Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nepriklausomas alaus išmanytojas apie didžiųjų gamintojų verdamą alų: „Tai tarsi vanduo“

Dariui Valaičiui alaus gamyba virto tikru hobiu.
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Dariui Valaičiui alaus gamyba virto tikru hobiu.
Šaltinis: 15min
0
A A

Ką daryti tikram alaus mėgėjui, nusivylusiam Lietuvos prekybos centrų lentynas okupavusia skurdžia gero ir kokybiško alaus pasiūla? Viena iš išeičių – šį gėrimą virtis pačiam. Būtent tokį kelią pasirinko 25 metų Darius Valaitis, Suvalkijoje esančiuose savo namuose įrengtoje nedidelėje alaus darykloje kas mėnesį išsiverdantis tokio alaus, kokio parduotuvėse nerasi nė su žiburiu.

„Žmonės pagaliau atsibudo ir pradėjo dairytis. Jie pradėjo mąstyti savo protu, pavargo būti marionetės. Tai buvo laiko klausimas“, – apie tai, kad ilgus metus į perkamo ir geriamo alaus kokybę dėmesio visai nekreipę lietuviai po truputį atsimerkia, prakalbo Marijampolės rajone gyvenantis vyras.

Alaus gamybos paslaptimis dar mokyklos laikais susidomėjęs D.Valaitis šio pomėgio rimčiau ėmėsi prieš dvejus metus. Pasisėmęs reikiamų žinių, įsigijęs būtinų sudedamųjų dalių bei namuose įsirengęs, kaip pats vadina, mini bravorėlį, didžiąją laisvalaikio dalį šiam savo hobiui skiriantis vyriškis nuo tada mėgaujasi paties išsivirtu naminiu alumi.

„Manęs netenkino lietuviško alaus pasiūla. Lietuvos didžiųjų aludarių verdamas alus yra gana prasto ir neišraiškingo skonio. Juk alus – kaip ir vynas. Jis gali turėti kuo įvairiausių skonių ir poskonių. Kiek alaus rūšių ir porūšių yra pasaulyje? Tuo tarpu Lietuvoje rasime kokias varganus penkias“, – nelinksmai konstatavo Kaune įsikūrusiame stambios tarptautinės kompanijos filiale kelius ir tiltus projektuojantiems inžinieriams vadovaujantis D.Valaitis.

Įsirengti mažą daryklą paprasta

– Ar sudėtinga alų virtis pačiam? Kokios įrangos reikia turėti norint išvirti tikrai kokybišką ir skanų alų?

– Namų rūsyje esu įsirengęs tokį mini bravorėlį. Vieno virimo metu jame galima išvirti iki 50 litrų alaus, bet aš dažniausiai verdu apie 40 litrų. Verdu kartą per mėnesį, kartais rečiau – priklausomai nuo alaus vartojimo. Viena iš priežasčių, privertusių užsiimti šiuo hobiu, yra ta, kad mėgstu mėgautis gėrimu, o ne svaigintis, kaip daugelis (dėl tos pačios priežasties darau ir naminį vyną, dalyvauju „Vyno dienose“, važinėju po Europos vyno regionus). Virimui labai ypatingos įrangos nereikia. Mano įrangą sudaro degiklis, puodas, misos tekinimo filtras, aušintuvas, kibirai, piltuvėliai ir t. t. Degiklį galima pakeisti dujine virykle, puodą irgi nesudėtinga rasti, na, o visa kita galima pasidaryti arba nusipirkti. Šiaip beveik kiekvieną kartą verdu skirtingą alų, todėl daug eksperimentuoju, kartais išeina geriau, kartais prasčiau. Net ir namų sąlygomis galima išvirti tikrai kokybišką ir nuostabaus skonio alų. Aišku, reikia laikytis švaros, viską dezinfekuoti ir panašiai.

Nuotr. iš asm. archyvo/Praėjusią vasarą D.Valaitis kartu su savo bendraminčiais surengė alaus virimo dirbtuvėles. Jose naudojant lietuviškus laikinius apynius buvo verdamas „akmeninis alus“.
Nuotr. iš asm. archyvo/Praėjusią vasarą D.Valaitis kartu su savo bendraminčiais surengė alaus virimo dirbtuvėles. Jose naudojant lietuviškus laikinius apynius buvo verdamas „akmeninis alus“.

