ĮSPĖJIMAS APIE TURINĮ: Šiame kūrinyje nagrinėjamos seksualinės prievartos ir traumos temos. Kūrėjų tikslas – informuoti visuomenę apie seksualinio smurto nusikaltimo žiaurumą, daromą žalą ir jos pasekmes. Skaitytojams siūlome pasirūpinti savimi.
Nemokama ir konfidenciali pagalba nukentėjusiems nuo seksualinio smurto: prabilk.lt
Ką tik patyrus smurtą kreipkitės į gydymo įstaigas ir policiją telefonu 112.
Pirmus tris serijos straipsnius skaitykite čia:
Prievartavimo sukelta trauma: vienatvė, alkoholis, savižudybė ir „pati kalta“.
Pagalba seksualinės prievartos aukoms: specialistų ir laiko trūkumas.
Miestuose – berniukai, kaimuose – mergaitės. Sutuoktinių ir vaikų prievartavimas.
Sugniuždytas, pažemintas, prastesnis
Dvejus metus santykiuose partnerio prievartauta Ramona (vardas pakeistas, jos istorija pasakojama pirmoje serijos dalyje) net po penkerių metų vis dar gėdijosi pasakoti psichoterapeutei apie smurto detales ir santykiuose priimtus sprendimus. Mergina pasakojo besijautusi įstrigusi: savo prisiminimuose, gynybiniuose mechanizmuose, kurie sunkiu metu jai padėjo, bet vėliau ėmė trukdyti, baimėse.
Suprasdama, kad visa tai – prievartos traumos pasekmės, Ramona pagalbos psichoterapijoje ieškojo ne vieną kartą, kol pagaliau ėmė jausti palengvėjimą: „[Po prievartavimo] praėjo daugiau nei pusė dešimtmečio. Bet kai kalbėjau apie tai, vis dar norėjau kaltinti tik save, nes jaučiausi pati pastačiusi save į tą situaciją. Aš pasirinkau tą partnerį.
Nors tiesą sakant, jo spaudimas visą laiką buvo. Ir aš jaučiausi taip, kad buvau vienintelis žmogus, kuris turėjo prisiimti atsakomybę už tai, kas įvyko.“
Po seksualinio smurto kaltė ir gėda labai dažni jausmai. Retas atvejis, kad žmogus to nejaustų. Čia susipina daug dalykų – tai, kaip mes jaučiamės patys ir tai, ką, mūsų nuomone, apie tai galvoja visuomenė.
„Po seksualinio smurto kaltė ir gėda labai dažni jausmai. Retas atvejis, kad žmogus to nejaustų. Čia susipina daug dalykų – tai, kaip mes jaučiamės patys ir tai, ką, mūsų nuomone, apie tai galvoja visuomenė. Apskritai apie traumas kalbėti sunku, bet apie seksualinę traumą ypač, nes yra didelė baimė, – pasakoja psichologė dr. Odeta Geležėlytė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichotraumatologijos centro docentė.
– Žmogus savo viduje pats bando tvarkytis su šitais jausmais. Su kalte, kad galbūt pats kažką padarė ar kažko nepadarė, kad tas smurtas įvyktų. Būna labai gėda turėti tą patirtį. Žmogus jaučiasi sugniuždytas, pažemintas, prastesnis. Ir su visais šiais jausmais ateiti pas kitą žmogų gali būti labai sudėtinga.“
Kas kaltas?
Kas gi kaltas dėl seksualinio smurto? „Labai, labai geras klausimas, kuriam reikia labai tvirto atsakymo ir kurį aš, deja, labai dažnai sakau savo klientams, kurie irgi jaučia gėdą ar jaučiasi kalti. Tas, kuris patiria smurtą, niekada nėra kaltas. Visada kaltas smurtautojas. Kad ir kokius niuansus turėtume, kad ir kokios būtų situacijos, visada kaltas tik smurtautojas. Jis ir yra tas, kuris turėtų jausti gėdą“, – sako dr. O.Geležėlytė.
Jokiomis priemonėmis seksualinės prievartos neįmanoma išprovokuoti, jei smurtautojas jos nenori, neplanuoja, nepalaiko.
