„Kaip ES galėjo nenumatyti tokios krizės?‟
Jauna išvaizdi moteris vargiai atitinka daugelio susidarytą tipiško pabėgėlio portretą. Įsikūrusi mūsų šalyje, Eskedar iškart ėmė ne tik mokytis lietuvių kalbos, bet ir studijuoti bei dirbti, įkūrė savo verslą. Lietuva padovanojo ir šeimyninę laimę – etiopė ištekėjo už kariškio, augina tris vaikus, prieš metus gimusio pagranduko priežiūrą derina su magistrantūros studijomis ir aktyviai reiškia nuomonę apie pabėgėlių krizę.
Tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovei nekeista, kad Europą užplūdo šimtai tūkstančių pabėgėlių iš karinių konfliktų kamuojamų kraštų, – natūralu, kad žmonės ieško saugesnio gyvenimo sau ir savo vaikams.
„Klausimas, kaip atsitiko, kad tokia stipri ir įtakinga Europos Sąjunga (ES) negalėjo numatyti tokios krizės, – stebėjosi pašnekovė. – Jie žinojo, kad tai atsitiks, žinojo regionines problemas, kad kažkas vyksta Artimuosiuose Rytuose, bet Europa, pasaulis žiūrėjo į kenčiančius žmones, į stiprėjančią ISIS, kuri virto didžiule problema ne tik Sirijoje, bet ir kitose valstybėse, pradėjo verbuoti vaikinus iš Europos ir kitur. Tai tapo ir mūsų problema.‟
Eskedar įsitikinimu, dabar jau reikia tartis ne kaip pasidalinti pabėgėlius, bet kaip užtikrinti saugumą tiems, kurie dar likę karinių konfliktų zonose ir aplink. „Kitaip rytoj atkeliaus ir jie‟, – įspėjo etiopė. Anot jos, reikia suremti pečius su Turkija, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalimis, kad pabėgėliai nebeieškotų saugesnių vietų.
Dauguma panašiais atvejais esą taiko Ženevos konvenciją, reglamentuojančią su pabėgėliais susijusius klausimus. Pabėgėliais laikomi žmonės, kuriuos palikti savo tėvynę verčia nesaugi situacija, kai jų valstybės nepajėgios ar nenori padėti, o kartais valdžia pati juos persekioja. Kitose šalyse šie asmenys ieško apsaugos ir pagalbos.
„Klausimas – ne priimti ar nepriimti, – tvirtino Eskedar. – Žmonės nuolat painioja pabėgėlius ir imigrantus. Jei atvykėliai nelegaliai kerta sieną, natūralu, kad gali būti išsiųsti atgal. Pabėgėliai prašo prieglobsčio.‟ Pasak jos, šiuo atveju europiečiai turi galvoti ne tik apie savo saugumą, bet ir apie žmogiškumą.
Pašnekovei be galo gaila žmonių, kurie, gelbėdamiesi nuo karo, pasiryžta tokiai pavojingai kelionei, bet galiausiai žūsta jūroje taip ir nepasiekę saugaus prieglobsčio kitame krante.
Etiopė pažino ne vieną žmogų, kuris Europą pasiekė vandeniu. Jau įsikūrusi Lietuvoje ir studijuodama, prieš šešetą metų ji grįžo į Maltą savanoriauti – dirbti su pabėgėliais. Šie dalijosi šiurpiais išgyvenimais, kuriuos teko patirti palikus savo šalis ir bandant įveikti Viduržemio jūrą. „Žmonės čia atkeliauja ne kaip kolonizatoriai – dabar tai yra dažniausias politikų vartojamas žodis‟, – pabrėžė pašnekovė.
Darbą susirado pati ir per kelias valandas
Su grupe kitų žmonių ji pėsčiomis keliavo per Sacharą, kol bemaž metams atsidūrė Libijoje. Iš ten ji nelegaliai išplaukė į Maltą.
Eskedar pati patyrė pabėgėlės dalią. Lietuvon ji lėktuvu atkeliavo iš Maltos, bet ligtolinis gyvenimas nebuvo toks patogus. Gimtąją Etiopiją mergina buvo priversta palikti, kai pasinėrė į politiką. Su grupe kitų žmonių ji pėsčiomis keliavo per Sacharą, kol bemaž metams atsidūrė Libijoje. Iš ten ji nelegaliai išplaukė į Maltą. „O kaip kitaip – laivu atplaukiau, – prisiminė etiopė. – Išgyvenau…‟
Po kurio laiko ji su draugu ir vos mėnesio dukrele atsidūrė visiškai nežinomoje Lietuvoje. Vilniuje iš lėktuvo etiopai išlipo 2007 metų žiemą. Dabar pirmosios akimirkos turbūt kelia tik šypsnį, bet anuomet buvo nesaldu. Vasario pradžioje pasitiko vėjas ir šaltis. Eskedar teliko mažylę apsiausti striukele, po kuria vilkėjo tik lengvus marškinėlius, džinsai vos dengė bambą, batai buvo be kailio. Dabar ji mėgaujasi žiemomis po kojomis gurgždančiu sniegu, o tada teko iš naujo mokytis vaikščioti.
Atvykėliai iš pradžių buvo apgyvendinti Užsieniečių registravimo centre Pabradėje, netrukus persikraustė į butą Kaune. Per speigus, nemokant kalbos, neturint darbo ir ne tik neišmanant vietos tradicijų, bet ir nesuprantant, kokį maistą siūlo parduotuvėse, Lietuvoje pasirodė gūdu, bet užsispyrimas nugalėjo.
Ji stropiai mokėsi lietuvių kalbos, o vos po metų savarankiškai susirado darbą. Sykį bevaikščiodama sostinėje su dukra pasiteiravo „McDonald’s‟, ar neturėtų laisvos vietos. Net nespėjusi grįžti namo sužinojo, kad yra priimta padėti virtuvėje, o jau po kelių savaičių galėjo dirbti prie kasos aparato. Eskedar įsidarbino ir kasininke viename prekybos centre.
Ji stropiai mokėsi lietuvių kalbos, o vos po metų savarankiškai susirado darbą.
Tarptautinio verslo finansų vadybos studijos Vilniaus Gedimino technikos universitete privertė atsisakyti darbo, bet vėliau vėl įsidarbino, šįkart – vyriškų drabužių parduotuvėje, o 2012-ųjų pradžioje ryžosi pati prekiauti itališkais moteriškais drabužiais. Pavyko išsisukti be banko paskolos – į verslą ji investavo savas santaupas, dar šiek tiek pasiskolino iš artimųjų. Nuo atsakingos veiklos neatbaidė nei faktas, kad yra užsienietė ir dar pabėgėlė, nei jau du namie čiauškantys mažyliai – sūnus gimė pusmetį iki parduotuvės atidarymo.
Su dukters tėčiu keliai išsiskyrė, bet Eskedar sutiko meilę Lietuvoje. Pernai ji ištekėjo už sūnaus tėčio – lietuvio karininko, susilaukė su juo dar vieno mažylio. Jauna moteris nesitenkina vien trijų vaikų mamos vaidmeniu – šiuo metu ji siekia dar vieno diplomo, VGTU studijuoja tarptautinio verslo magistrantūroje.