– Ar verdamą alų vartojate tik savo reikmėms? Galbūt dalį jo parduodate?

– Deja, ne, savo verdamą alų galiu vartoti tik savo šeimos reikmėms. Tai šiek tiek nuvilia, bet juk vaišinti draugus niekas neuždraus (šypsosi – red.). Lietuvos įstatymuose numatyta, kad savo šeimos reikmėms galima gaminti natūralios fermentacijos alų iki 9,5 proc. stiprumo. Tuo tarpu jeigu nori savo virtą alų pardavinėti, turi nueiti tikrai ilgą ir sudėtingą kelią: steigti savo įmonę, turėti higieniškas ir tvarkingas patalpas, aludariui būtina turėti reikiamą kvalifikaciją, kiekvienos partijos mėginį pristatyti į laboratoriją. Be to, dar yra licencijos, akcizai ir t. t.

 Gaivintis ir svaigintis ar mėgautis?

– Kokia Jūsų nuomonė apie populiariausias didžiųjų šalies gamintojų verdamo alaus rūšis? Ar pats prekybos centruose perkate alų?

– Man didžiųjų alaus daryklų alus labai nepatinka. Taip, kartais alaus perku ir prekybos centruose, bet tai dažniausiai būna užsienio gamintojų arba Lietuvos smulkiųjų aludarių produkcija.

– Turbūt sutiksite, kad smulkieji gamintojai verda ir natūralesnį, ir geresnį, ir skanesnį alų nei didžiosios kompanijos. Kodėl šalyje susiklostė tokia įdomi situacija, kai atrodo, kad virti skanų alų verslininkams tiesiog neapsimoka?

– Manau, mažiesiems gamintojams nelabai kas ir lieka, nes jie neturi tokių finansų reklamai. Tad jiems tenka eiti kitu keliu, virti kitokį alų, o ypač dabar, kai žmonės pradėjo žiūrėti, ką valgo ir ką geria. Aišku, tarp tų mažųjų irgi yra visokių žaidėjų. Ne visada smulkusis reiškia geras.

– Lietuvoje vis garsiau girdimos kalbos apie didžiųjų alaus gamintojų naudojamą „High Gravity“ technologiją, kai gamykloje išverdamas stiprus alus, o paskui skiedžiant gaunamos skirtingos alaus rūšys. Didžiųjų kompanijų atstovai šio fakto netgi neslepia, tačiau tvirtina, kad čia nėra nieko bloga. Ką apie tai manote Jūs?

– Aš užduosiu paprastą klausimą: „Į ką panašus lietuviškas didžiųjų gamyklų alus?“ Į gaiviuosius gėrimus. Kodėl? Nes jie tam ir skirti – gaivintis bei svaigintis, o ne justi skonį ir juo mėgautis. Mano pažįstamas apie vieną lietuvišką alų, kurį prieš porą vasarų mėgo visa Lietuva, yra pasakęs: „Jis bėga kaip vanduo.“ Manau, ši frazė viską ir pasako apie „High Gravity“ ir visą kitą beveidį Lietuvos alaus pasaulį, išskyrus keletą išimčių.

 Savikaina – itin maža

– Ne paslaptis, kad pirkdami didžiųjų gamintojų virtą alų, žmonės daugiausia moka ne už patį gėrimą, o už jo reklamą. Esu analizavęs skaičiavimus, kurie teigia, kad vieno didžiausiose gamyklose pagaminamo alaus litro savikaina siekia tik apie vieną litą. Kaip manote, kiek teisingi gali būti šie skaičiavimai?

– Ne manau, o žinau. Alaus savikaina tikrai nėra labai didelė, o tuo labiau kai naudoji pažangiausias technologijas, vienas medžiagas pakeisdamas kitomis, pasitelkdamas chemiją ir kitus procesus. Tokiu būdu įmanoma pasieki gana įspūdingą išeigą, ko neįmanoma padaryti namų sąlygoms ar smulkesniems aludariams. Alaus pramonė ir yra pramonė, visi siekia pelno. O pelną pasiekti galima per smegenų plovimą. Be to, lietuviai, kaip žmonės, yra labai konservatyvūs ir nėra linkę eksperimentuoti. Ir jei per televizorių žmonės nuolat mato, koks vieno gamintojo alus yra nuostabus, tai kodėl jam dabar imti ir ieškoti ko kito?