Nukentėjusiųjų pastangas ieškoti sau pagalbos labai varžo ir kaltinimai jiems, kuriais visuomenė pasitinka pranešimus apie seksualinius nusikaltimus. Tokio emocinio fono žala gyjantiems žmonėms ir būsimoms smurto aukoms labai didelė.
„Labai svarbus yra ir kultūrinis sluoksnis bei tai, kokius įsitikinimus turime. Labai dažnai išgirstu, kad žmonės iš aplinkos yra girdėję įvairių kaltinančių reakcijų: pati kalta, ko tokį trumpą sijoną užsidėjai, ko išvis ten ėjai? Kodėl juo pasitikėjai?
Jeigu žmogus jau jaučiasi kaltas, aplinka gali tai labai smarkiai pabloginti. Jei žmogus sulaukia tokio atstūmimo, tai gali uždaryti jo norą toliau ieškoti socialinės paramos. Mūsų įsitikinimas, kad nukentėjęs žmogus pats kaltas, nes vienaip ar kitaip provokavo, gali kaltės reakcijas smarkiai sustiprinti“, – pasakoja dr. O.Geležėlytė.
Juokas iš smurto
Kaip mūsų kultūroje prieinama prie sudėtingos seksualinio elgesio temos, rodo ryškūs pavyzdžiai. Dalies Epsteino failų atvėrimas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose buvo sutiktas pirmiausia ieškant neužtušuotų lietuvių moterų pavardžių ir jas gėdinant, įtarinėjant bendrininkavimu ir kaltinant pačias moteris, kurios tuo metu buvo pažeidžiamos, pakliuvus į gerai organizuotą nusikalstamą Epsteino išnaudojimo tinklą.
Vilniaus universiteto Psichologijos instituto profesorė Ilona Laurinaitytė priminė ir 2022 m. rudenį kilusią reakciją visuomenėje į sutikimo seksui klausimą. Kelios Seimo narės tuo metu paskelbė siūlomus Baudžiamojo kodekso pakeitimus, pagal kuriuos seksas be aiškiai išreikšto laisvanoriško sutikimo būtų traktuojamas kaip nusikaltimas.
„Kaip mes reagavome į klausimą, ar seksualinei sueičiai reikalingas pritarimas? Kai du žmonės yra pora ar vyras ir žmona – ar čia reikalingas sutikimas? Kiek pašaipų, kiek įvairiausių juokelių buvo išsakyta apie tai, tiek iš vyrų, tiek iš moterų.“
Viena iš visuomenės pasmerkimo, tyčiojimosi ir stigmatizacijos pasekmių – itin menkas kreipimųsi į teisėsaugą Lietuvoje skaičius, palyginti su kitomis šalimis, pavyzdžiui, Skandinavijos regionu ar Jungtine Karalyste. Net ir kaimyninių šalių kontekste matomas didelis atotrūkis. Pagal policijos registruotų išžaginimų duomenis Estijoje 100 000 gyventojų tenka 14,7 pranešimo, Latvijoje – 15,3, Lietuvoje – 3.
Kaip mes reagavome į klausimą, ar seksualinei sueičiai reikalingas pritarimas? Kai du žmonės yra pora ar vyras ir žmona – ar čia reikalingas sutikimas? Kiek pašaipų, kiek įvairiausių juokelių buvo išsakyta.
Nukentėję nuo seksualinio smurto pagalbos nesikreipia ir todėl, kad nepasitiki sistema įvairiais aspektais.
„Yra baisu, ką žmonės po trauminių patirčių turi patirti teismuose ir visur kitur,“ – sakė vienas iš tyrimui kalbėjusių psichinės sveikatos ekspertų.
„Dabartiniai besikreipiančiųjų [į medikus] skaičiai yra tokie dėl to, kad moterys nepasitiki ta sistema ir netiki, kad gali gauti pagalbą“, – yra sakiusi prof. K.Jarienė, gydytoja akušerė ginekologė.
