Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mums rūpi: projektą „Senučiukai“ pradėjusi Urtė Lina Orlova kviečia užsukti į senelių namus

Senelių namus akademikė pradėjo lankyti dėl savo tiriamojo darbo, tačiau greit ten sugrįždavo norėdama praskaidrinti senučiukų kasdienybę
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Dr. Urtė Lina Orlova
Šaltinis: 15min
3
A A

Vilniaus universiteto dėstytoja dr. Urtė Lina Orlova dažniausiai save pristato kaip akademinės bendruomenės narę, kuriai visada buvo nesvetimos savanorystės idėjos. Tačiau būtent mokslininkės smalsumas ją atvedė į tokią vietą, kurios dauguma mūsų vengia – senelių namus.

Į juos prieš penkerius metus U.L.Orlova atėjo kaip tyrėja – norėdama surinkti duomenų savo moksliniam darbui apie senyvo amžiaus žmonių gyvenimo kokybę. Tačiau netrukus suprato, kad apie senelius, gyvenančius senelių namuose, galvoja ne tik kaip apie mokslinio darbo objektą.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dr. Urtė Lina Orlova
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dr. Urtė Lina Orlova

Prieš porą metų gimė jos iniciatyva „Senučiukai“. Jokia oficialia įstaiga iki šiol nesantis projektas, anot pašnekovės, yra tiesiog geradarių ir neabejingų žmonių bendruomenė, susijungianti konkretiems darbams.

„Man asmeniškai maloniausia, kad žmonių nereikia net raginti – užtenka įrašo „Senučiukai“ feisbuko paskyroje ir žmonės surenka knygas, veža, dovanoja konkretiems senelių namams. Atsiranda ir įmonių, kurių darbuotojai vieną dieną susirenka ir atvažiavę į senelių namus juos aptvarko, padeda darbuotojams ir seneliams padaryti tai, ko patys negali“, – pasakojo U.L.Orlova.

Ji pati yra tarsi „Senučiukų“ projekto krikštamotė – „užkūrė“ šią veiklą ir iki šiol prižiūri feisbuko puslapį, organizuoja didesnes savanorystės akcijas. Būtent nuo vienos tokios akcijos ir prasidėjo „Senučiukų“ iniciatyvos gyvavimas – lankydama senelių namus kartu su bičiuliais U.L.Orlova ten gyvenantiems senukams tikrino akis ir dovanojo akinius. Vienoje iš patalpų begerdama arbatą pamatė ten esančią sukrypusią knygų lentyną, kurioje buvo tarybinės knygos.

„Pagalvojau, nejaugi kas nors tokias knygas skaito? O tada supratau, kad seneliai jas skaito, nes jiems paprasčiausiai trūksta knygų. Jie neturi naujesnių. Pasikalbėjusi su draugais nusprendžiau jiems padovanoti knygų. Atsiliepė daug norinčių prisidėti“, – prisiminė pašnekovė.

Kalbėdama U.L.Orlova ne kartą pabrėžė, kad, nors visuomenė sensta, iš tiesų senyvo amžiaus žmonėms ir jų problemoms vis dar skiriama per mažai dėmesio. Tai rodo ir mažas mokslinių tyrimų skaičius.

„Savo disertacijos temą rinkausi labai racionaliai ir sąmoningai. Nusprendžiau, kad viena labiausiai socialiai pažeidžiamų grupių Lietuvoje – senyvi žmonės, gyvenantys senelių namuose. Apsisprendusi dėl darbo temos, apvažiavau nemažai senelių namų, kuriuose visų senelių klausdavau to paties – kaip jie įsivaizduoja gerą gyvenimą, koks tas laimingo gyvenimo receptas?

Galiausiai, bevažinėdama po senelių namus, jų realybę pamačiau ne tik protu, bet ir širdimi. Pamačiau, kas jiems svarbu, kokio palaikymo reikia. Papasakojusi apie savo atradimus bičiuliams, sulaukiau paramos. Tada ir kilo mintis apie „Senučiukus“, – sakė pašnekovė.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./VU studentams dėstanti dr. Urtė Lina Orlova
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./VU studentams dėstanti dr. Urtė Lina Orlova

Pristatydama trumpai šį projektą U.L.Orlova sako, jog tai – savanorystės iniciatyva, skirta žmonėms, kuriems rūpi senelių namuose gyvenantys žmonės.

