Viskas nemokamai, tik be bananų?
„Kodėl TSRS laikais okupantas statė ir daugumai nemokamai dalino butus?“ – kovo 11-ąją, minint 36-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines, retoriškai paklausė vienas „Facebook“ vartotojas.
3,1 tūkst. internautų išreiškė vienokią ar kitokią reakciją, pusantro šimto įrašu pasidalijo. Po klausimu iškart užvirė diskusija – jis sulaukė 1,7 tūkst. komentarų. Dauguma dalijosi istorijomis, kaip jų tėvai, seneliai ar kiti artimieji buvo gavę tariamai nemokamą butą, kaip buvo parūpinamos darbo vietos, sveikatos priežiūra buvusi nemokamai ir nebuvę eilių, kitais nostalgiškais prisiminimais apie sovietmetį.
Mėnesiu anksčiau, prieš pat Vasario 16-ąją, kitas „Facebook“ narys leidosi į pasvarstymus apie gerovės valstybę ir SSRS modelį, kuris „garantavo bazinius poreikius (nors su eile, deficitu ir politine prievarta)“.
„Dabartinis modelis garantuoja pasirinkimą lentynoje, bet negarantuoja būsto be 30 metų skolos, nemokamo gydymo be priemokų ar studijų be finansinės naštos“, – apibendrino jis, atkartodamas populiarų naratyvą apie neva geresnį gyvenimą Sovietų Sąjungoje.
Taip internautas sureagavo į paveiksliuką, kuriuo pasidalijo. Šiame ironizuojama: „TSRS buvo nemokami butai, ligoninės, poilsio namai, sanatorijos, darželiai, pionierių stovyklos, universitetai, bet trūko bananų. Ačiū Dievui, tie tamsūs laikai jau praeityje, ir dabar bananų užtenka visiems…“
Taip pat skaitykite: Vėl žavisi SSRS: pažėrė legendų apie gyvenimą be mokesčių ir augančių kainų
Tuo pačiu paveiksliuku po kelių dienų buvo pasidalinta ir vienoje „Facebook“ grupėje.
Buvo gerai, nes buvo jauni
Tai yra vienas iš populiarių ir iki šiol gyvų mitų apie SSRS. Pasitelkus tokius naratyvus, okupacijos laikotarpis pateikiamas kaip geresnis nei dabartinis gyvenimas, perdėtai romantizuojamas.
Istorikas Algirdas Jakubčionis, kurį portalas 15min yra kalbinęs apie žmonių nostalgiją sovietmečiui, siūlė atsižvelgti į svarbų aspektą – jų amžių anuomet: „Kas jaunystėje buvo gražu, senatvėje darosi viskas neigiama.
Imkime tą, kuriam 1970-aisiais buvo 20 metų. Kaip dvidešimtmečiui atrodo ateitis? Jis yra jaunas, gražus, jis mano, kad ir merginos gražesnės. Kokius jis rūpesčius turi? <…>
Taip pat skaitykite: Mitas apie „gerąją“ SSRS nedingsta: ką iš tikrųjų reiškė gyventi okupuotiems?
Paskutiniais sovietmečio metais buto reikėjo laukti 20-30 metų. Pasakykite tam, kuris nusiperka butą išsimokėtinai, kad gaus butą po 20 metų. Ir paklauskite, ką jis mano, – ar dabar geriau gyventi, ar tada?
Kiek žmonės turėjo automobilių? Dabar keikia: užsikimšusios visos gatvės, visur kamščiai, kamščiai, kamščiai… Geriau neturėti automobilio, kaip iš esmės sovietmečiu buvo, ar turėti tiek, kad gatvės užsikimštų? Tai kada gyvenimo lygis yra aukštesnis?“
Gyvenimo sąlygoms pagerinti – eilė
Kad teiginių apie nemokamus butus nereikia priimti už gryną pinigą, rodo ir asmeniniai prisiminimai, ir istorikų vertinimai. Iš tiesų buvo kur kas daugiau niuansų. Net jei būstą žmogus gaudavo esą dykai, už jį susimokėdavo netiesiogiai.
Taip pat skaitykite: Pinigai SSRS: jų buvo, bet kai kurių prekių tekdavo laukti dešimtmečius
Sovietų Sąjungoje žmonės butus paprastai gaudavo per valstybę, o ne pirkdami juos atviroje rinkoje, kaip daroma dabar. Buvo dvi pagrindinės galimybės: valstybiniai ir kooperatiniai butai, pastaruosius jau reikėjo iš dalies nusipirkti.
Vadinamieji nemokami – valstybiniai – butai buvo skiriami per darbo vietas – gamyklas, institutus, ligonines, ministerijas ir pan. Pagrindinis būdas jų sulaukti buvo registruotis į eilę „gyvenimo sąlygų gerinimui“. Jos nebuvo trumpos: laukti 3, 5, 10 metų ar dar ilgiau buvo įprasta, ypač didžiuosiuose miestuose.
Šeima galėjo pirmiausiai įsikurti pas kurio nors iš sutuoktinių tėvus, bendrabutyje, komunaliniame bute, o tuomet laukti, kol būsto komisija arba įmonė paskirs atskirą būstą.
Pirmenybė paprastai būdavo teikiama šeimoms su vaikais, jauniems specialistams, tam tikrų strateginių specialybių darbuotojams, partijos ar įmonių vadovybei. Taip pat – tiems, kurie gyvendavo itin susispaudę (jei žmogui tekdavo mažiau nei 9 kv./m ploto).
