Prieš kelias dienas Čekijos pareigūnai suėmė viename universitete besistažuojantį jauną dėstytoją iš Latvijos – 41-erių Ansį Ataolą Berzinį.
Asmens dokumentus tikrinę pareigūnai tepasakė – duomenų bazėje nurodoma, jog jis yra ieškomas. „Pats geriau žinai, už ką“, – tarė daug nesigilinantys policininkai ir išvedė vyrą iš universiteto.
Ansio istorija – įrodymas, kad valstybė ir Tėvynė toli gražu nėra vienas ir tas pats. Už meilę Tėvynei valstybė gali pasodinti į kalėjimą ir atimti viską, kas brangiausia.
Politinis bėglys iš Latvijos
Sutikti Ansį pavyko kelios savaitės prieš suėmimą – Šiauliuose. Prieš išvykdamas į Čekiją jaunas mokslininkas keletą mėnesių stažavosi Šiaulių universitete, o vėliau planavo ilgam išvykti į Meksiką.
Įvairių kraštų folkloras jam padėjo išmokti kelias kalbas, kurios kompiuterinėje lingvistikoje labai praverčia.
Jis tiesiog atėjo į universiteto folkloro ansamblio repeticiją, sužinojęs apie tai internete. Įžengė tuomet, kai skambėjo muzika.
Iškart pradėjo šokti lietuviškus, o vėliau mokė latviškų šokių. Tąkart už stalo skambėjo jau ir latviškos dainos.
Šiauliuose Ansis gilinosi į kompiuterinę lingvistiką. Žvelgdamas į galingai dainuojantį vyrioką su armonika, nepasakytum, kad jis programuotojas. Įvairių kraštų folkloras jam padėjo išmokti kelias kalbas, kurios kompiuterinėje lingvistikoje labai praverčia.
Šiaulių universiteto įrašų studijoje įrašė kelias savo autorines dainas. Jis juk ir dainuojamosios poezijos atstovas. Tiesa, jo dainos dažniausiai pritariamos ne gitara, o armonika. Viena daina skamba pranašiškai – „Nei gyvas, nei miręs“. Būtent taip dabar jaučiasi Čekijoje suimtas latvis.
Kai baigėsi stažuotė Šiauliuose, jis išvyko į Čekijos Libereco universitetą. Gegužės mėnesį planavo vykti į Meksiką, kur turi ryšių su savo srities mokslininkais.
Kelionę į Meksiką jis planavo ne tik dėl mokslinių tikslų. Žadėjo beveik 12 metų gyventi Latvijai nepasiekiamoje šalyje už Atlanto ir taip išvengti kalėjimo.
Prarasti nebėra ką – valstybės aparatas atėmė Tėvynę, šeimą, sodybą, folkloro ansamblį, tikslus, draugus ir laisvę. Nejaugi už tai, kad 2009-aisiais iškūlė kažkurį Saeimos langą? Taip.
Paguldė po akmenimis
Apie tai Ansis papasakojo atvirame pokalbyje. Prisiminė 2009-ųjų įvykius. Viskas prasidėjo sausį, kuomet Ansis sužinojo apie būsimą mitingą. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad visuomenei iš tiesų reikia pakovoti už save.
Visi suprato, kad valdžia visiškai negirdi žmonių ir tvarko savo reikalus, o ne žmonių. Valdžia turi žinoti, kad žmonės neabejingi.
Nepalaikė jokios partijos ir jokiai nepriklausė. Neprisidėjo prie jokių organizatorių ir nežinojo, kas jie tokie. Jis neagitavo nieko eiti kartu. Atvyko vienas.
Prisiminė, kaip ir už ką petys į petį stovėjo Rygoje su visais 1991-aisiais, būdamas dar paaugliu. Nuo to laiko jis pro mitingus praeidavo be emocijų. Nerūpėjo, ne jo reikalas.
2009-aisiais jis pajuto, kad visuomenė yra tokia pat vieninga, kaip ir tuomet – kovodama už šalies laisvę. Visi suprato, kad valdžia visiškai negirdi žmonių ir tvarko savo reikalus, o ne žmonių. Neprimena Lietuvos? Valdžia turi žinoti, kad žmonės neabejingi.