„Visas šios iniciatyvos žavesys ir yra, kad, kai reikia pagalbos, žmonės aktyviai įsijungia. Užtenka mažo sakinio, įrašo „Senučiukai“ puslapyje, žmonės sulekia, padeda ir aplanko senukus senelių namuose. Tai iš tiesų yra gražus dalykas ir tam tikra prasme fenomenas“, – sakė moteris.

Koks tas „rojus ubagyne“?

Senelių namai nėra naujiena Lietuvoje. Vis dėlto iki šiol pas mus gajus stereotipas, kad ten patekti – didžiausia negarbė. Tėvai vaikams labai dažnai primena, kad senatvėje jokiu būdu jų neišvežtų į senelių namus...

U.L.Orlova patvirtina – taip, senelių namai pas mus vis dar matomi kaip didžiulis blogis. Net patys senelių namų gyventojai (tiesa, tikrai ne visi) juos įvardija kaip „ubagyną“.

„Aš pati sau ilgai ieškojau atsakymo į klausimą, koks tas gyvenimas senelių namuose. Ir galiausiai radau tokius žodžius, kad tai yra „rojus ubagyne“. Iš tikrųjų vis dar giliai įsišaknijęs įsitikinimas, kad senelių namai – ubagynas, kad papulti į juos – visiška socialinė duobė, nelaimė, stigma. Iš dalies tai tiesa, nes yra senučiukų, kurie į senelių namus atvežami iš namų, kuriuose girtaujama, senukai mušami, iš jų atimami pinigai. Jiems senelių namai tam tikra prasme yra išsigelbėjimas. Bet net ir jie, būdami seni žmonės, senelių namus mato kaip ubagyną, t. y. labai aiškią vietą, kurioje tu gyveni, nes esi visiškai nusigyvenęs, neturi šeimos“, – sakė pašnekovė.

„Senučiukai“/„Facebook“ nuotr./Senučiukai visada džiaugiasi svečiais
„Senučiukai“/„Facebook“ nuotr./Senučiukai visada džiaugiasi svečiais

Anot jos, toks stereotipas ypač įleidęs šaknis mažesniuose miesteliuose provincijoje.

„Jei pašneki su senelių namų naujoku, labai dažnai girdi, kad jiems gėda čia gyventi“, – kalbėjo projekto „Senučiukai“ įkvėpėja.

Kartais tai, kad gyventi „tokioje vietoje“ senukams gėda, jie parodo savo elgesiu. U.L.Orlova prisiminė vienus senelių namus, kuriuose buvo dvi pavėsinės – viena labai graži, išpuoselėta buvo įrengta už senelių namų teritorijos tvoros, t.y. matoma nuo gatvės. Kita – atokiau.

„Senukai rinkdavosi sėdėti ne toje gražiojoje, bet atokesnėje, už namo. Kad niekas jų nematytų... Atrodo, kad tai smulkmena, bet ji labai gerai atskleidžia požiūrį į senelių namus“, – prisiminė moteris.

Nereti ir atvejai, kai aplankyti artimųjų atvykę anūkai ar vaikai nelipa iš automobilių, nes... gėdijasi eiti į senelių namus.

„Kartą mačiau, kaip viena močiutė į susitikimą su užsienyje gyvenančiu anūku ėjo ne tiesiai iš senelių namų, bet per bažnyčios šventorių. Anūkas pas ją nenorėjo ateiti. Jam buvo gėda eiti į senelių namus...“ – dar vieną pavyzdį pateikė pašnekovė.

VIDEO: Mums rūpi. Dėstytoja pradėjo projektą „Senučiukai“ ir kviečia neužmiršti senelių

Tačiau senelių namuose yra ir šviesių dalykų. Kaip vieną jų U.L.Orlova įvardijo darbuotojus, kurių didžioji dalis dirba nuoširdžiai ir stengiasi senučiukams sukurti jaukią ir namus primenančią aplinką.