Pelicot byla
Tačiau kiekvienas kreipimasis yra svarbus. Nuo vienos moters pranešimo prasidėjo Mazan teismas Prancūzijoje, atskleidęs visuomenėje įsišaknijusią prievartos kultūrą. Kilusios diskusijos pasibaigė baudžiamųjų įstatymų pakeitimu ir sutikimo sąvokos įtvirtinimu.
Moteris, vardu Natali, prekybos centre pastebėjo vyrą, po moterų sijonais filmuojantį slapta kamera. Kai jis ėmė ją sekti, ji kreipėsi į apsaugos darbuotojus, o vėliau parašė pareiškimą policijai, kuri pradėjo tyrimą ir konfiskavo vyro kompiuterius ir telefonus.
„Visa laimė, kad mes padavėme skundą“, – vėliau sakė ji.
Patikrinę vyro įrenginius, pareigūnai rado didelį kiekį vaizdo įrašų, kuriuose buvo nufilmuota apsvaiginta jo žmona šeimos miegamajame ir ją prievartaujantys vyrai.
Dešimt metų prancūzas Dominique'as Pelicot įmaišydavo savo žmonai Gisèle į maistą stiprių migdomųjų vaistų, o kai ji užmigdavo, prievartaudavo ją ir kviesdavo tai daryti kaimynus bei vyrus iš aplinkinių miestelių. Kol šie prievartaudavo miegančią moterį, jos vyras filmuodavo.
Vaizdo įrašuose matyti, kad Gisèle išprievartavo mažiausiai 72 vyrai apie 200 kartų. Ją prievartavo „paprasti piliečiai“ – slaugytojas, žurnalistas, kalėjimo prižiūrėtojas, vietos tarybos narys, karys, ugniagesys, sunkvežimių vairuotojai, statybininkai, ūkininkai. 35 vyrai, aiškiai matomi filmuotoje medžiagoje, neigė savo kaltę. Teisme kaltais pripažinti visi įtariamieji, kuriuos pareigūnams pavyko identifikuoti – 51 vyras, įskaitant patį Dominique'ą.
Gisèle atsisakė teismo už uždarų durų, daug kalbėjo su žiniasklaida, parašė memuarų knygą, o už savo veiklą buvo apdovanota.
„Noriu, kad visos moterys, kurios buvo išprievartautos, pasakytų sau: gėdą turime jausti ne mes, o jie“, – sakė ji.
Ši byla tapo lūžiu Prancūzijai į įstatymus įvesti sutikimo sąvoką. Apie sutikimu grįstą seksualinių nusikaltimų vertinimą baudžiamojoje justicijoje šiuo metu diskutuojama ir Lietuvoje.
Teisinis reguliavimas
Šiuo metu seksualinį smurtą apibrėžia Baudžiamojo kodekso (BK) 149–153 straipsniai. Išžaginimas (149 straipsnis) pagal dabartinę formuluotę įvyksta tada, kai lytinis santykiavimas vyksta prieš nukentėjusiojo valią tarp vyro ir moters. Tai lytinis aktas, kurio metu vyro varpa įkišama į moters lytinius organus, vaginą. Seksualinis prievartavimas (150 str.) – tai santykiavimas analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu (pavyzdžiui, kišant daiktus į išangę). Visa tai vyksta prieš žmogaus valią, grasinant smurtu, jį naudojant arba pasinaudojant bejėgiška žmogaus būkle.
Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo sudėtims numatytos skirtingos minimalios laisvės atėmimo bausmės.
Privertimas lytiškai santykiauti (151 straipsnis) kriminalizuoja situaciją, kai prievartautojas panaudoja ar grasina tuojau pat panaudoti smurtą, kitokias psichinės prievartos priemones arba pasinaudoja asmens priklausomumu, savo autoritetu, pasitikėjimu juo. Taip pat kriminalizuojamas poveikio darymas nepilnamečiui, pavyzdžiui, dovanomis ar pinigais.
Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo sudėtims numatytos skirtingos minimalios laisvės atėmimo bausmės.