Kai kuriais atvejais laukimo laiką galėjo sutrumpinti „tinkamos pažintys“ ir neoficialios dovanos pareigūnams, kitaip tariant, kyšiai. Dar vienas labiau teisėtas būdas – tiesiog įsidarbinti įmonėje ar organizacijoje, kuri statydavo butus darbuotojams.
Taip pat skaitykite: Jei sovietmečiu būtų eurai: 22 tūkst. eurų už „Moskvičių“, 3 tūkst. eurų už televizorių
Net po ilgo laukimo gavęs butą, laimingasis negalėjo pasirinkti nei jo plano, nei konkretaus namo, net mikrorajono. Dar daugiau – šeimininkas netapdavo buto savininku ta prasme, kaip suprantame dabar, gaudavo tik teisę jame gyventi, taigi buvo lyg nuomininkas visam gyvenimui. Butai taip ir nepereidavo juos „gavusių“ nuosavybėn, jų nebuvo galima nei parduoti, nei padovanoti, tik iškeisti į kitą valstybinį butą.
Taip pat skaitykite: Istorikas demaskuoja populiariausius mitus, kaip sovietmečiu buvo gera gyventi
Po nuomininko mirties butas likdavo šeimai, jei kas nors būdavo jame priregistruotas, priešingu atveju grįždavo valstybei. Tik po 1991 m., žlugus SSRS, dauguma tokių butų buvo privatizuoti ir virto tikra nuosavybe.
Pasišaipė populiariame filme
Kitas būdas įsigyti būstą – būsto kooperatyvai, atsiradę 1958 m. Tai buvo pirkimui artimesnė sistema, veikdavusi taip: žmogus turėjo įstoti į tokį kooperatyvą ir sumokėti 20-30 proc. pradinį įnašą, o likusią sumą – per 10-15 metų, dažniausiai be palūkanų arba su simbolinėmis – iki 2 proc. per metus.
Tiesa, šis būdas buvo retesnis ir paprastiems namų ūkiams brangokas. Be to, įstojęs į kooperatyvą žmogus prarasdavo teisę laukti valstybinio buto.
Jau nuo SSRS gyvavimo pradžios egzistavo toks reiškinys kaip komunalinis butas. Tai buvo ikirevoliuciniai butai, dažnai gana dideli – net iki 10 kambarių. Į kiekvieną kambarį įkeldavo po šeimą, kartais – net po dvi. „Neperdedu – būdavo, kad šeimas įkeldavo gyventi, tarkime, į vonią“, – portalui 15min yra pasakojęs Rusijos istorikas, politologas Dmitrijus Savinas.
Anot jo, tai buvo nežmoniškos sąlygos, kuriomis užvirdavo tikra kova už išgyvenimą. Tai tapo viena iš priežasčių, dėl ko žmonės imdavo skųsti vieni kitus sovietų valdžiai, kaltinti nebūtais dalykais. Kai kaimyną areštuodavo, o visą šeimą ištremdavo, atsilaisvindavo kambarys – tad buvo galimybė pagerinti savo gyvenimo sąlygas.
Masinė būstų statyba prasidėjo Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Nikitos Chruščiovo laikais. Daugelis daugiabučių buvo statomi pagal tą patį projektą, su nedideliais kambariais, ankštomis virtuvėmis.
Buvo net sukurtas šį vienodumą pašiepiantis ir itin išpopuliarėjęs filmas „Likimo ironija“. Jo herojus maskvietis, pagiringų bičiulių per klaidą įsodintas į Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) kryptimi skrendantį lėktuvą, sugebėjo atsidurti tokiame pačiame kaip savo bute, esančiame tuo pačiu adresu, tik kitame mieste ir su kitais žmonėmis.
Net ir už „nemokamus“ butus gyventojai susimokėdavo patys – ilgus metus gaudami gerokai mažesnį atlyginimą, nei būtų gavę įprastos rinkos ekonomikos sąlygomis, pabrėžė D.Savinas.
Jis priminė, jog sovietai niekada neslėpė, kad SSRS piliečiai gavo tik nedidelę dalį realaus atlygio – apie ketvirtadalį, tačiau už tai mainais gaudavo iš valstybės tai, kas buvo tariamai nemokama: mokslą, mediciną ir būstą.
„Netrukus po bolševikų atėjimo į valdžią visas gyventojams priklausęs nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas. Todėl galima sakyti, kad valstybė duodavo butus, tačiau reikia suprasti, kad juos prieš tai ta pati valstybė ir atėmė“, – paaiškino istorikas.
Taip pat skaitykite: Istorikas paaiškino, kiek iš tiesų kainavo „nemokami“ butai SSRS
„SSRS visą gyvavimo laikotarpį niekada neskirstė butų. Buvo skiriamas gyvenamasis plotas. Tai galėjo būti dalis komunalinio buto, bendrabučio kambarys. Jei pasisekdavo, galėdavo būti ir atskiras butas. <…>
Žmonės neturėjo teisės rinktis, kur gyvens, – galėdavo tik imti, kas siūloma, arba atsisakyti. O štai eilėse to gyvenamojo ploto tekdavo laukti po 10-15 metų“, – priminė pašnekovas.
15min verdiktas: trūksta konteksto. Sovietų Sąjungoje gauti nemokamą butą buvo galima tik teoriškai. Valstybė išties kai kuriems suteikdavo butus, bet paprastai jų reikėdavo laukti daug metų ir jie netapdavo žmogaus nuosavybe, be to, pinigai už šį būstą vis tiek būdavo išskaičiuojami iš atlyginimo. Prisiminimai apie „nemokamus butus“ tėra supaprastintas mitas, neatskleidžiantis tikrosios kainos – laiko, ribojimų ir pasirinkimo nebuvimo.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