„Kai pradedi kalbėti su ilgiau, pavyzdžiui, kelerius metus, senelių namuose gyvenančiais senučiukais, dauguma sako, kad „mums čia kaip rojus“ – čia jų pačių žodžiai. Dėl to ir sakau, kad senelių namai – „rojus ubagyne“, – sakė senelių namuose besilankanti moteris.

Kalbėdama apie senelių namus aš visada pasitelkiu pavyzdį apie stiklinę su vandeniu: vieni ją mato puspilnę, kiti – pustuščią. Mano patirtis sako, kad viskas priklauso nuo paties senelio ir jo artimųjų. Jeigu jie matys senelių namus kaip ubagyną ir kančią, tai taip ir bus.

Kaip vieną didžiausių senelių namų privalumų ji išskyrė galimybę bendrauti.

„Senelių namuose gyvenantys žmonės turi kur kas daugiau galimybių užmegzti socialinius kontaktus nei gyvendami vieni kažkur atokiame vienkiemyje ar devintame daugiabučio namo aukšte. Įsivaizduokite, jeigu žmogus su didele negalia sunkiai juda ir gyvena daugiabutyje, tai jis tikrai turės daug mažiau galimybių išeiti į lauką nei tas, kuris gyvens senelių namuose prižiūrėtas ir palydėtas“, – kalbėjo U.L.Orlova.

Dar vienas didžiulis privalumas – sutvarkyta buitis. Juk dauguma senelių namų gyventojų – ne tik senyvo amžiaus, bet ir įvairių ligų (tiek proto, tiek fizinių) kamuojami žmonės, kuriems patiems pasirūpinti savimi jau per sunku.

„Kalbėdama apie senelių namus aš visada pasitelkiu pavyzdį apie stiklinę su vandeniu: vieni ją mato puspilnę, kiti – pustuščią. Mano patirtis sako, kad viskas priklauso nuo paties senelio ir jo artimųjų. Jeigu jie matys senelių namus kaip ubagyną ir kančią, tai taip ir bus. Ir priešingai – jei matys kaip geresnio gyvenimo vietą, ten panašiai ir jausis“, – savo nuomonę išsakė pašnekovė.

Deja, „šviesuliukų“, besidžiaugiančių gyvenimu senelių namuose, nėra daug. Tačiau būtent jų pavyzdžius U.L.Orlova stengiasi viešinti. „Istorijų apie geriančius, piktus ir viskuo besiskundžiančius senučiukus yra daug, bet aš sąmoningai nenoriu jų viešinti. Visur visko yra. O tų gerųjų pavyzdžių gal kiek mažiau, bet jie turi būti matomi“, – įsitikinusi iniciatyvos „Senučiukai“ autorė.

Būtent todėl feisbuko paskyroje galima rasti ašarą spaudžiančių jaunystės dienų prisiminimų apie pirmuosius šokius, batelius, taip pat gyvenimo išminties pilnų senučiukų patarimų. Visi jie – iš ilgų pašnekesių U.L.Orlovos lankymosi senelių namuose metu.

Šiuo metu Lietuvoje senelių namuose gyvena kiek daugiau nei 5 tūkst. žmonių. Senelių namų skaičius kinta – jų nuolat daugėja. 2016 m. pabaigoje jų buvo 110.

„Statistika rodo, kad senelių namuose Lietuvoje daugėja žmonių, kuriems daugiau nei 80 metų. Standartinis senelių namų Lietuvoje gyventojas toks ir yra – vyresnis nei 80 metų, vienišas arba labai silpnos sveikatos. Daugeliu atvejų vaikai ir anūkai gyvena užsienyje ir seneliu negali nuolat rūpintis“, – apie senelių namų gyventojus pasakojo su jais bendraujanti VU tyrėja.

Pasak jos, dalis senelių, norėdami bendrauti su emigracijoje esančiais artimaisiais, pramoksta naudotis kompiuteriu ir „Skype“.

„Bet, žinoma, jiems trūksta to tikro bendravimo. Internetu pasikalbėti ne tas pats“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad būtent bendravimas ir pagarba senelių namų gyventojams yra svarbiausias ir didžiausias poreikis.