2026 m. balandžio 28 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, reikalaujančią, kad visose ES šalyse išžaginimas būtų apibrėžiamas vien pagal tai, ar seksualiniams santykiams buvo duotas laisvas sutikimas. Parlamento sprendimas rodo, kad Europos baudžiamoji teisė juda link visiško sutikimu grįsto modelio įteisinimo.
Lietuva yra tarp dešimties šalių, kurių baudžiamojoje teisėje sutikimu grįsto modelio nėra. Šiuo metu Lietuvoje svarstoma keisti Baudžiamojo kodekso straipsnius, priartinant juos prie tarptautinio standarto: suvienodinti smurto pavadinimus, bausmes ir įvesti sutikimo sąvoką.
Kodėl žaginimas pavojingesnis nei prievartavimas?
„Objektyvių kriterijų, kurie galėtų labai aiškiai duoti pagrindą nustatyti skirtingą kriminalizavimą, vieną prievartavimo būdą laikyti savaime pavojingesniu už kitą – tiesą sakant, tam aš neturiu argumentų“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė dr. Ramunė Jakštienė, paklausta, kodėl vaginalinis išžaginimas šiuo metu laikomas pavojingiausiu ir kodėl bausmės už skirtingus prievartos būdus skiriasi.
„Jau nekalbant apie tai, kad privertimas lytiškai santykiauti apskritai laikomas mažiau pavojinga veika nei išžaginimas ar seksualinis prievartavimas“, – papildo dr. Neringa Palionienė, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto lektorė.
„Baudžiamajai justicijai vis dar būdingas polinkis labiau pavojingu laikyti fizinį smurtą“, – užbaigia dr. R.Jakštienė.
„Juolab kad psichologinė trauma, atsirandanti po šitų neteisėtų veiksmų – po išžaginimo, seksualinio prievartavimo, privertimo lytiškai santykiauti – nesiskiria. Žmogus išgyvena tikrai stiprų potrauminį procesą su labai aiškiai išreikštomis emocijomis, psichosomatiniais simptomais, adaptacijos sunkumais ir panašiai“, – sako dr. N.Palionienė.
Dabartinis reguliavimas Baudžiamajame kodekse yra viena iš priežasčių, kurias įvardija teisės mokslininkai, kodėl moterys vengia kreiptis į teisėsaugą ir kodėl, pasak kalbintų medikų ir nukentėjusiųjų, kai kurie pareigūnai ne visada nori pradėti ikiteisminį tyrimą.
„Tai tikrai ateina su baudžiamuoju įstatymu. Įstatyme labai aiškiai įtvirtinta – turi būti valios palaužimo būdas ir kad tai vyko prieš nukentėjusio asmens valią. Ir jeigu nėra prievartos požymių – iš esmės nėra tam tikrų priešinimosi ženklų ant kūno – tampa sudėtinga tęsti teisinį procesą. Pradedama abejoti dėl tokio proceso sėkmės. Nes reglamentavimas aiškus, ko reikia“, – paaiškina dr. N.Palionienė.
Priminsime, kad Policijos departamento komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis, komentuodamas pastebėjimus dėl vengimo pradėti ikiteisminius tyrimus, pabrėžė, kad pareigūnai savo veikloje vadovaujasi Baudžiamajame kodekse numatytais nusikalstamų veikų kriterijais. Jie ir yra esminė sąlyga pareigūnui vertinti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad buvo įvykdyta nusikalstama veika.
Teismų praktika nenuosekli
Tai, kaip nusikaltimas bus vertinamas, priklauso ne tik nuo teisinio reguliavimo, bet ir nuo teismų praktikos. Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkės pasakoja, kad tais atvejais, kai matomi aiškūs smurto požymiai ir yra aiškus nesutikimo parodymas, teismų praktika nusistovėjusi. Tačiau tais atvejais, kai nėra labai aiškių nesutikimo požymių, – smurto artimoje aplinkoje situacijose, kai aukos apsvaiginamos, – teismų praktikoje nuoseklios praktikos nėra.
