Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 25d. 21:05

Kas sugalvojo Baltijos kelią? Nenuneigiama viena – jis gimė iš širdies

Baltijos kelias
Zino Kazėno-Zikos nuotr. / Baltijos kelias

Prieš trisdešimt metų, 1989-ųjų rugpjūčio 23 dieną, minint Molotovo-Ribbentropo pakto 50-ąsias metines, keli milijonai Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų, demonstruodami vienybę ir laisvės siekį, susikibo rankomis. Kam gimė šios unikalios akcijos idėja, kaip tikina kai kurie mūsų šalyje jos organizavimu besirūpinę žmonės, niekas tiksliai šiandien, matyt, negalėtų pasakyti. Tačiau neabejotinai aišku, kad Baltijos kelias, kaip ir nemažai kas Nepriklausomybės priešaušryje, gimė iš širdies.

Baltijos šalys Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo okupuotos SSRS po to, kai ši šalis ir nacistinė Vokietija pasirašė nepuolimo susitarimą kartu su slaptu protokolu. Jame mūsų regiono šalis naciai ir sovietai pasidalijo į savo įtakos sferas.

Sutartis, dar žinoma kaip Molotovo-Ribbentropo paktas (jį pasirašė SSRS ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai Viačeslavas Molotovas bei Joachimas fon Ribbentropas), buvo pasirašyta Maskvoje 1939 metų rugpjūčio 23 dieną.

Wikipedia.org nuotr./Sovietų ir vokiečių karių susitikimas po bendros Lenkijos operacijos
Wikipedia.org nuotr./Sovietų ir vokiečių karių susitikimas po bendros Lenkijos operacijos

Praėjus pusei amžiaus vis dar okupuotų Lietuvos, Latvijos ir Estijos šalių gyventojai susirinko į unikalią akciją – Baltijos kelią, nusidriekusį nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. Jo metu reikalauta pripažinti slaptą Molotovo-Ribbentropo pakto protokolą ir atkurti šalių nepriklausomybę.

Niekas iš Lietuvoje kalbintų Baltijos kelio organizatorių, Sąjūdžio veikėjų negalėjo pasakyti, kam konkrečiai priklauso būtent šios akcijos idėjos autorystė. Tačiau kai kurie jų, tarp jų Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, yra minėję, kad Baltijos kelio idėją pasiūlė estai, jų Liaudies frontas.

Daug kas vyko iš nuojautų

Vieno Baltijos kelio organizatorių Kauno regione, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio nario, keturis mėnesius Vyriausybei 1992 metais vadovavusio, dabar verslo konsultantu dirbančio Aleksandro Abišalos teigimu, diskusijos, kaip paminėti 50-ąsias Molotovo-Ribbentropo pakto metines, prasidėjo 1989 metų sausio mėnesį.

Prisiminti, kaip gimė Baltijos kelio idėja, jam padėjo taip pat signataras, buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Mečys Laurinkus.

„Baltijos Asamblėjoje pradėta kalbėti, kad reikia diskutuoti, galvoti, ką čia tokio padaryti, kad būtų efektyvu parodyti pasauliui ir, svarbiausia, sau patiems, kad mes galime. Manau, aiškesnė mintis, kad kažką reikia daryti bendrai, turbūt išsiplėtojo gegužės mėnesio Asamblėjoje.

Daryti ką nors bendrai labai svarbu, nes iki tol mes bendradarbiavome ir su estais, ir su latviais, bet kokių nors vieningų veiksmų, bendrų akcijų nebuvo. Galutinis sprendimas priimtas liepos mėnesį Asamblėjoje“, – pasakojo A.Abišala.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Aleksandras Abišala
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Aleksandras Abišala

Tiesa, svarstyti ir kitokie variantai, ne tik rankomis nuo Vilniaus iki Talino susikibusių žmonių grandinė. Kaip prisiminė A.Abišala, taip pat kalbėta apie galimas demonstracijas, mitingus ir panašiai.

„Niekas turbūt nežino, niekas dabar neatsakys, nei kas yra tėvas ir motina šitos idėjos, nei kodėl ji reitinguojant išrinkta iš kitų. Tiesiog atrodė, kad toks ženklas, signalas parodytų du dalykus. Viena – kad mes galime, o kita – kad mes kartu, kad kartu mes galime gerokai daugiau. Ir dabar jau iš toli žiūrint atrodo, kad tas sprendimas buvo teisingas. Bet nemanau, kad kas nors galėtų šios idėjos genezę ir atrankos principą papasakoti. Tuo laiku daug kas vyko iš nuojautų, iš širdies. Ir taip pasirodė, kad yra gerai“, – pabrėžė jis.

