Šeštadienį Vilniuje, Menų spaustuvėje, prasidėsiantis jubiliejinis, 20-asis, festivalis rugsėjo 22-ąją pasieks Kauną.
Kalbėdama su „15min“ B.Letukaitė pabrėžė, kad kauniečiai neturėtų pamiršti, jog būtent jų mieste surengtas pirmasis modernaus šokio festivalis: „Tuo turėtume didžiuotis“.
Šiemet festivalis švenčia 20 metų jubiliejų. Tačiau juk iš tiesų modernaus šokio festivalių istorija Kaune prasidėjo ne 1989-aisiais, bet metais anksčiau?
Taip, iš tiesų prieš pirmąjį festivalį, 1988-aisiais, surengiau koncertą, kuriame dalyvavo visos ne estradinės Lietuvos trupės, pavyzdžiui, „Sonata“. Sąvokos „modernus šokis“ Lietuvoje dar nebuvo, mus vadino „išraiškos šokio šokėjais“. Po pirmojo koncerto kilo mintis rengti festivalį. Tačiau apie užsienio atlikėjus tuomet negalvojome: nebuvo galima išvažiuoti, pati neturėjau jokių kontaktų. Tačiau viską pakoregavo atsitiktinumas: netikėtai gavau Krokuvos šiuolaikinio baleto vadovo adresą, parašiau jam laišką, ir jie atvyko pasirodyti į Lietuvą. Nuo to ir prasidėjo festivalio tarptautiškumas.
Pirmieji festivaliai buvo sausakimši – žmonės buvo ištroškę naujumo, nebuvo tiek gastroliuojančių šokių kolektyvų, koncertų, renginių.
Gyvenimas yra žiaurus ir baisus – šios pusės parodomos ir šokyje. Menas negali būti „sacharinis“: graži muzika, gražūs šokiai. Tai jau būtų turgaus menas
Festivalio istorijoje tikriausiai yra ne tik malonių akimirkų? Ar nebuvo kilę minčių viską užbaigti?
Visko buvo. Sudėtingiausios situacijos, susijusios su pinigais. Pamenu, rengiant trečią festivalį buvo sudėtinga ekonominė situacija. Kauno valstybinė filharmonija, tuomet priglaudusi mus po savo sparnu, neturėjo galimybių remti. Rėmėjų surasti nesitikėjome. Iš esmės vertėmės iš to, ką gaudavome už bilietus. Tačiau iki festivalio jų neturėjome. Tada prisiminėme, kad būna ir tokių festivalių, kuriuose dalyviai susimoka. Parašiau visiems, klausdama, ar gali į festivalio fondą kiekvienas atlikėjas ar trupė įnešti po 15 JAV dolerių. Sutiko. Tais laikais tai buvo nemaži pinigai. Sunku prisiminti, kokios sąlygos pas mus jų laukė: viešbutyje tebuvo šaltas vanduo, nešildomos salės. Tačiau festivalis įvyko. Žinoma, nereikia pamiršti, kad ne tik mums, lietuviams, tuomet buvo egzotika kažkur važiuoti. Taip pat ir kitų šalių trupėms. Todėl niekas nesiskundė, džiaugėsi gaudami kažkiek maisto, nakvynę.
Šiais laikais viskas kitaip. Tokie festivaliai, kaip mūsų, užkėlė aukštai kartelę. Todėl nebegalime sakyti, kad neturime iš ko mokėti honorarų. Tokiuose festivaliuose, kuriuose ir „Aura“ dalyvauja, dažnai dalyviams viskas apmokama: ir kelionė, ir gyvenimas, ir honorarai sumokami. Mūsų festivalis taip pat turi rėmėjų, finansuojamas iš Kultūros ministerijos, miesto. Todėl vis dar vyksta.
Per tuos du dešimtmečius modernus šokis Lietuvoje iš pogrindžio išėjo į viešumą: vyksta įvairūs tarptautiniai projektai, festivaliai, mūsų šalies choreografai ir šokėjai puikiai pažįstami ir užsienyje. Tačiau ar iš tiesų lietuviai supranta ir vertina modernų šokį?
Kuo lietuviai daugiau matys šiuolaikinio šokio, tuo geriau jį supras. Žmogus skiriasi nuo gyvulio savo išlavėjimu, pojūčiais. Tačiau tai reikia lavinti. Jei jis tenkina tik kūniškus poreikius (pavalgyti, pasimylėti, namą pasistatyti, o ne nueiti į parodą, koncertą), jis nemokės priimti meno. Viskas vystosi. Tai priklauso ne tik nuo paties žmogaus, bet ir mokyklos, universiteto, elgesio visuomenėje. Tačiau aš galiu pasidžiaugti, kad mūsų festivalio žiūrovus giriame ne tik mes, bet ir pasirodžiusios trupės. Juos stebina pilnos salės ir supratingi žiūrovai.
 |
| Festivalio dalyvių nuotr./Alias / Guilherme Botelho (Šveicarija) šokėjų pasirodymas turėtų būti vienas profesionaliausių |
Kiekvienas auga. Visada pagal save galvoju: jeigu aš ko nors nesuvokiu, vadinasi, aš esu dar neužaugusi iki to. Galvoju: jei aš nesuprantu to, kas pripažinta pasaulyje, vadinasi aš kvaila (ne kiti!) ir turiu tobulėti. Visus kviečiu augti ir nesibaidyti šokio spektaklių, nes jie yra labai skirtingi, nors sudėti po vienu skėčiu „šiuolaikinis menas, šiuolaikinis šokis“.
Modernus šokis nėra klasika. Viskas vyksta čia ir dabar. Visi skauduliai parodomi, visuomenės vystymasis. Viskas per menus sprendžiama ir parodoma drastiškai, nes ir gyvenimas nėra vien saulė, gėlės. Gyvenimas yra žiaurus ir baisus – šios pusės parodomos ir šokyje. Menas negali būti „sacharinis“: graži muzika, gražūs šokiai. Tai jau būtų turgaus menas.
Šio festivalio programa itin turtinga skirtingais projektais. Ką pati išskirtumėte iš festivalio pasirodymų?
Man patinka visi šiuolaikiniai ir nematyti dalykai. Todėl labai džiaugiuosi, kad į Kauną pavyko atsivežti A.lter S.essio (Prancūzija) šokio spektaklius „Netektys“ ir „Sluoksniai“. Vieną jų aš mačiau Osle ir tai man paliko didžiulį įspūdį. Jį rekomenduočiau visiems, kurie domisi XXII amžiumi. Spektaklyje girdisi toks garsas, kad kai kuriems gali norėtis užsikimšti ausis – tai padaryti jie galės, nes mes, kaip ir norvegai Osle, dalinsime ausų kištukus. Šis spektaklis – iš ateities. Man asmeniškai jame pasirodanti šokėja Yoko Higashino įkūnijo ateivę (vaizdo klipe - prancūzų pasirodymas).
Laukiu ir šveicarų Alias/Guilherme Botelho trupės pasirodymo „Šoninis lietus“ (N-18). Esu mačiusi tik spektaklio eskizą, tačiau pasitikiu jais, nes šis kolektyvas – tikri profesionalai. Jų pasirodymas vyks „Girstutyje“, kuriame sutilps daugiausia žiūrovų šiemet (didžiausia salė).