Sunku įrodyti kitokias ir dažnesnes prievartos situacijas, kai auka nesipriešina. Tarkime, kai ji buvo apsvaiginta narkotinėmis medžiagomis ar alkoholiu. Teismų praktikoje pasinaudojimo bejėgiška būkle aspektas, pasak srityje dirbančių advokatų, paprastai taikomas, kai tiriamas prievartavimas prieš vaikus ar žmones su psichikos negaliomis, elgesio sutrikimais, o ne šiais atvejais.
Tačiau tais atvejais, kai nėra labai aiškių nesutikimo požymių, – smurto artimoje aplinkoje situacijose, kai aukos apsvaiginamos, – teismų praktikoje nuoseklios praktikos nėra.
Kaip vertinti išprievartavimą apsvaiginus – ši praktika nenusistovėjusi, įrodinėjimo kartelė aukšta. Dabartiniame reguliavime esantis reikalavimas įrodyti priešinimąsi neatitinka išprievartavimo narkotikų poveikio įvairovės, sako Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkės.
„Su prievartos narkotikais niuansas toks, kad jie labai greitai išnyksta iš organizmo. Kitas niuansas priklausys nuo to, kaip nukentėjusio žmogaus organizmas priėmė tokius narkotikus. Vienus jie gali sužadinti ir atrodys, kad lytinis santykiavimas įvyko bendru sutarimu. Kitus gali užslopinti ir nebus jokio pasipriešinimo. Tai vėlgi nelieka [nusikaltimo sudėties reikalavimo] „prieš kito asmens valią“, – pasakoja dr. N.Palionienė.
Norint įrodyti, kad nukentėjusiojo valia buvo palaužta apsvaiginus alkoholiu, teismų praktikoje standartas dar aukštesnis.
„Apsvaigimo nuo alkoholio atveju tiriamas visas kontekstas, – pasakoja dr. N.Palionienė. – Atsižvelgiama, ar kaltininką ir nukentėjusįjį siejo ankstesni santykiai, kaip susitiko, ką veikė, ar nebuvo užuominų iš nukentėjusiosios pusės, kad ji neprieštarautų fiziniam suartėjimui. Kaip buvo vartojamas alkoholis, ką ji darė nusikaltimo metu, kaip elgėsi po to, kai nusikaltimas buvo padarytas.“
Ieškoma daug kitų papildomų aplinkybių, kad nukentėjęs žmogus įrodytų, jog nesuvokė jo atžvilgiu atliekamų veiksmų arba, jei suvokė, negalėjo priešintis.
Tokioje situacijoje įrodyti, kad agresorius pasinaudojo bejėgiška išgėrusio (ar prigirdyto) žmogaus būkle, yra sunkiau nei tokią būklę įrodyti situacijose, kuriose dalyvavo mažamečiai vaikai ar žmonės su psichikos sutrikimais.
„Manytina, kad pakeitimai, kurie svarstomi dabar, galėtų šią situaciją šiek tiek pakoreguoti teigiama prasme“, – sako dr. N.Palionienė.
Kaip įrodyti priešinimąsi, jei sustingai?
Pagal dabartinį reguliavimą ypač sunku apsiginti ir tiems nukentėjusiesiems, kurie prievartavimo metu patyrė sustingimą (angl. tonic immobility). O tokių, remiantis 2017 m. Švedijos mokslininkų Möller, Söndergaard ir Helström tyrimu, yra iki 70 proc. 48 proc. tirtų nukentėjusiųjų patyrė ypač stiprų sustingimą. Kūno reakcijų į stresą, baimę ir situaciją, galinčią baigtis mirtimi, žmogus nuspėti ar pasirinkti negali.
Sustingimo reakcijai būdingas raumenų paralyžius, nesugebėjimas judėti, šaukti ar kalbėti, nors žmogus sąmoningas ir viską suvokia, sumažėjęs jautrumas skausmui, kartais tarsi „atsiribojimas“ nuo kūno. Pagrindinis jos požymis – žmogus nori pajudėti, bet kūnas „nebeklauso“.
Išprievartavus žmogų tokioje būsenoje, priešinimosi ženklų nelieka, todėl ir dabartinio teisinio reguliavimo suteikiamos galimybės nuteisti smurtautoją praktiškai neprieinamos.