Visas mitingas buvo pradėtas gana civilizuotai. Stovėjo scena, į kurią lipo įvairūs kalbėtojai ir atlikėjai. Liaudis emocingai reagavo ir šėliojo. Ansis kažkuriame kampe plėšė bajaną ir su aplinkiniais dainavo.
Vakarop, kai mitingas pasiekė kulminaciją, pačiame emocijų įkarštyje organizatoriai netikėtai nutraukė mitingą – viskas baigta, galit keliauti namo.
„Tai buvo didžiausia klaida. Įsiaudrinusiems žmonėms nieko kito neliko, tik kažkur išlieti susikaupusią energiją. Jie patraukė prie Saeimos. Tokia mitingo pabaiga buvo padaryta tarsi tyčia. Jei dar kelias valandas būtų vykę koncertai, nebūtų jokių riaušių“, – pasakoja Ansis.
Ansis ėjo kartu su visais ir nepaleido iš rankų bajano. Žmonės siautėjo, mėtė akmenis, kiaušinius, sniego gniūžtes. Paleido akmenį ir Ansis. Vienu metu civiliais drabužiais apsirengę pareigūnai čiupo Ansį ir nutempė už „Alfa“ grupės vyrų.
Numetė ant grindinio bajaną, paguldė ant žemės būtent toje vietoje, kur krenta nuo sienos atšokę akmenys. Vienas didžiulis akmuo nukrito visai šalia Ansio galvos. Šiuos epizodus galima pamatyti ir filmuotoje medžiagoje.
„Girdėjau, kaip jie kalbėjo – jie tyčia mane paguldė ten, kur galėjau būti sužeistas ar net užmuštas. Vėliau jie išsiskirstė ir mane užmiršo. Atsikėliau ir ėjau senamiesčiu. Jau kitoje vietoje kažkuris pareigūnas mane, nešiną instrumentu, atpažino – vėl suėmė ir nutempė į areštinę“, – prisimena latvis.
Atsisakė būti socializuojamas
Šiandien visi įmanomi teisiniai keliai jau yra nueiti. Aukščiausiasis teismas su šia byla nenori turėti nieko bendro – atmeta. Gėda? Viską savo iniciatyva galėtų išspręsti tik šalies prezidentas. Tačiau jam nerūpi statistinis pilietis?
Ansis 2009 riaušėse liko kone vienintelis kalčiausias, nors iš rankų beveik nepaleido bajano – grojo ir dainavo.
Apibendrinant – Ansis plačiai nuskambėjusiose 2009 riaušėse liko kone vienintelis kalčiausias, nors iš rankų beveik nepaleido bajano – grojo ir dainavo.
Kodėl taip nutiko? Nes teisme neišsižadėjo savo nuomonės, nesigailėjo savo pilietiško požiūrio.
Visi langus daužę vyriokai nulenkė galvas ir gailėjosi. Jiems bausmės buvo atidėtos.
Visi Ansio intelektualieji bendraminčiai, kurie žadėjo kovoti iki galo už savo laisvę reikšti įsitikinimus, ilgainiui pasidavė teisėtvarkos spaudimui ir pasirinko švelnią bausmę ir ramų gyvenimą.
Ansis tvirtino, kad jis asmeniškai nesigailintis nieko, nes sveiku ir aiškiu protu suvokė kovojantis už būtinas permainas Latvijoje. Nesigailėjo ir išdaužto lango. Mieliau padengtų nuostolius, nei atsižadėtų savo minčių.
Po daugelį metų trukusio bylinėjimosi, teismas sumanė viską užbaigti – skyrė bausmę ir ją atidėjo, nors Ansis ir toliau nesigailėjo. Po nuosprendžio Ansis turėjo patekti į probacijos rankas. Tuomet galėjo viskas baigtis.
Ansis pareiškė, kad tai yra pasityčiojimas ir įžeidimas. Jam nereikia jokios probacijos ir perauklėjimo, nes jo išsilavinimas nėra iš žemiausių. Taip pat nereikia ir socializacijos – jis turi draugų, kolegų, pats sukūrė folkloro ansamblį. Pateikė visus dokumentus, kad jis nėra laukinis iš laukinio miško.
Atsisakius tokios bausmės, 2015-ųjų pabaigoje teismas paskelbė nuosprendį visu griežtumu – vieneri metai ir aštuoni mėnesiai kalėjimo. Tokios griežtos bausmės po riaušių negavo niekas – ne tik Latvijoje, bet ir Lietuvoje.
