Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 06 12, 17:11

Ne beviltiškas pesimizmas: Rusija dar turi galimybę tapti europietiškos civilizacijos dalimi

Anot Lietuvos istorijos instituto vadovo Alvydo Nikžentaičio, Rusija visą laiką svyruoja tarp dviejų polių – provakarietiško ir antivakarietiško. Istoriko vertinimu, jai labai nedaug trūko, kad galėtų būti europietiška valstybe, atsisakiusia imperinio palikimo. Tam reikėjo įgyvendinti visuomenės dekomunizaciją. Nors po Sovietų Sąjungos žlugimo nesyk buvo momentų, kai atrodė, kad tai įmanoma ir vadinamieji zapadnikai turi galimybių, Vladimiro Putino režimas pasekė slavofilų linija. Vis dėlto istorikas nelaiko Rusijos beviltiška.
Raudonoji aikštė Maskvoje Tik prenumeratoriams
Raudonoji aikštė Maskvoje / „Scanpix“/AFP nuotr.

A.Nikžentaičio teigimu, Krymo aneksija, karas Donbase faktiškai užgniaužė visus kitokios Rusijos daigelius.

Vis dėlto, jo manymu, istorinis bandymo dekomunizuotis patyrimas rodo, kad šalis dar iki šiol bent teoriškai turi galimybę kažkada ateityje tapti Vakarų europinės civilizacijos dalimi.

Tiesa, šįsyk to kaina bus gerokai didesnė, nei galėjo būti po 1990-ųjų.

Istorikas pabrėžė, kad kelias, kurį Rusija turi praeiti, iš esmės turi pakartoti po Antrojo pasaulinio karo nueitą Vokietijos – atgailos, reparacijų. Taip pat ne tik desovietizacijos, bet ir deimperializacijos.

„Tiktai tokiu atveju Rusija turi šansą tapti ir būti europine civilizacija. Nors tai ir būtų labai sudėtingas kelias, skaudus rusų visuomenei, bet dabartinio karo eiga rodo, kad tokia galimybė yra.

O kartu, jeigu pavyktų Rusiją pastūmėti tuo keliu, tai būtų ir šansas, kurio ir šito regiono šalys neturėtų praleisti. Nes tai yra galimybė kažkada, galbūt po 20, galbūt po 50 metų, turėti ne imperialistinį kaimyną, o normalią europietišką civilizaciją“, – interviu pažymėjo Lietuvos istorijos instituto direktorius humanitarinių mokslų habilituotas daktaras Alvydas Nikžentaitis.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Alvydas Nikžentaitis
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Alvydas Nikžentaitis

Besikartojanti istorija virsta farsu

– Tai, kas vasario 24-ąją įvyko, nemažai kas vadina lūžiu Europos istorijoje. Kuria kryptimi Europos istorijos trajektorija pasisuko? Kaip viską matytumėte iš istorinės perspektyvos?

– Kai mes kalbame apie visai nesenos praeities dalykus, man, kaip istorikui, norisi ieškoti tam tikrų analogijų, tam tikrų dėsningumų.

Šitas karas iš tikrųjų tarsi ir leistų kalbėti apie tam tikras analogijas: ir tam tikras analogijas mūsų dabartinio laikotarpio, kuris prasidėjo po komunizmo žlugimo – visų pirma po Sovietų Sąjungos žlugimo, ir tarp situacijos, kuri buvo susiklosčiusi po Pirmojo pasaulinio karo Europoje.

Šiuos du beveik šimtą metų skiriančius įvykius sieja vienas bendras bruožas – tiek po Pirmojo pasaulinio karo, tiek po 1990–1991 metų pasaulyje susikūrė tam tikra nauja saugumo architektūra, kurioje ne kiekviena šalis rado savo vietą.

Dabartiniai įvykiai, karas Ukrainoje, Rusijos agresija Ukrainoje kažkuo primena XX amžiaus 4 dešimtmečio pabaigą, kada Hitlerio Vokietija ir taip pat Sovietų Sąjunga nebuvo patenkintos jau sukurta saugumo architektūra, nusistovėjusiomis sienomis tuometiniame pasaulyje ir iš tikrų bandė šitą architektūrą pakeisti.

Jeigu mes žiūrime į dabartinį laikotarpį, mums nereikėtų apsiriboti vien tiktai Rusija, bet per šitą prizmę pasižiūrėti ir į Kinijos veiksmus.

Kinija irgi yra viena iš tų valstybių, kuri nepatenkinta dabartiniu savo statusu pasaulyje, ir ji irgi įvairiomis priemonėmis bando patekti į elitinį klubą valstybių, kurios turi svaresnį balsą sprendžiant pasaulines problemas.

123RF.com nuotr./Kinijos vėliava, Rusijos vėliava
123RF.com nuotr./Kinijos vėliava, Rusijos vėliava

Tai yra tam tikra analogija, bet yra dar ir kitas dalykas, kurio nereikia užmiršti.

Yra garsus pasakymas, kad jeigu istorija kartojasi, tai ji paprastai virsta farsu.

Šiuo atveju daryti visiškai tokią analogiją tarp XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio pabaigos įvykių ir šių metų vasario 24 dienos tinka.

Nes Rusija, pradėdama karą prieš Ukrainą, bandė įsivaizduoti, kad ji yra tokia pat galinga, o rašizmas tokia pat stipri ideologija, kaip nacistinė ar stalinistinė ideologija.

Bet iš tikrųjų tai yra istorijos farsas. Jau ir dabar galime kalbėti, kad dabartinė Rusijos didybė yra įsivaizduojama.

