– Gediminas laiškais kvietė žmones iš kitų šalių kurtis Vilniuje, Vytauto Didžiojo dėka šiandien galime skanauti karaimų gaminamus kibinus, XIX a. – XX a. pirmoje pusėje tūkstančiai lietuvių bėgo nuo karų ir persekiojimų ar ieškojo geresnio gyvenimo JAV, Australijoje, kitose Europos šalyse. Ar mūsų atmintis trumpa, ar šių dienų situacijos nereikėtų lyginti su anais laikais?
– Mūsų atmintis nėra trumpa, tiesiog kiek savanaudiška. Ketvirtadalis Lietuvos yra išsibarstęs po visą pasaulį. Pradedant pabėgėliais po Antrojo pasaulinio karo, baigiant ekonominiais migrantais po Sovietų Sąjungos žlugimo. Aš net nežiūrėčiau, kas vyko Gedimino laikais. Apsidairykime, kas vyksta šiuo metu. Migracija tapo nuolatine šiuolaikinių visuomenių būkle.
Vietoj neadekvačių siūlymų – leisti ar neleisti dėvėti burkas – tikslinga diskutuoti, kaip pabėgėlių kompetencijas susieti su Lietuvos darbo rinka
Deja, ES valstybių narių visuomenės į migracijos procesus žiūri siaurai. Kas galima mums, negalima kitiems. Ypač keista klausytis lietuvių emigrantų nusiskundimų, kad į Didžiąją Britaniją atvykstantys pabėgėliai atims darbus iš rytų europiečių. Jei patys migrantai, turintys migracijos patirties ir suvokiantys, ką reiškia integracija kitoje šalyje, yra nusistatę prieš pabėgėlių perkėlimą, ką kalbėti apie „vietos“ bendruomenes…
– Vakarų valstybės turi nekokios patirties, susijusios su imigrantais – pakanka prisiminti sprogdinimus Londono transporte, riaušes Paryžiaus priemiesčiuose. Lietuvoje situacija visai kitokia. Kodėl mes vis tiek priešinamės, kai Vakarai, atrodo, stengiasi užgniaužti pyktį?
– Didžiausia klaida – teroristinius išpuolius tiesiogiai susieti su nesėkmingos integracijos politika ar procesais. Jei ieškome priežasčių, susijusių su teroristiniais išpuoliais, ieškokime ne žmonėse, o politikoje. Ne integracijos, bet užsienio politikoje – karinėse invazijose Artimuosiuose Rytuose.
Kalbant apie Lietuvą, didžiausia bėda ta, kad tokio pobūdžio grėsmės žiniasklaidos pagalba adaptuojamos Lietuvai be jokio konteksto, o visuomenė tai priima ir suvirškina, todėl naivu tikėtis, kad ji pritartų pabėgėlių perkėlimui į Lietuvą. Negi kažkam atrodo, kad darbo neturintis ir integracijos politika nepatenkintas migrantas pavogs lėktuvą ir trenksis į dangoraižį? Nebūkime naivūs.
– Kaip siūlytumėte su šia baime kovoti? Iš kokių gerų pavyzdžių galime pasimokyti?
– Tikiu, kad su pirmaisiais perkeltais pabėgėliais baimės dings, o emocinės diskusijos nurims. Visi supras, kad atvažiuoja tokie patys žmonės, kurie nori gyventi, dirbti, vaikus vesti į mokyklą, eiti į parduotuvę, sportuoti. Su baime reikia kovoti žinojimu ir supratimu. Kuo daugiau žinosime apie migraciją, pabėgėlius, situaciją Sirijoje, Eritrėjoje ir Irake, tuo bus paprasčiau priimti tuos, kuriems iš tiesų reikia padėti. Lygiai taip pat, kaip lietuviams padėjo visas pasaulis, priimdamas ir paversdamas juos demokratijos šaukliais. Taigi, padėkime sirams, kad kažkada jie prisidėtų prie savo valstybės atkūrimo, kur jie bebūtų, ar pačioje Sirijoje, ar Lietuvoje, ar Vokietijoje.
– Kaip vyraujančią visuomenės nuomonę gali pakeisti žmonės, kurie nusiteikę ne taip priešiškai ir yra pasirengę padėti pabėgėliams mokytis lietuvių kalbos, susigaudyti mieste, gal net apgyvendinti ar suteikti darbo?
– Etninių stereotipų taip paprastai nepanaikinsi. Reikalingas švietimas ir migracijos patirtis. Džiugu, kad dalis visuomenės ne tik formaliai pritaria pabėgėlių perkėlimui, bet taip pat yra pasiruošę padėti asmeniškai. Tai – labai geras ženklas. Labai tikiuosi, kad geras pavyzdys užkrečia.
Didžiausia klaida – teroristinius išpuolius tiesiogiai susieti su nesėkmingos integracijos politika ar procesais
– O koks turėtų būti valstybės vaidmuo?
– Visų pirma – užtikrinti integracijos politikos įgyvendinimo efektyvumą, įtraukti į politikos kūrimą ir įgyvendinimą ekspertus, savivaldą, nevyriausybines organizacijas, migrantų organizacijas ir vietos bendruomenes, pasiruošusias padėti pabėgėliams visomis prasmėmis. Tam reikalingas ne tik tarpsektorinio bendradarbiavimo modelis, bet ir nuoseklus procesų koordinavimas, stebėsena bei vertinimas.
Antras svarbus elementas – užimtumas, susietas ne tik su Lietuvos darbo rinkos struktūros kaita, bet ir su pačių pabėgėlių išsilavinimu bei kompetencijomis.
Trečia, labai svarbu, kad pabėgėliai jaustųsi vietos bendruomenės dalimi, o tam reikalingas ne tik visuomenės pritarimas, bet ir švietimo politika bei adekvatus žiniasklaidos atsakas. Valstybė šiuos procesus turi koordinuoti ir, minėtų organizacijų pagalba, efektyviai įgyvendinti.
Bet svarbiausia, kad tiek politikai, tiek visuomenė suprastų, jog į Lietuvą atvažiuoja ne pabėgėliai ir darbo jėga, bet žmonės – tokie, kaip mes.