Ne kokios kolonijos ar lengvojo režimo. Jis būtų sėdėjęs, o gal ir sėdės, kartu su žudikais, prievartautojais. Sėdėti su recidyvistais Ansis nenorėjo. Po nuosprendžio pabėgo iš gimtosios šalies, kurią taip mylėjo.
Pernai savo ansamblio „Maskačkas spēlmaņi“ gimtadienį šventė „tremtyje“ – Baltarusijoje. Suvažiavo elitiniai ansambliai ne tik iš Latvijos, bet ir Lietuvos.
Dalis nuveiktų darbų – ir apie Lietuvą
Ansį galima pavadinti tobulu Latvijos patriotu. Ne šiaip kokiu, o tuo, kuris iki gelmių išmano savo liaudies kultūrą.
Tai žmogus, kuris su savimi visada turi kokį nors muzikos instrumentą ir specialius odinius šokių batus su aulais.
Vyras skrupulingai puoselėja ir globoja savo latgališką prigimtį. Būtent dėl to įsigijo sodybą Latgaloje, kurią papuošė to krašto ornamentais ir langinėmis. Ir dabar dar svajoja apie tai, kad jo vaikai mokės kalbėti latgališkai.
Tai žmogus, kuris su savimi visada turi kokį nors muzikos instrumentą ir specialius odinius šokių batus su aulais – juk nežinai, kada gali prireikti.
Kanklės, armonika, bajanas, smuikas – viskas jo rankose atsigauna ir užkrečia aplinkinius. Gali ir negroti – uždegs visus savo energija šokdamas.
Latvijos spaudoje gausu straipsnių apie jo nuveiktus darbus. Kūrė ir įrašinėjo autorines dainas, subūrė folkloro ansamblį „Maskačkas spēlmaņi“, sėkmingai dirbo universitete. Mylėjo ir gerbė savo šalį visomis jėgomis.
Beje, keletas jo nuveiktų darbų yra skirti ir Lietuvai. Jis įrašė ansamblyje grojančio tikro žemaičio Jurgio Ukrino smuikavimą. Išleido albumą su autentiškais žemaitiškais aprašymais.
Taip pat sukūrė filmą apie Lietuvos ir Latvijos pasienio turgavietes, kur žmones susikalba abiem kalbomis. O jei pirkėjas ir pardavėjas moka tik savo kalbas – vieni kitus kažkaip supranta.
Ansis yra simbolinė Latvijos, o kartu ir Lietuvos gėda. Jo byla labai primena politinį susidorojimą. Jei valstybė gerbtų jo mintis, lieptų atsakyti už išdaužtą langą, tačiau būtina sutrypti savigarbą?
Vargu ar Latvijos valstybei pakaks jėgų pralaimėti prieš vieną užsispyrusį latgalį. Verčiau pasodins ir uždarys ten, iš kur joks garsas neišeina.
Gali vartyti kaip nori, tačiau ir Lietuva stengiasi prie 2009-ųjų temos nebegrįžti. Gal kažkur giliai yra gėda dėl prieš žmones panaudotos brutalios jėgos?
Panašu, kad šia silpna vieta mėgsta manipuliuoti įvairios priešiškos išorinės jėgos. Kiekvienas prabilęs apie tai jau bus lyginamas su okupantu.
Jei gėda – gal dar gyva sąžinė? Tačiau vargu ar Latvijos valstybei pakaks jėgų pralaimėti prieš vieną užsispyrusį latgalį. Verčiau pasodins ir uždarys ten, iš kur joks garsas neišeina.
Robertas Kilis, Latvijos nepartinis politikas, antropologas, buvęs Latvijos švietimo ir mokslo ministras, yra įsitikinęs, kad Ansio byla yra panaši į politinį susidorojimą. Jis tai išdėstė savo atvirame laiške.
Yra renkami parašai už Ansio išlaisvinimą. Tačiau jau senokai veikia visuotinis užmaršumo principas. Vienas žmogus retai kada rūpi sistemai. Juk ir taip sunkiai susidorota su pusšimčiu.
Čekijos teisėtvarka, kuri dar neatidavė jo Latvijai, į jo istoriją žvelgia žymiai atlaidžiau. Teisėjas sunkiai įžvelgia kokią Ansio kaltę ar būtinybę skelbti tarptautinę jo paiešką.