„Nuskambės galbūt banaliai, bet bendravimas jiems yra tarsi pripažinimas, kad jie yra svarbūs, reikalingi. Atvažiavę žmonės juos pradžiugina ir išsklaido nuobodulį. Jie pasiilgsta svečių, laukia. Mes jiems – pramoga“, – sakė U.L.Orlova.

Tiesa, ji neslėpė, kad greta bendravimo dažnai senučiukams reikia ir praktiškų dalykų.

„Seneliai nėra turtingi žmonės. Kartais jiems reikia tokių elementarių dalykų kaip šiltos kojinės ar šlepetės, kurios kosminiu greičiu dėvisi, vaistai, vitaminai, akių lašiukai, rūbai, knygos ir panašūs dalykai, kurių jie patys negali įsigyti“, – pasakojo U.L.Orlova.

„Senučiukai“/„Facebook“ nuotr./Maišas kojinių jau pas senučiukus
„Senučiukai“/„Facebook“ nuotr./Maišas kojinių jau pas senučiukus

Norintiems apsilankyti senelių namuose ji patarė pirmiausia pasiskambinti – jokių oficialių leidimų nereikės, vis dėlto įspėti personalą apie savo apsilankymą reikėtų. Juolab kad visokių senelių namų yra – vieni atviresni, kiti dar tik mokosi jausti visuomenės susidomėjimą.

„Tai yra vieta, kurioje žmonės serga ir miršta. Tad gali būti, kad jūs atvažiuosite po kokios nelaimės. Todėl reikia pasiskambinti ir susitarti“, – sakė pašnekovė.

Stengiasi dovanoti džiaugsmą

Senelių namuose gyvenančių senučiukų dienos nebūna vienodos. Juolab kad kai kurie senoliai čia susiranda ne tik draugų, bet ir įsimyli.

„Būna visko – ir meilės trikampių, ir pasimatymų. Gražu žiūrėti, kaip močiutės puošiasi, o diedukai pasitempia. Tas man asmeniškai suteikia linksmos perspektyvos, kad, nepaisant to, kiek žmogui metų, tas romantikos jausmas, šiurpuliukas viduje, išlieka“, – šypsojosi U.L.Orlova.

Nemaža dalis senelių namų gyventojų savo kasdienybę skaidrina ir skaitydami knygas, kurdami rankdarbius, spręsdami kryžiažodžius. Būtent jie ypač laukia iniciatyvos „Senučiukai“ ir pavienių žmonių dovanojamų knygų.

„Jau nuo pirmosios knygų dovanojimo akcijos atsiliepia labai daug žmonių. Tiesa, ne visi dovanoja naujas puikias knygas, kartais – net su autorių parašais, kai kurie, matyt, galvoja, kad tai patogus būdas atsikratyti nebereikalingomis, ir atveža, pavyzdžiui, Lietuvos TSR istorijos antrą dalį...“, – pasakojo „Senučiukai“ projekto įkvėpėja.

Per gyvavimo metus jai pavyko suorganizuoti ne vieną gražų ir prasmingą projektą senelių namuose. Dalis jų – vienkartiniai, kitus tikimasi pakartoti. Pavyzdžiui, šventinių sveikinimų senukams akciją, kurios metu kiekvienas norintis galėjo parašyti laišką, atsiųsti atviruką ir nedidelę dovanėlę senučiukui, kurio adresą suteikdavo „Senučiukai“ projekto savanoriai.

„Senučiukai“/„Facebook“ nuotr./Senučiukams skirti šventiniai sveikinimai, kuriuos rašyti pakvietė projektas „Senučiukai“
„Senučiukai“/„Facebook“ nuotr./Senučiukams skirti šventiniai sveikinimai, kuriuos rašyti pakvietė projektas „Senučiukai“

Buvo ir didesnių projektų, kuriuos norėtųsi pakartoti, nes jie suteikė džiaugsmo tiek seneliams, tiek juos organizavusiems žmonėms.