Sustingimo reakcijai būdingas raumenų paralyžius, nesugebėjimas judėti, šaukti ar kalbėti, nors žmogus sąmoningas ir viską suvokia, sumažėjęs jautrumas skausmui, kartais tarsi „atsiribojimas“ nuo kūno.
Praėjusioje teksto dalyje minėjome Vilniaus universiteto doktorantės Dianos Vasiljevaitės atlikto netrukus publikuosimo tyrimo rezultatus ir jos įžvalgas. Mokslininkė pabrėžė, kad fizinių sužalojimų ir sutrikdytos fizinės sveikatos duomenys po išprievartavimo užfiksuoti gana retai (15 proc. Nusikalstamų veikų žinybinio registro statistinių kortelių dėl veikų, susijusių su seksualiniu smurtu).
Vaikai paprastai visiškai nesipriešina, sakė medikė. Taip yra todėl, kad juos dažniausiai prievartauja pažįstami ir jų pasitikėjimą įgiję suaugusieji. Jie vaikus apgauna, apdovanoja, vaikai dažniausiai nesupranta, kas su jais daroma. Prievartavimo santuokoje ar poroje metu moteris ar mergina nesipriešina ir kenčia dar ir todėl, kad nenori, jog apie smurtą artimoje aplinkoje sužinotų vaikai ir kiti šeimos nariai. Santuokoje moterys dažniausiai išprievartaujamos ne vieną kartą.
Įvedus į Lietuvos įstatymus sutikimo sąvoką, keistųsi nusikaltimo įrodinėjimo principas. Pasak VDU teisės mokslininkių, jis labiau atitiktų nusikaltimo specifiką (sustingimo reakcijas, apsvaiginimo situacijas ir k.t.) ir labiau paisytų traumos poveikio. Įrodinėjimas, pasak specialisčių, po pakeitimų turėtų būti nukreiptas ne į įrodymų kiekį, o į jų interpretavimą. Bus būtina įrodyti, kad lytiniams santykiams buvo gautas sutikimas.
Nenuoseklus pasakojimas nereiškia melo
Darbui su seksualinio smurto situacijomis ir nukentėjusiaisiais reikalingos specializuotos žinios. Smegenų darbas didelio streso ir baimės situacijoje keičiasi, o atmintis veikia netinkamai, sako psichologė dr. Odeta Geležėlytė:
„Gali būti, kad detalės neįsirašo, chronologija pasikeičia ir tos istorijos atrodo labai chaotiškos, trauminės. Dirbant su traumine patirtimi, su traumos istorija, ji vis pildosi ir tampa vis labiau istorija, o ne minčių ir emocijų kratiniu. Žmonės atsimena vis naujų dalykų.“
Psichologė sako, kad pasakodamas istoriją ir jausdamas gėdą, kaltę, žmogus kartais nesąmoningai iškerpa sakinius, kurie jam gėdingi ir kuriuos sunku pasakyti. Kiek žmogus bus atviras, priklauso ir nuo to, kas jo klauso ir ar klausantis priima istoriją tokią, kokia ji yra, ar tiki ja.
„O jei prievartos metu buvo papildomo poveikio psichikai, pavyzdžiui, po apsvaiginimo, žmonės gali visai neatsiminti, nesuprasti, kas tuo metu vyko. Tai irgi labai apsunkina traumos apdorojimą, istorija gali išsidėlioti fragmentais.
Mes matome, kad ta istorija nėra nuoseklus pasakojimas, prie kokio esame pripratę. Bet tai tikrai nereiškia, kad žmogus mums meluoja. Tai reiškia, kad jam nutiko kažkas labai emociškai sunkaus ir svarbaus“, – sako dr. O.Geležėlytė.
„Tokios aplinkybės kaip tai, kad nukentėjusioji skundą policijai pateikė praėjus gerokam laikotarpiui. Arba tai, kad ji iš pradžių neatsiminė. Arba kad ji kartais susipainioja datose, įvykių sekoje, - visa tai kitokio pobūdžio bylose gali būti vertinamos kaip nepatikimumas, galbūt net melagingų parodymų davimas. Seksualinio smurto atveju tai gana tipinė trauminė reakcija ir būtent šios traumos kontekste įrodymai ir turėtų būti vertinami“, – pabrėžia Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė dr. R.Jakštienė.
