Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nepabūgo išeiti į gatvę, kad susipažintų su joje gyvenančių paauglių kasdienybe iš arti

Rūkantis jaunimas prie sostinės Salomėjos Nėries gimnazijos
Beatos Nicholson nuotr. / Rūkantis jaunimas prie sostinės Salomėjos Nėries gimnazijos
Šaltinis: 15min
0
A A

Vilniuje susibūrę jauni, naujos kartos socialiniai darbuotojai pradėjo vykdyti Lietuvoje dar negirdėtą veiklą. Entuziastai įkūrė Vilniaus socialinį klubą, kuris darbui su gatvės jaunimu naudoja unikalius metodus – eina ten, kur jie renkasi, integruojasi tarp jų, pelno autoritetą ir bando padėti išsikapstyti. Apie šio darbo specifiką 15min papasakojo gatvės socialinis darbuotojas Kasparas Laureckis.

– Kaip atsirado idėja pradėti dirbti su jaunimu gatvėje?

– Pradžia buvo Pal. J.Matulaičio socialiniame centre. Susibūrėme keli kolegos ir pradėjome ieškoti naujų būdų, kaip dirbti su jaunimu. Mano kolega sumanė sukurti futbolo mokyklą įvairius sunkumus patiriantiems vaikams.

Jam patiko futbolas, patiko dirbti su vaikais ir jis pamatė spragą Lietuvoje, kad sporto užsiėmimai arba mokami ir juos lankyti gali ne visi, arba orientuoti į pasiekimus ir silpnesni vaikai tiesiog atkrenta. Jie negali ateiti laiku, negali suvaldyti emocijų, neateina tvarkingai apsirengę, negeba gražiai bendrauti su kitais, todėl nubyra. Taigi jis futbolą pasirinko kaip socialinio darbo metodą ir tai puikiai pasiteisina – turime 60 vaikų.

Gatvė – labai dinamiška ir besikeičianti aplinka ir reikia išmokti joje pastebėti kažką pastovaus.

Nuo šio rugsėjo pradėjome dirbti socialinį darbą Vilniaus Naujininkų mikrorajono gatvėse. Lietuvoje tai naujovė, kuri dar nepripažinta kaip socialinio darbo forma, bet užsienyje labai paplitusi. Mes patys einame pas jaunuolius, kurie renkasi prie kioskelių, laiptinių, žaidimų aikštelėse, prekybos centrų prieigose, užuot kvietę juos pas save, kaip daro jaunimo centrai. Šiuo metu Vilniuje dirba keturi tokie darbuotojai.

– Kaip jūs randate kontaktą ir kaip reaguoja šie gatvės jaunuoliai į jus?

– Gatvė – labai dinamiška ir besikeičianti aplinka ir reikia išmokti joje pastebėti kažką pastovaus. Kai išeini į gatvę pirmą kartą, iš pradžių net neatskiri, kurie jaunuoliai tiesiog sustojo stotelėje po mokyklos laukti autobuso, o kurie čia „gyvena“. Taigi iš pradžių mes juos stebime, ieškome, kur jie renkasi, su kuo bendrauja, ir tik vėliau prieiname prie jų, pasisveikiname ir prisistatome kaip su jaunimu dirbantys žmonės.

Dalis jaunuolių reaguoja gynybiškai – vieni aiškina, kad jie iš tiesų labai užsiėmę, ir dabar čia atsidūrė atsitiktinai, jokių sunkumų neturi, jiems viskas gerai. Šiuo atveju svarbu jų nespausti, sutikti su jų versija ir tiesiog būti šalia. Kiti užsisklendžia, stengiasi kuo greičiau išeiti. Treti gali elgtis agresyviai, varo šalin. Tokiais atvejais mes atsisveikiname, bet pažadame ateiti rytoj ir vėl bandome laimę.

Kai kasdien pas juos ateiname į tą pačią vietą, kažkada įvyksta magiškas lūžis, kai jie pradeda mums atsiverti ir pasakoti apie savo gyvenimą, kaip iš tikrųjų sekasi. Ir tuomet atsiranda galimybė įvertinti, kokios pagalbos jiems iš tiesų reikia ir kaip galime būti naudingi.

– Tie jaunuoliai nori užsirūkyti, vartoja alkoholį. Kaip elgiatės tuomet?

– Mes jaunų žmonių teritorijoje laikome save svečiais ir leidžiame jiems daryti viską, ką jie daro įprastai. Taisyklių jiems nekeliame. Nesakome, kad jie negali rūkyti, gerti, keiktis, šiukšlinti, muštis tarpusavyje. Jeigu pradėtume moralizuoti, jie užsisklęstų ir niekada neatsirastų pasitikėjimu grįstas santykis.