„Pavyzdžiui, pernai Svėdasų senelių namuose vyko senučiukų fotosesija, kurią organizavo „Help Portrait Lithuania“ – iniciatyva, vienijanti skirtingus fotografus. Jie atvažiavo į senelių namus, įkūrė studiją, senelius ir seneles pagrimavo, bet nepadarė iš jų personažų, sukūrė puikus portretus. Efektas buvo didžiulis: seneliai stebėjosi jų namuose įrengtu apšvietimu, profesionaliai dirbančiais žmonėmis ir čia pat po fotosesijos jiems atspausdintomis nuotraukomis. Visai neseniai buvau tuose senelių namuose – tie portretai (į rėmelius įdėtos nuotraukos) dabar yra padėti prie kiekvieno senelio lovos ir džiugina senučiukus“, – išliekamąja projekto verte džiaugėsi U.L.Orlova.

„Senučiukai“/„Facebook“ nuotr./Pora. Svėdasų senelių namų gyventojai, įamžinti „Help Portrait Lithuania“ fotografų
„Senučiukai“/„Facebook“ nuotr./Pora. Svėdasų senelių namų gyventojai, įamžinti „Help Portrait Lithuania“ fotografų
„Senučiukai“/„Facebook“ nuotr./Projekto „Help Portrait Lithuania“ Svėdasų senelių namuose akimirka
„Senučiukai“/„Facebook“ nuotr./Projekto „Help Portrait Lithuania“ Svėdasų senelių namuose akimirka

Pastaruosius kelerius metus stipriai į senučiukų gyvenimą įsitraukusi vilnietė jau atsakė ir į daugeliui kirbantį klausimą – ar galėtų pati gyventi senelių namuose?

„Aš sau ir kitiems labai linkėčiau, kol išeina, gyventi savarankiškai ir maksimaliai išnaudoti kiekvieną dieną. Bet, kai ateis laikas, kai reikės pagalbos, tą išdidžiai irgi pripažinti“, – sakė U.L.Orlova.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dr. Urtė Lina Orlova
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dr. Urtė Lina Orlova

Pastaruosius kelerius metus aktyviai į senelių namų temą įsitraukusi dėstytoja džiaugėsi surinkusi daug autentiškos medžiagos moksliniam darbui. Tačiau dar didesniu džiaugsmu ji įvardino asmenybės pokyčius.

„Supratau, kad mes, tam tikra prasme gyvenantys labai gerai ir turintys galimybę padėti kitiems, turime tai daryti. Kai kalbame apie senelių namus, į kuriuos dar retas kuris savo noru nuvažiuoja, turime paklausti savęs: o kas, jei ne aš? Man tai jau savaime aiškus dalykas, kad turiu prisidėti prie senučiukų gyvenimo gerinimo“, – sakė pašnekovė.

Norintys prisijungti prie projekto „Senučiukai“ akcijų kviečiami sekti jų feisbuko puslapį. Arba tiesiog pasidomėti arčiausiai esančiais senelių namais ir susitarus su personalu ten užsukti. Juk didžiausia dovana senučiukams – jūs patys ir bendravimas.

„Norėčiau padėkoti visiems senučiukų bičiuliams Lietuvoje ir užsienio lietuviams, kurie darbais, žodžiais, feisbuko įrašų pasidalinimais prisideda prie gerumo burbulo“, – sakė U.L.Orlova.

Mums rūpi: iniciatyvos, kurios įkvepia

Luko Balandžio / 15min nuotr./Mums rūpi
Luko Balandžio / 15min nuotr./Mums rūpi

Apsidairykime aplink. Esame tikri, kad kiekvienas pažįstate žmogų, kuris be jokio atlygio yra sukūręs ką nors gražaus savo miesteliui ir bendruomenei arba pasielgęs taip, kaip kiti niekada nesiryžtų. Laikas su jais susipažinti iš arčiau!

Pažįstate tokį žmogų, o gal tai jūs? Parodykite jį visai Lietuvai arba nesislėpkite, jūsų pastangos vertos dėmesio. Parašykite mums laišką adresu mumsrupi@15min.lt, taip pat prisekite nuotrauką, iliustruojančią iniciatyvą.

Apie įdomiausias iniciatyvas sužinos visa Lietuva. Kiekvieną savaitę publikuosime tekstus apie iniciatyvius Lietuvos žmones, o socialinėje medijoje juos rasite pažymėtus #mumsrupi grotažyme. Galbūt tai įkvėps norinčius kurti, bet vis dar dvejojančius.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min