Niekas turbūt nežino, niekas dabar neatsakys, nei kas yra tėvas ir motina šitos idėjos, nei kodėl ji reitinguojant išrinkta iš kitų.

Be to, kaip akcentavo A.Abišala, reikia prisiminti, kad tuo metu viskas vyko labai greitai. Per pusantrų metų nuo 1988 metų birželio 3 dienos iki 1990 metų kovo 11-osios ne tik susikūrė didžiulė organizacija – Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, bet ir laimėti rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą.

„Svarbiausia, kad buvo įkurta organizacija ir jau turėjome vadinamųjų Sąjūdžio žaliaraiščių, t.y. tokia tvarkdarių organizacija, patirties, buvo ir didžiulių mitingų patirtis. Man tada neatrodė, kad, turint daugiau nei mėnesį, neužteks laiko ką nors padaryti. Negalvojome apie tai, jog liko nedaug laiko. Reikėjo galvoti, o kaip čia visiems pranešti ir kaip visus surikiuoti, sutvarkyti, kad nebūtų nei skylių, nei didelių grūsčių, nei ko nors tokio. Čia buvo pagrindiniai klausimai, komunikacija buvo svarbiausias klausimas“, – prisiminė A.Abišala.

Zino Kazėno-Zikos nuotr./Baltijos kelias
Zino Kazėno-Zikos nuotr./Baltijos kelias

Begalinis entuziazmas

Kalbėdamas apie kitus iššūkius, kilusius organizuojant Baltijos kelią, A.Abišala tikino, kad tiesioginių trukdžių, tarkime, iš sovietinių saugumo struktūrų, buvo arba labai nedaug, arba visai nebuvo. Nors tarybinė represinė sistema visada bandė trukdyti išsivadavimui, organizuotis ir panašiai.

Kaip pažymi A.Abišala, jis iki šiol nežino ir su kolegomis kartais padiskutuoja apie tai, kodėl ji nesiryžo imtis kokių nors rimtų represijų.

Romualdo Požerskio nuotr./1989 08 23. Baltijos kelias
Romualdo Požerskio nuotr./1989 08 23. Baltijos kelias

„Tai labai sunku pasakyti. Įtikinamiausia versija, kad tiesiog nesusivokė, kas čia vyksta, gal netikėjo, jog pavyks. Iš tikrųjų reakcijos buvo tik po Baltijos kelio. Bet ir tai aš negalėčiau pasakyti, kad stipriai represinės, nes bent aš neatsimenu, kad, išskyrus lėktuvų lakūnus, kurie mums padėjo (iš jų buvo atimti nuomojami lėktuvai, grasinta atimti licencijas), kas nors būtų po to nukentėjęs.

Buvo visokių Komunistų partijos (KP) Centro komiteto sprendimų, paskui Lietuvos KP bandė pasireikšti, straipsnių buvo visokių paskelbta – labai didžiuojuosi, kad ir aš buvau paminėtas kaip aršus nacionalistas ir kenkiantis tarybinei tėvynei“, – teigė vienas Baltijos kelio organizatorių.

Įtikinamiausia versija, kad tiesiog nesusivokė, kas čia vyksta, gal netikėjo, jog pavyks. Iš tikrųjų reakcijos buvo tik po Baltijos kelio.

Tuo metu pagalbos organizuojant šią akciją, pasak A.Abišalos, sulaukta labai daug. Pavyzdžiui, labai prisidėjo tuo metu vis dar stipriai kontroliuotas Lietuvos radijas ir televizija, valstybinės įmonės. Tarkime, Kauno autobusų parkas be jokio išankstinio susitarimo leido imti miesto autobusus ir vežti gyventojus į akciją.

„Kauno eismo milicija ne tik kad netrukdė, bet buvo labai sąmoninga ir efektyviai padėjo eismą tvarkyti, padėjo su ryšiu ir visokiais dalykais. Įsijungimas visų, ir nebūtinai labai stipriai sukoordinuotas, buvo didžiulis“, – patikino jis.

Iš pradžių lėktuvus į dangų, vykstant Baltijos keliui, norėta kelti, kad jie padėtų palaikyti ryšį, bet kažkas sugalvojo, kad būtų gražu iš jų barstyti gėles. Paskelbus apie tokią iniciatyvą ir paprašius gyventojų atvežti į aerodromą gėlių, jų atvežta tiek, kad netilpo į lėktuvus.