Policijos departamento komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis patikina, kad pareigūnai nevertina pareiškėjo kaip „patikimo“ ar „nepatikimo“.
„Vertinami visi tyrimo metu gauti duomenys ir jų visuma. Neblaivumas savaime nereiškia, kad asmens pasakojimu negalima remtis. Tokios aplinkybės (įskaitant ir vėliau papildomai pateiktus duomenis) vertinamos atsižvelgiant į konkrečią situaciją ir kartu su kitais surinktais duomenimis, o galutines išvadas dėl surinktų duomenų reikšmės ir nusikalstamos veikos priima teismas“, – rašoma atsiųstame komentare.
Argumentai prieš
Vienas iš argumentų prieš sutikimo sampratos įvedimą – baiminamasi, kad bus kriminalizuojami atvejai, kurie nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribos. Nerimaujama, kad nesutarimai tarp intymių partnerių ar sutuoktinių bus sprendžiami pasitelkiant baudžiamąsias priemones. Tokių dalykų pasitaiko jau dabar, sako Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkės.
„Paimkime atvejus, kai vyksta skyrybų procesas ir viena ar kita pusė turi priekaištų ir nori vilkinti procesą, kažko išlošti. Aš abejoju, ar procesų padaugės, kai baudžiamosios justicijos priemonės pasitelkiamos asmeniniams tarpusavio nesutarimams spręsti. Šis argumentas buvo pasitelktas ir priimant Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą. Tiesą pasakius, aš nematau pagrindo šiam argumentui, išskyrus asmeninį spėjimą“, – sako dr. R.Jakštienė.
Dar vienas argumentas neįvesti sutikimo – esą gali pasipilti melagingi pranešimai. Panagrinėjus duomenis iš šalių, kuriose sutikimo sąvoka jau įvesta, matoma, kad priėmus pakeitimus pranešimų apie seksualinę prievartą skaičius išaugo.
Dr. R.Jakštienė sako: „Tai, kad padaugėja pranešimų apie smurtą, automatiškai nereiškia, kad tai melagingi pranešimai. Tai tiesiog reiškia, kad tokio pobūdžio smurtas greičiausiai tapo mažiau latentiškas, nes visuomenė gavo daugiau informacijos. Didėja informuotumas, gerėja tokio pobūdžio smurto atpažįstamumas ir mažėja tolerancija. Daugiau pranešimų rodo mažesnį latentiškumą, o ne didesnį melagingumą.“
Kaip jau apžvelgėme ankstesnėse tekstų serijos dalyse, melagingų pranešimų apie seksualinį smurtą negaunama daugiau nei kitų nusikaltimų atveju. Skirtingų mokslinių tyrimų duomenimis, tokių gali būti nuo 3 iki 5,9 proc. Daugiau apie melagingus pranešimus nagrinėjusius mokslinius tyrimus galite paskaityti antroje tiriančių tekstų serijos dalyje.
Gyventi po prievartos
Natalija, kurios istoriją pasakojame pirmoje dokumentinių filmų serijos dalyje, jau išsikraustė iš kaimo, kuriame gyvenant ja pasinaudojo krepšininkai broliai Lavrinovičiai, vėliau už tai nuteisti. Susisiekiau su ja telefonu.
„Nenoriu nieko komentuoti, net prisiminti tos istorijos“, – atsakė ji į mano kvietimą papasakoti, kaip gyvena dabar. Tai jau praeitas gyvenimas, sako moteris. Pasiteiravus apie jos sveikatą ji pasakė, kad trauminiai potyriai, košmarai jos nebekamuoja ir apie tą istoriją sako nebegalvojanti. Viskas gerai, o gyvenimas vertas gyventi, pasakė ji.