Mes jaunų žmonių teritorijoje laikome save svečiais ir leidžiame jiems daryti viską, ką jie daro įprastai.

Kita vertus, ilgainiui santykis tvirtėja ir po kurio laiko jau galime jiems pasakyti, kad mums labai nemalonu, kai jie keikiasi prie mūsų ar mušasi, todėl, jausdamiesi nejaukiai, mes išeisime, o ateisime kitą kartą, kai jie taip nesielgs. Taigi pradedame brėžti ribas.

Artimesnis santykis gatvėje mezgasi lėtai, neretai tam reikia pusmečio ar net ilgesnio laiko tarpo. Iš pradžių suartina bendri žaidimai. Jeigu jie žaidžia futbolą, mes žaidžiame futbolą, jeigu jie žaidžia krepšinį, mes žaidžiame krepšinį, jeigu jie žaidžia kortomis, mes žaidžiame kortomis. Stengiamės su jais ką nors veikti. Tuo metu, aišku, vyksta pokalbiai.

Atėję visada pradedame nuo klausimo, kaip sekasi. Šiuo klausimu bandome suprasti, kaip šiandien nusiteikę jaunuoliai, nes negali žinoti, kas įvyko per tą laikotarpį, kai matėmės ankstesnį kartą – kas įvyko šeimoje, tarp bendraamžių, rajone, su kaimynais. Mat šie jaunuoliai gyvena nesaugioje aplinkoje ir pokyčiai jų gyvenime gali būti labai staigūs.

Nuo atsakymo priklauso, ką su jais galime nuveikti šiandien. Jeigu jie pasirengę kalbėtis, kalbamės. Jeigu jie nenori atvirauti, bet mielai ką nors pažaistų, žaidžiame, jei matome, kad jie pasirengę ką nors kartu nuveikti, planuojame, kas tai galėtų būti. Pavyzdžiui, organizuojame savaitgalio iškylą: jie patys renkasi vietą, planuoja meniu, dalijasi atsakomybėmis.

Arba nusprendžiame sutvarkyti aikštelę, kurioje žaidžiame. Tarkime, futbolo vartai neturi tinklo. Su gatvės darbuotoju jie gali kreiptis į bendruomenę arba seniūną ir prašyti pagalbos, tariasi, iš kur galima būtų gauti lėšų. Jei jaunuoliai susiduria su priklausomybės problema, galime juos palydėti iki specialisto, grąžinti į sistemą – į mokyklą, savo gyvenamąją vietą.

Mes palaikome kontaktą su jaunuoliais nuo dvylikos ir iki dvidešimt kelerių metų, tačiau Naujininkuose ypatingą dėmesį skiriame 14–16 metų paaugliams.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Naujosios Vilnios vaizdai
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Naujosios Vilnios vaizdai

– Apie ką kalbatės su jais?

– Santykių su bendraamžiais temos, konfliktai, santykiai su klasės draugais, kiemo chebra. Didžioji dalis šių jaunuolių turi vienokių ar kitokių sunkumų šeimoje: tėvų priklausomybės, nepriežiūra, skyrybos šeimoje. Daugelis jų gyvena su tėvais, bet tėvai iš esmės tik pasirūpina, kad jie būtų apsirengę ir pavalgę, turėtų pinigų, bet santykiai šeimoje labai skurdūs. Kalbu nebūtinai apie socialinės rizikos šeimas.

Santykių skurdumas šeimoje ir išvaro šiuos jaunuolius į gatvę. Kai nesijauti saugus ir suprastas namie, ieškai to supratimo gatvėje, o čia jie susiduria su įvairiomis rizikomis.

– Ar jau galite papasakoti sėkmės atvejų?

– Buvo atvejis, kai „Akropolyje“ sutikome merginą, kuri atvyko į Vilnių bėgdama nuo šeimos, kurioje tėvai buvo priklausomi. Ji neturėjo, kur gyventi. Mes radome jai profesinės mokyklos bendrabutį ir ji net pradėjo ten mokytis. Šiuo metu ji vis dar ir mokosi, ir dirba. Mes iki šiol palaikome ryšius.

Didžiausias darbo gatvėje pranašumas, kad čia mes iš karto sutinkame jaunuolius, kurie ką tik atsidūrė gatvėje, pabėgo iš namų ir taip galime užkirsti kelią problemų įsisenėjimui. Kuo ilgiau žmogus iškritęs iš sistemos, atskirtyje, tuo sunkiau jį ištraukti. O kai mes juos sutinkame pačioje pradžioje, juos daug lengviau grąžint į sistemą.

Taigi mes galime reaguoti daug greičiau nei kitos tarnybos, o šie jaunuoliai pačioje pradžioje noriai priima pagalbą, nes būna pasimetę, nežino, ką daryti toliau. Tačiau jeigu jie taip gyvena jau keletą metų, turi priklausomybę, viskas išsitęsia gerokai ilgiau.

– Ar būna pavojingų situacijų?

– Aišku, darbas gatvėje susijęs su didesne rizika. Čia nėra saugančių sienų, nėra taisyklių, tu ateini į svetimą teritoriją ir niekada nežinai, kaip tą dieną jaunuoliai elgsis. Todėl mes visada einame į gatvę po du. Praktika rodo, kad geriausias duetas – vyras ir moteris. Tokia sudėtis leidžia lengviau suvaldyti įtampas.

Čia nėra saugančių sienų, nėra taisyklių, tu ateini į svetimą teritoriją ir niekada nežinai, kaip tą dieną jaunuoliai elgsis. Todėl mes visada einame į gatvę po du.

Jaunuoliai gali būti neblaivūs, agresyvūs, tačiau pamatę, kad situacija gali būti pavojinga, tiesiog išeiname, o kitą dieną ateiname ankstesniu laiku, kai jie dar bus blaivūs ir mažiau agresyvūs. Kuo vėliau eini į gatvę, tuo daugiau rizikos, todėl iš pradžių mes pas juos eidavome dieną, šviesiu paros metu. Dabar jau yra įdirbis, todėl galime sau leisti išeiti ir vėliau.

Darbo gatvėje sėkmės receptas – reguliarumas ir ilgalaikiškumas. Norint užmegzti santykį su jaunuoliais, reikia pasirodyti kasdien. Tai vienintelis būdas užsitarnauti pasitikėjimą, kai jaunuoliai žino, kad tu čia buvai vakar ir būsi čia rytoj. Mes jų nespaudžiame, kad jie turi tuoj pat pasikeisti ir kažką padaryti su savo gyvenimu, ir dažnai esame vieninteliai suaugę žmonės jų aplinkoje, su kuriais jie turi nebaudžiantį, nekontroliuojantį santykį, grįstą pasitikėjimu ir lygiateisiškumu.

Tai labai svarbu, nes jaunuoliai pradeda leisti laiką gatvėje, kai jiems nepasiseka su mokytojais, su tėvais, jie dažnai nusivylę suaugusiųjų pasauliu ir mato juos kaip priešus. Mes bandome atkurti suaugusių žmonių ir apskritai valstybės autoritetą jų akyse. Mes ateiname ir sakome – jūs svarbūs, nepamiršti, mums įdomu, kaip jūs gyvenate, ir esame pasiruošę juos išklausyti. Neateiname su iš anksto paruoštomis programomis, kaip kitos institucijos, o klausiame, ko reikia jiems.

Jie gali kalbėtis su mumis, kaip spręsti konfliktus su tėvais ar bendraamžiais, ką daryti, jei nepasisekė mokykloje, turėjo susidūrimą su policija, kokie yra būdai gydytis nuo priklausomybių, kokios laisvalaikio užimtumo galimybės, nes mes žinome visas organizacijas ir klubus. Jeigu jie nori, galime juos palydėti į įstaigas, kurios teikia jiems reikalingas paslaugas.

– Tačiau problema dar ir ta, kad šie jaunuoliai gyvena šeimoje, kurios aplinka dažniausiai nėra teigiama. Kaip sprendžiate šią dilemą?

– Pirmiausiai bandome išsiaiškinti: šeima gali jaunuoliui padėti ar kaip tik jį tempia žemyn. Jei tėvai pasiruošę taisyti santykius su vaiku, keistis, mes arba tiesiogiai, ar per socialinius darbuotojus taip pat palaikome ryšį su tėvais. Tačiau jei šeimoje problemos įsisenėjusios, aplinka smurtinė, stengiamės atskirti jaunuolį nuo šeimos, kad jis išeitų gyventi į bendrabutį, išvažiuotų mokytis į kitą miestą, galiausiai kurį laiką pagyventų globos namuose.

Kai būna krizė šeimoje, socialiniai darbuotojai labai rūpinasi mažais vaikais, tačiau paaugliai dažnai lieka užmiršti. Tačiau šiuo atveju patys jaunuoliai gali priimti sprendimus. Išėjimo iš šeimos patirtis skaudi, bet paauglio ji taip netraumuoja kaip mažo vaiko.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min