Leonardo Skirpsto nuotr./Baltijos kelias
Leonardo Skirpsto nuotr./Baltijos kelias

Žmonių entuziazmas, kaip prisiminė A.Abišala, buvo begalinis. Jis teigė nepamenantis, kad būtų reikėję ką nors įtikinėti, įrodinėti.

„Buvo labai geras nusiteikimas, jokių pykčių, beveik jokių avarijų nebuvo. Žmonių noras ir nusiteikimas padarė labai daug“, – sakė vienas Baltijos kelio organizatorių.

A.Abišala pasakojo, kad Baltijos kelio Kauno regione organizatoriai savo štabą buvo įsikūrę prie Šilų kryžkelės Ukmergės–Panevėžio ruože. 1989 metų rugpjūčio 23 dieną jie ten susirinko kiek po pietų ir, vykstant akcijai, įsijungė į žmonių grandinę.

Šiandien iš laiko perspektyvos žvelgdamas į tai, kas įvyko, A.Abišala pabrėžė, kad Baltijos keliu pirmiausia sau ir pasauliui Lietuva, Latvija ir Estija sugebėjo įrodyti, kad esame kartu vieni su kitais, mūsų tikslai yra vienodi, mūsų pastarųjų 50 metų praeitis buvo tokia pati ir mes jos nenorime, norime atsikratyti jos bei vėl būti laisvi.

Žmonių paneigti negalima

Aktyvus Sąjūdžio dalyvis ir Baltijos kelio koordinatorius Arūnas Grumadas taip pat sako, jeigu kas nors žinotų, kaip gimė Baltijos kelio idėja, galbūt gautų kokią premiją.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./ A.Grumadas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./ A.Grumadas

Apie tai, kad reikia minėti 50-ąsias Molotovo-Ribentropo metines ir tai daryti rimtai, kalbėta nuo 1988 metų, nuo pirmojo didelio mitingo Vingio parke.

A.Grumado teigimu, surengti didelį minėjimą nebuvo lietuviška idėja. Dėl to mūsų šalies, Latvijos, Estijos atstovai tarėsi Baltijos Asamblėjoje ir trijose Baltijos valstybėse.

„Pasiūlymų buvo daug ir įvairių. Ir dėl datos, ir kaip organizuoti, ir kada. Tai buvo labai ilga diskusija. Ji truko visus metus. Pirmas sprendimas, kad reikia pažymėti faktą, buvo oficialus Baltijos Asamblėjos sprendimas gegužės 13–14 dieną. O kaip visa tai atrodys, kokią dieną, kokią valandą, buvo nutarta liepos 15 dieną, t.y. iki rugpjūčio buvo likę jau katino ašaros – mėnuo su trupučiu. Tačiau čia jau buvo ne idėjos, o trijų delegacijų kartu priimti sprendimai“, – prisiminė Sąjūdžio dalyvis.

Pasiūlymų buvo daug ir įvairių. Ir dėl datos, ir kaip organizuoti, ir kada. Tai buvo labai ilga diskusija. Ji truko visus metus.

A.Grumadas pasakojo, kad siūlymų dėl Baltijos kelio buvo įvairių. Tarkime, kūrenti laužus, kad žmonių grandinė nusidriektų iki Varšuvos, akciją rengti ne 23 dieną, trečiadienį, o šeštadienį, kad susirinktų daugiau žmonių, ir panašiai.

Klausiamas, kodėl apsistota ties tokiu Baltijos kelio variantu, A.Grumadas aiškino, kad žmonių grandinė yra solidžiausias, sudėtingiausias variantas.

SSRS neigė Molotovo-Ribbentropo pakto egzistavimą. „Absoliučiai viskas buvo neigiama. Tai, kad pas mus yra ne tik kad įsitikinimas, bet, svarbiausia, masiškumas, tai buvo nepaneigiamas faktas. Tai – ne parašai, tai ne kažkokie juridiškai, teisiškai negaliojantys kiti aktai, o gyvi žmonės, kurių paneigti niekas niekada negali. Jie yra arba jų nėra“, – kalbėjo jis.

Specialiųjų tarnybų trukdymai

A.Grumadas neslėpė, kad suorganizuoti tokią masišką akciją trijose valstybėse likus „katino ašaroms“ iki nustatytos datos, nebuvo lengva.