– Ką manote apie didžiųjų lietuviško alaus gamintojų kuriamas reklamas? Ar tarp jų nepasitaiko skambančių itin juokingai ar net absurdiškai?

– Šiuo metu labai juokingai skamba socialinė reklama su tenisininku Ričardu Berankiu, kurią remia „aludarių gildija“. Aš ją pavadinčiau netiesiogine alaus reklama.

– Kokius pokyčius šalies alaus rinkoje Jūs prognozuotumėte po kelerių metų? Kur link viskas kryps?

– Aš labai tikiuosi, jog pagaliau Lietuvoje atsiras normali alaus pasiūla, o žmonės vertins tikrą produktą. Ateityje galbūt pats rengsiu alaus degustacijas ir pasakosiu apie meilę gamtai ir alui.

Ar Lietuvą galima vadinti alaus šalimi?

– Dalis lietuvių, bendraudami su užsieniečiais, didžiuojasi ne tik mūsų moterų grožiu, tačiau ir puikiu lietuviško alaus skoniu. Ar ne be reikalo lietuviai giriasi puikiu alumi? Galų gale ar galima Lietuvą laikyti alaus šalimi?

– Na, šiaip tikrai yra Lietuvoje gero alaus, bet didžiąją jos dalį pagamina makro daryklos ir smulkieji aludariai. Tuo tarpu jeigu kalbėsime apie išgeriamo alaus kiekį, tada taip, Lietuvą galima laikyti alaus šalimi. Bet jei dėl alaus pasirinkimo ir jo vartojimo kultūros, drįsčiau tuo abejoti.

– Kurios šalies alų Jūs labiausiai mėgstate?

– Negalėčiau įvardyti konkrečios šalies, nes man patinka viskas, kas nauja. Tarkime, man labai patinka vokiškas kvietinis alus, angliški porteriai, airiški stout ir rauchbier (rūkytas alus – red.).

– Kokį keisčiausią ar neįprasčiausią alų Jums yra tekę ragauti?

– Vienas iš įdomesnių buvo mano minėtas rauchbier. Verdant šį alų, dedama rūkyto salyklo, kuris alui suteikia malonų dūmo kvapą ir poskonį. Tai yra alus, kurio tikrai verta paragauti. Taip pat išskirčiau vadinamąjį milk stout alų, kurio gamyboje naudojama laktozė (pieno cukrus – red.). Šiam sausam alui ji teikia saldumo.

– Ar galima alų vadinti sveiku gėrimu?

– Sveika yra tai, kas natūralu, o šiais laikais beveik nieko nėra natūralaus. Nebent Lietuvos pamiškėse surinkti apyniai. Na, bet čia jau niuansai, o šiaip alus yra sveikas dalykas. Tačiau reikia nepamiršti, kad ir vaistas gali tapti nuodu. Viskas priklauso nuo kiekio – vienas ar du bokalai yra maksimali naudinga dozė. Viršijus šią ribą, jis tampa labiau nuodu. Šiaip atlikta daug mokslinių tyrimų, nagrinėjančių teigiamą alaus poveikį, ir aš tikrai čia visko nevardysiu, bet galima drąsiai teigti, kad alus mažina kraujotakos ligų, vėžio riziką, yra natūraliai raminantis gėrimas. Bet, kaip jau minėjau, svarbiausia yra nepadauginti.

– Kaip reikėtų gerti alų, norint pajusti visas jo skonio savybes?

– Alų reiktų gerti atvėsintą, bet ne per daug atšaldytą. Kuo daugiau alus atšaldytas, tuo labiau nejaučiame jo skonio,jaučiame tik vėsą. Tai labai tinka Lietuvos didiesiems aludariams. O jei alus geras ir norime pajusti jo visus skonius, nereikia persistengti su atšaldymu.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min