Ramona vis dar gydosi partnerio seksualinio smurto traumą kryptingoje psichoterapijoje. Iš naujo priprasti prie kito žmogaus artumo ir patirti pagarbą savo riboms ji pasakojo besimokanti ir per kontroliuojamas bei sąmoningas BDSM praktikas, dalyvaudama BDSM bendruomenės veikloje.
Justina Viktorija Bartuse (jos istorija – pirmoje tekstų serijos dalyje) pasakojo, kad po išprievartavimo traumos vėl priimti save visą, leisti sau būti tuo, kas esi, nebegalvoti, ką pasakys ar pagalvos žmonės, yra ilgas, skausmingas procesas, tačiau jai tai pavyko.
Siekdama to, ko labai seniai norėjo, Justina tapo Lietuvos šaulių sąjungos nare. Ji pasakoja pamenanti Sausio 13-osios įvykius ir bejėgiškumą, matant Sovietų Sąjungos karių smurtą prieš beginklius žmones.
„Nenoriu, kad mano vaikai patirtų tai, ką aš patyriau. Prisimenu degančias žvakes, siaubą mamos, močiutės akyse. Išgąstį ir baimę, kai esi nepasiruošęs, nežinai, ką daryti. Suprantu, kad tai bet kada gali įvykti dar kartą. Norisi būti pasiruošusiai. Jei tai ir neįvyks. Dėl savęs, dėl savo vaikų, dėl Lietuvos, dėl žmonių. Nebus žmogaus, kuris ateis ir apgins. Aš tai turiu padaryti pati“, – sako moteris.
„Elgiantis su moterimis veikia kitas kodas“
Padėti suprasti smurto ir prievartos vertinimo bei kalbos būdus mūsų kultūroje padeda ir literatūros analizė. Dr. Loreta Mačianskaitė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, atkreipė dėmesį į rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūrybą. Joje užfiksuoti ne tik autorės kartos moteris lydėję stereotipai, kompleksai, traumos, bet ir konkrečios emocinio ir fizinio smurto bei prievartos scenos.
„Pavyzdžiui, romane „Pragaro sodai“ yra epizodas, kai mergina patiria seksualinį priekabiavimą iš buvusio politinio kalinio. Iš tų „tikrų vyrų“, kalbančių apie laisvę, heroiškų. Bet elgiantis su moterimis yra kažkoks kitas kodas. Tai nebegalioja, – pastebi literatūros tyrėja. – Arba garsiajame romane „Ragana ir lietus“. Tik dabar pradėjau suprasti, kad pagrindinis vyras, dėl kurio vyksta veikėjos drama, kunigas Paulius – tai vyras, kuris naudojasi savo galia. Ir politine, ir profesine. Kunigas Paulius yra to meto didvyris. Jis suteikė visuotinį išrišimą Sausio 13-osios naktį. Jis kalba per televizorių ir yra intelektualinis ir dvasinis to laikotarpio veidas. Ir tuo pačiu jis leidžia sau naudotis savo galia ir privilegijuota padėtimi.“
Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad romano išleidimo metu (1993 m.) dar nebuvo žodžių, kuriais būtų galima kalbėti apie prievartą ir naudojimąsi galia; manipuliacija ir smurtas buvo neatpažįstami: „Dabar turime žodžius, kaip apie tai kalbėti. Jau buvo daugybė skandalų, kurie įvardijo seksualinį moterų išnaudojimą bažnyčioje ar moterų prievartavimą, manipuliavimą moterimis vienokiais ar kitokiais tikslais.“
Dr. L.Mačianskaitė atkreipia dėmesį, kad J.Ivanauskaitės romane moters personažas naudojimąsi ja ir smurtą prieš ją priima.
„Nes prievarta yra tiek natūralizuota, tiek įleista į vidų, kad ji tarsi neatskiriama nuo meilės ir laikoma jos sudedamąja dalimi. Tai vienas iš dalykų, dėl kurių sunku apie tai šnekėti. Moterys nenori apie tai šnekėti, nes patirtys yra labai susimaišiusios“, – sako mokslininkė.
Dokumentinio filmo „Su kokiomis istorijomis mes augom“ ketvirtąją dalį žiūrėkite čia:
Tyrimą iš dalies finansavo:
