Norint patekti į šį jaukų užutekį daug vargti nereikia. Pirmiausia nukeliaukite į Barseloną, o iš ten vos pusvalandis kelio traukiniu. Ir štai prašom – jūs Sant Kugato miestelyje.
Per pastaruosius kelerius metus čia masiškai ėmė plūsti gero gyvenimo ištroškę emigrantai iš visos Europos. Lietuvių dar nėra daug, tačiau sparčiai daugėja. Įdomu tai, kad atvyksta ne tik tiesiai iš Lietuvos, bet net ir iš kitų kraštų, į kuriuos mūsiškai buvo emigravę anksčiau.
Dėl vežimėlių sunku prasilenkti
Architektė Giedrė Belda Gisbert pasakoja Sant Kugato miestelyje atsidūrusi dėl savo vyro darbo: „Prieš tai gyvenome Valensijoje – 10–11 metų. Kadangi laukiausi antros dukrelės, tai kaip ir reikėjo mesti darbą, nes čia tik keturis mėnesius su vaiku galima sėdėti. Atiduoti [prižiūrėti] kažkam 4 mėnesių vaiką nelabai norėjosi. Nusprendėme, kad auginsime patys. Pagal lietuvišką modelį. Ir kadangi vyras daug važinėdavo į Barseloną, nusprendėme keltis. Bet į pačią Barseloną nelabai norėjosi, nes ten pilna turistų, šurmulio. Tai pasirinkome tokį miesteliuką šalia.“
Giedrė su vyru Jose Ispanijoje gyvena 13 metų. Kol neturėjo vaikų, lietuvė mielai rinkosi didelius miestus, kuriuose daug pramonės ir pilna darbo vietų. Tačiau tapusi mama nusprendė rinktis kažką ypatingesnio. Taip prieš metus Giedrės šeima atsidūrė Sant Kugate.
„Čia gražu. Tai pirmas dalykas. Paskui čia viskas labai gerai pritaikyta šeimai, yra daug visokių paslaugų būtent šeimai: vaikams, mamoms, tėčiams. Ir kuo toliau, tuo daugiau visi su vežimais važinėja, kartais sunku prasilenkti. [...] Čia galbūt truputį daugiau moki už tam tikrus dalykus ir maistą, bet čia švaru, prižiūrėta, žalia, viskas palaistyta. Tikrai smagu“, – teigia „Emigrantų“ pašnekovė.
Nemažą dalį Ispanijos spėjusi pamatyti Giedrė sako, kad likusioje šios šalies dalyje ji nelabai norėjo palaikyti ryšių su lietuviais: „Nesutapdavo požiūriai, galbūt pramogos. Ir mes labai užsiėmę būdavome.“
Bet Sant Kugate – viskas kitaip. Šiame miestelyje susikūrusi mūsiškių bendruomenė yra daug draugiškesnė, labiau išsilavinusi ir visi, kuriuos sutiko Giedrė, turi nemažai ambicijų kažko siekti.
Šiuo metu Sant Kugate gyvena penkios lietuvių šeimos. Visi jie kaip vienas, tvirtas kumštis. Kartu susitinka švęsti švenčių, žiūrėti krepšinio varžybų, kartais gamina bendras vakarienes arba maudosi baseine.
Giedrė su vyru Jose Ispanijoje gyvena 13 metų. Kol neturėjo vaikų, lietuvė mielai rinkosi didelius miestus, kuriuose daug pramonės ir pilna darbo vietų.
Naujakurius priima svetingai
Įdomus faktas, kad vienišiai arba poros čia nesikelia. Gyventi Sant Kugate paprastai nori tik tie, kurie turi vaikų. Paties įvairiausio amžiaus – nuo naujagimių vystykluose iki paauglių.
Štai, pavyzdžiui, iš Vilniaus su tėvais čia persikėlusios sesės Kastanauskaitės. Laurai dabar yra penkiolika, o Dianai – septyniolika. Abi merginos čia lanko vidurinę mokyklą.
„Mama kažkaip sugalvojo, kad norėtų išsikraustyti ten, kur šilčiau, pakeisti aplinką. Iš pradžių labai nenorėjau [išvykti] dėl draugų, mokyklos. Bet po to kažkaip pripratom“, – sako Laura.
Tuo metu Dianos reakcija buvo kitokia: „O aš džiaugiausi, kadangi užaugau Islandijoje, gyvenau ten pirmus penkerius savo gyvenimo metus. Aš visada jutau, kad Lietuva nėra mano šalis. Aš žinojau, kad nenoriu Lietuvoje gyventi užaugusi, tiesiog negalvojau, kad tai bus taip greitai, tai aš apsidžiaugiau.“
Sesės Laura ir Diana sako, kad žmones iš visos Europos kaip magnetas traukiantis miestelis yra ypač svetingas naujakuriams. Visi, kas atvažiuoja čia gyventi, – linkę bendrauti, megzti pažintis ir kviesti vieni kitus į svečius.
„Čia labai draugiški žmonės, kiekvieną savaitgalį kviečia visur, supranta, kad nemokam kalbos, bando kalbėti angliškai, nors nelabai jiems sekasi. Na, ne visiems“, – sako Diana.
Gyventi Sant Kugate paprastai nori tik tie, kurie turi vaikų. Paties įvairiausio amžiaus – nuo naujagimių vystykluose iki paauglių.
Adaptacija užtruko
Viena pirmųjų lietuvių, atradusi idealųjį Sant Kugato miestelį, yra už verslininko iš Karibų ištekėjusi Viktorija Lopez.
Dar gyvendama Lietuvoje ji turėjo viską, apie ką kada nors svajojo. Gerą darbą, tobulus namus. Bet atostogų Barselonoje metu moteris įsimylėjo ir dėl vyro nusprendė viską paaukoti.
„Dirbau projektų vadove viename iš prekybos tinklų. Darbas buvo perspektyvus ir buvo sudėtinga apsispręsti jį palikti, bet nusprendžiau surizikuoti. Aš galvojau, kad aš su savo išsilavinimu ir darbo patirtimi čia darbą rasiu, bet taip neatsitiko, nes aš nemokėjau ispanų kalbos. Tai pradėjau nuo to, kad lankiau intensyvius kursus pusę metų, ir tada, po pusės metų, radau darbą anglų kalba. [...]
Barselona, atrodo, tarptautinis miestas, bet, kai atsikeli gyventi, tai supranti, kad nelabai kas šneka angliškai. Galbūt parduotuvėje – taip, bet nueini pasirašyti sutarties dėl telefono ir supranti, kad niekas tavęs nesupranta. Aišku, būsimas vyras buvo šalia, tai jis padėjo, kol galėjo, bet adaptacija užtruko“, – „Emigrantams“ pasakoja Viktorija.