Šioje vietoje, anot Ansio, susidaro keista teisinė kolizija – latvis sulaikomas kitoje Europos Sąjungos šalyje. Ansis jau paprašė Čekijos politinio prieglobsčio.
Jei tarptautiniu mastu būtų išsiaiškinta, kad Latvijoje vyksta politinis susidorojimas su piliečiais, tuomet kyla klausimas – ką ši šalis veikia Europos Sąjungoje?
Lietuva tokio vertinimo, panašu, išvengė. Tikėtina, jog tik dėl to, kad tarp suimtųjų nepasitaikė tokio kaip Ansis.
Dabar latgalis į viską žvelgia kiek kitomis akimis. Šiandien jis aplenktų visus mitingus didžiuliu lanku, net jei jam tai rūpėtų. Ne dėl to, kad kitaip galvoja. Tiesiog nėra prasmės – valstybė susidoros, viską atims: „Geriau būti egoistu ir galvoti tik apie savo asmeninę gerovę.“
Riaušės – valstybės gėda
Daugelis pamena, kad panašios riaušės po trijų dienų vyko ir Vilniuje. Žmonės tūkstančiais rinkosi miesto centre, mitingavo, o vėliau viskas peraugo į riaušes.
Kiti suvokė šiuos mitingus kaip protestą prieš diržų veržimosi politiką pasaulinės krizės akivaizdoje.
Mitingai buvo vertinami įvairiai. Vieni teigė, kad tai didžiosios agresyviosios kaimynės slapta iniciatyva. Visai gali būti, nors niekas aiškiai to nepasakė.
Kiti suvokė šiuos mitingus kaip protestą prieš diržų veržimosi politiką pasaulinės krizės akivaizdoje.
Taip pat visai galimas dalykas – o kam patinka veržtis diržus? Ypač po garsiųjų naktinių reformų.
Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, šios riaušės nebuvo vertinamos piliečių naudai. Triukšmadariai ir niokotojai buvo nubausti. Visas mitingas – provokacija. Mitingą organizavusios profesinės sąjungos vėliau nuo riaušių atsiribojo.
Daugeliui aukštųjų politikų gėda kalbėti atvirai apie šias riaušes vien dėl to, kad čia buvo nemažai sužalotų žmonių. Kad ir kaip provokatyviai skambėtų – jėgos struktūros, gindamos valdžią ir valdžios namus nuo įniršusios minios, žalojo žmones – panaudojo ašarines dujas ir gumines kulkas.
Sausi duomenys apie 2009-ųjų įvykius
Žmonės piktinosi Andriaus Kubiliaus vyriausybės naktiniu mokesčių perversmu. Kaip šaukė vyriausybė, taip šalis ir atsiliepė – į taikų mitingą sausio 16 dieną susirinko per 7000 žmonių.
Buvo išdaužti beveik šimtas Seimo rūmų langų, apgadintas fontanas, išdaužyti šviestuvai. Siautėjančią minią tramdė gausios pareigūnų pajėgos. Keletas jų buvo sužeisti, tačiau buvo sužalota ir per 30 civilių.
„Budėsim tiek, kiek reikės“, – tuomet BNS sakė policijos generalinio komisaro pavaduotojas ir dabartinis Lietuvos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.
Lietuvoje šie neramumai baigėsi teistumu 28 asmenims. Visi, kuriems buvo keliamos bylos, buvo nuteisti, nors tikėtina, kad tai buvo iš minios pačiupti žmonės, stovėję arčiau pareigūnų.
Visiems nuteistiesiems Aukščiausiasis Teismas skyrė apie 2 metų laisvės atėmimo bausmes, jas atidedant. Tiesa, buvo išimtis. Riaušių kurstymu kaltinamas „Fronto“ lyderis Algirdas Paleckis 2009 vasarą buvo išteisintas.
Sausio 13-ąją Rygos centre susirinko per 10 tūkst. gyventojų. Protestuotojai apmėtė Saeimą akmenimis, buteliais ir kiaušiniais.
Policija, ugniagesiai ir „Alfa“ būrys taip pat naudojo gumines kulkas ir ašarines dujas. Riaušininkai vartė automobilius, daužė vitrinas. Nukentėjo per pusšimtis žmonių. 13 jų – policininkai. Suimti 106 mitinguotojai.