Jis priminė, kad tais laikais nebuvo kompiuterių, interneto, mobiliųjų telefonų, draustas radijo ryšys. Rengiantis Baltijos keliui reikėjo pritaikyti visą turėtą organizacinę Sąjūdžio infrastruktūrą.

„Buvo daug darbo: logistika, visa kita. Atsiminkite, tam, kad apvažiuotumėte kelią, reikėjo panaudoti trečdalį visų Lietuvoje tuo metu buvusių automobilių. Kartu su policijos, pašto, gaisrinės mašinomis – su viskuo. Kontekstas tuomet buvo toks gana nepalankus. Bet visa tai buvo padaryta“, – pažymėjo vienas Baltijos kelio organizatorių.

Atsiminkite, tam, kad apvažiuotumėte kelią, reikėjo panaudoti trečdalį visų Lietuvoje tuo metu buvusių automobilių.

A.Grumadas akcentavo, kad ir sovietinės saugumo struktūros bandė trukdyti akcijai. Jis minėjo, kad Baltijos kelio dieną buvo uždrausta skraidyti virš Lietuvos, norėta suimti pilotus, skraidžiusius lėktuvais.

Atsiuntė Romualdas Martinkus/Baltijos kelias
Atsiuntė Romualdas Martinkus/Baltijos kelias

Dalyvavo didesnė dalis Lietuvos

Baltijos kelias mūsų šalyje prasidėjo nuo Gedimino pilies bokšto. A.Grumadas teigė, kad kitokių alternatyvų nebuvo.

„Kur yra pats Vilniaus centras, pati svarbiausia vieta? Yra Gedimino kalnas ir ant jo stovintis bokštas. Kitos vietos nėra. Diskusijų dėl to nebuvo“, – patikino jis.

Kur yra pats Vilniaus centras, pati svarbiausia vieta? Yra Gedimino kalnas ir ant jo stovintis bokštas. Kitos vietos nėra. Diskusijų dėl to nebuvo.

Lietuvoje Baltijos kelio ruožas tęsėsi daugiau kaip 200 km. Vertinimų, kiek jame stovėjo žmonių, yra įvairių.

Pasak A.Grumado, pasakyti tikslų skaičių yra neįmanoma. Jo skaičiavimais, mažiausias rankomis susikibusių žmonių skaičius siekė daugiau kaip pusę milijono. Tačiau dar apie 300 tūkstančių žmonių esą buvo įstrigę spūstyse.

„Mažiausias skaičius yra 800 tūkstančių. Buvo dar ir tokie lokalūs (savo mieste, savo kaime), tokie simboliški susikabinimai rankomis kur nors aikštėje ar kieme, nes nebuvo galimybių visiems atvažiuoti – žmonės net ir rinkimus kai kur darė, kas važiuoja, kas nevažiuoja. Tai tokiu atveju išvis sunku suskaičiuoti. Akivaizdu, kad didesnė dalis Lietuvos vienokia ar kitokia forma dalyvavo“, – įsitikinęs jis.

Akivaizdu, kad didesnė dalis Lietuvos vienokia ar kitokia forma dalyvavo.

Baltijos kelyje žmonės ne tik susikibo rankomis, bet ir dainavo, kūreno laužus, statė koplytstulpius, kryžius.

Prisimindamas Baltijos kelią, A.Grumadas sakė, kad tokios nuotaikos Lietuvoje daugiau niekada nebuvo. „Čia reikia nuotraukas pasižiūrėti. Labai gerai matosi, kad visi žmonės pakilime, euforijoje – tai čia vienareikšmiškai. Atsiminkite, kad buvo toks eismas, tokios spūstys, tiek daug mašinų, viskas ant plento, o nė vieno net mažiausio eismo įvykio nebuvo“, – pastebėjo jis.

Zino Kazėno nuotr./1989 m. rugpjūčio 23 d. – Baltijos kelias, Saločiai
Zino Kazėno nuotr./1989 m. rugpjūčio 23 d. – Baltijos kelias, Saločiai

Tai, kas įvyko 1989 metų rugpjūčio 23 dieną, A.Grumado vertinimu, buvo referendumas.

„Atsiminkite, kad po pusės metų Lietuva buvo paskelbta nepriklausoma, buvo atkurta nepriklausomybė. Kelias buvo tas momentas, pats pakilimas, kuris praktiškai ir lėmė, kad iš karto kovo 11 dieną buvo paskelbta nepriklausomybė. Latvija ir Estija, kaip žinia, gerokai daugiau kaip po pusmečio paskelbė nepriklausomybę“, – pabrėžė jis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min