Ar galima buvo šituos konfliktus prognozuoti anksčiau ir ar buvo tam tikrų ženklų, kurie tuos dalykus rodo? Taip, buvo.

Visų pirma šiuos ženklus mes matėme švelniosios politikos pasireiškime arba, jeigu konkrečiai kalbėtume ir grįžtume prie man artimesnės temos, tai yra būtent įvairių šalių vykdoma istorijos politika.

Rusijoje irgi buvo labai dažnai kartojama tezė, kad Rusijai reikia nustoti klūpoti, reikia galų gale užimti savo vietą, buvo bandymų įtvirtinti savo tam tikrus istorinius naratyvus.

Čia vėlgi mes matome tam tikrų dalykų pasikartojimą.

Ekrano nuotr. iš „Facebook“/Socialiniuose tinkluose paplito Vladimiro Putino su Adolfo Hitlerio ūsais nuotrauka
Ekrano nuotr. iš „Facebook“/Socialiniuose tinkluose paplito Vladimiro Putino su Adolfo Hitlerio ūsais nuotrauka

Jeigu prisiminsime Antrojo pasaulinio karo išvakares ir pažvelgsime į dabartinio karo išvakares, yra ne tik priežastys, bet ir priemonės, tam tikri veiksmai valstybių istorijos politikoje, kurie savo turiniu, aišku, skirtingose epochose skyrėsi, bet signalizavo apie tam tikrą bręstantį konfliktą.

– Jeigu imtumėme domėn tą analogiją su Antrojo pasaulinio karo išvakarėmis, iš tiesų kyla visokių klausimų. Žinome, kuo baigėsi lokalūs konfliktai, Lenkijos užpuolimas nacistinės Vokietijos baigėsi pasauliniu karu.

Dar prieš rugsėjo 1-ąją, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, buvo visokių veiksmų – ir anšliusas, ir Čekoslovakijos teritorijos prisijungtos, ir panašiai. Ir tuo metu Vakarų politikai, nežinau, ar geras žodis, flirtavo su Hitleriu, šiuo metu – su V.Putinu.

Žinome apie skambučius, tam tikrų lyderių požiūrį. Pavyzdžiui, Angela Merkel aiškina, kad negalima izoliuoti Rusijos. Net Vidurio Europos, šalių, kurios patyrė sovietų agresiją, tarkime, Vengrijos lyderis, tam tikrų nuostatų turi.

Kaip šitą kontekstą imant domėn viskas regis?

– Vėlgi jeigu mes žiūrėsime per tam tikrų analogijų prizmę, tai tam tikrų įvykių panašumas darosi dar akivaizdesnis.

Aš nežinau, ar Rusijos agresiją prieš Gruziją galėtume priskirti prie to, ką Hitleris padarė su Austrija ar su Čekoslovakijos padalijimu.

Bet bent jau Krymo aneksija ir Rusijos karas Donbase iš tikrųjų perša tas pačias analogijas.

Kodėl taip sakau dėl Gruzijos konflikto – čia yra tam tikrų abejonių, ar galime laikyti šito karo preliudija, nes Rusija tiesiogiai neaneksavo svetimų teritorijų. Ji sukūrė tokius tarpinius darinius.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Donbasas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Donbasas

Taip, čia yra labai daug panašumų, bet, pavyzdžiui, Krymo aneksija tai yra tam tikros po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusios pasaulinės tvarkos tiesioginis pažeidimas.

Kaip ir Austrijos anšliusas, kaip ir Čekoslovakijos padalijimas.

Šiaip tokios analogijos arba tokių įvykių pasikartojimai tarsi verstų mus būti dideliais pesimistais, bet šiuo atveju aš tikrai nepriklausau tai žmonių, kurie būtų pesimistai, kategorijai.

Nes yra vienas esminis skirtumas tarp situacijos XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, jo pradžioje, nuo dabartinės.

Bent jau Europoje faktiškai nebeliko neutralių valstybių.

Jeigu mes pasižiūrėsime į situaciją Antrojo pasaulinio karo pradžioje, išvakarėse, tai didžioji dalis valstybių laikėsi neutralumo politikos.

O šiuo metu turbūt vienos rankų, blogiausiu atveju, dviejų rankų pirštų užtektų tas neutralias valstybes Europoje, kurios vienokiu ar kitokiu būdu neremia Ukrainos, suskaičiuoti.

Šis dalykas mums dar kartą, atsižvelgiant ir bendrai į istorinę patirtį, liudija, kad šito karo Rusija negali laimėti arba ji iš viso perrašytų pasaulinę istoriją.

Šito karo Rusija negali laimėti arba ji iš viso perrašytų pasaulinę istoriją.

Nėra dar buvę taip, kad viena valstybė, neturėdama sąjungininkų, galėtų laimėti prieš valstybių koaliciją.

Kai mes žiūrime į vienokių ar kitokių valstybių laikyseną – čia jūs paminėjote Vengriją, mes galime matyti ir vertinti per to konflikto esmę.

Iš esmės dabar šitame kare vyksta demokratinio pasaulio susidūrimas su autoritariniu pasauliu.

– Bet ar neatrodo per skystas tas demokratinis pasaulis?

– Jeigu mes dabar sakome, kad prie to autoritarinio pasaulio, kuris drįsta vienaip ar kitaip priešintis, prie aktyviai veikiančios kitos pusės, kuri dalyvauja tame konflikte, yra tik Rusija, o tas demokratinis pasaulis yra kitoje pusėje, tai mes jokiu būdu negalime įvardinti to demokratinio pasaulio kaip labai skysto.

Kitas dalykas yra tokios valstybės, kurios laukia, kurios irgi yra priskirtinos tai autoritarinio pasaulio grupuotei.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min