelis žmonių iš pradžių manė, kad mūsų iniciatyva bus susijusi su finansine parama ar aukomis, todėl daug kas vengė užmegzti pokalbį ar atidžiau į jį įsitraukti. Žmonės buvo tikrai labai nustebę, kad kalėjimuose vyksta tokios savanoriškos veiklos, kuriose stengiamasi edukuoti kalinčiųjų sąmoningumą.
Tačiau buvo ir tokių, kurie į tai žiūrėjo skeptiškai, teigdami, kad kaliniai galbūt nusipelnė likti ten, kur ir yra, ir kad pastangos juos šviesti nėra vertos dėmesio“, – pasakojo Vilniaus Katedros aikštėje kalėdinius žaisliukus dalinęs savanoris Vytautas Šukys.
Anot I.Mackutės, vilniečių reakcija į šventinę iniciatyvą atspindi ir Lietuvos visuomenėje vyraujantį požiūrį į kalinčius žmones.
„Nors yra manymas, kad visuomenė nusiteikusi vien priešiškai, dažniau susiduriu, kad žmonės supranta, kad nusikaltimą padarę žmonės neretai ateina iš sudėtingų aplinkų, o kalėjimai tik dar labiau juos žaloja. Ir tuomet mūsų – „Prirašytų rankų“ – veiklą labai palaiko ir skatina. Kas visgi liūdina, kad retai jaučiasi tikėjimas, kad kažkada nusižengus įstatymui, žmogus sugebės toliau jam nebenusižengti.
Ta nusikaltėlio etiketė užklijuojama tvirtai ir ilgam. Žmogus matomas kaip statiškas, nekintantis, o juk mes nuolat keičiamės, jei to norime ir turime tam sąlygas. Absoliuti dauguma mūsų veiklų dalyvių labai nuoširdžiai nori keistis ir bando kurtis tam sąlygas, kurias sukurti galime padėti ir mes – visuomenė laisvėje“, – svarsto I.Mackutė.
Nors yra manymas, kad visuomenė nusiteikusi vien priešiškai, dažniau susiduriu, kad žmonės supranta, kad nusikaltimą padarę žmonės neretai ateina iš sudėtingų aplinkų, o kalėjimai tik dar labiau juos žaloja.
Kaip pasakoja „Prirašytos rankos“ įkūrėja, kūrybinės veiklos kalėjimuose – galimybė nuteistiesiems užsiimti prasminga veikla ir pabėgti nuo slegiančios realybės.
„Kalėjimuose užimtumas vis dar yra skurdus – per didelė dalis žmonių neturi galimybių įsidarbinti, o psichologų, socialinių darbuotojų bei užimtumo specialistų dar vis trūksta. Visgi didžioji dalis kalinčių žmonių nori užsiimti prasminga veikla.
Ji ne tik skatina jų asmeninį augimą, veda teigiamo pokyčio link, bet ir leidžia bent trumpam laikui pabėgti iš įtampą keliančios kasdienės kalėjimo aplinkos. O kūrybinės veiklos ypač prisideda prie streso mažinimo, besikaupiančių emocijų išjautimo ir teigiamų santykių kūrimo su kitais veikloje dalyvaujančiais žmonėmis.
Tai padeda kurti palankią erdvę žmogaus pokyčiui“, – teigia I. Mackutė.
Savanorystė kalėjimuose savanoriams – ne tik būdas prisidėti prie nuteistųjų integracijos ir visuomenės švietimo, bet ir galimybė tobulėti bei mokytis.
„Man tai leidžia ne tik padėti žmonėms, padėti jiems prastumti pilką, lėtai bėgantį laiką įkalinimo įstaigoje, bet taip pat padeda išlipti iš komforto zonos, susipažinti su naujais žmonėmis ir net įveikti turimas baimes, kaip viešą kalbėjimą ar drovumą prie nepažįstamų žmonių.
Manau, jog ne tik nuteistieji kažko mokosi veiklų metu, bet daug ko moko ir mane“, – teigia prie Alytaus kalėjime vedamų jogos užsiėmimų prisidedanti G.Barasnevičiūtė.
„Tikiu, kad visi esame verti antro šanso, tačiau svarbu, kad tai suprastų ir priimčiau ne tik aš, bet ir visuomenė aplink mus. Todėl man yra didelis džiaugsmas prisidėti prie tokios akcijos, kuri padeda keisti požiūrį ir skatinti supratimą apie kalinčius žmones bei jų galimybes keistis“, – sako savanoris V.Šukys.
Pasak I.Mackutės, prisidėjimas prie kalinčių žmonių integracijos padeda kurti saugią ir tolerantišką visuomenę.
„Svarbu pripažinti, kad dabartinė įkalinimo sistema tik dar labiau žaloja žmogų. Ir ši sistema yra mūsų visuomenės dalis, mes visi ją kuriame ir mes visi galima ją keisti. Žmonės iš kalėjimų juk nuolatos grįžta į laisvę, tai svarbu klausti: kokius žmones, grįžusius iš kalėjimų, norime sutikti?
Kiekvienas iš mūsų galime padaryti kažką, kad sutiktume sėkmingai integravusį žmogų. Galime savanoriauti ir organizuoti prasmingą užimtumą kalėjimuose, paremti tą darančias organizacijas arba tapti šios žinutės skleidėjais savo bendruomenių ratuose“, – teigia pašnekovė.
