Sekite 15min Google
Šie įvykiai vėl iškėlė klausimą, kur baigiasi migracijos krizė ir prasideda koordinuotas spaudimas valstybei. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas pabrėžia, kad hibridines atakas sunku atpažinti iš karto – jų esmė ir yra pasinaudoti teisinėmis, politinėmis ar saugumo sistemos spragomis.
„Hibridinės atakos tuo ir pasižymi, kad stengiamasi išnaudoti atsiveriančias galimybes ar spragas, kurios nėra labai griežtai teisiškai apibrėžtos“, – sako T. Janeliūnas.
Jo teigimu, svarbiausias klausimas Seutos atveju – ar bus rasta įrodymų, kad prie tokio masto migrantų judėjimo prisidėjo Maroko valdžios ar saugumo institucijos. Būtent tai leistų tvirčiau kalbėti apie paraleles su Lietuvos patirtimi prie Baltarusijos sienos.
Situacijai Seutoje aptarti Europos Parlamentas surengė neeilinį Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto (LIBE) posėdį. Jame dalyvavo Europos Komisijos ir Seutos miesto atstovai.
Neeilinis posėdis – signalas apie krizės mastą
Europarlamentarė Rasa Juknevičienė atkreipia dėmesį, kad pats faktas, jog LIBE komitetas rugpjūtį surengė neeilinį posėdį, rodo išskirtinį Europos Parlamento dėmesį Seutos įvykiams.
„Vien tai, kad rugpjūtį buvo surengtas neeilinis LIBE komiteto posėdis, parodo, kokia rimta ši situacija vertinama Europos Parlamente. Deja, į posėdį neatvyko kviesti Ispanijos vyriausybės ministrai, nors klausimų dėl krizės priežasčių ir jos valdymo yra labai daug“, – teigia R. Juknevičienė.
Atidarydamas posėdį komiteto LIBE pirmininkas Javieras Zarzalejosas taip pat pabrėžė, kad Seutos krizė tapo visos Europos klausimu.
„Šios diskusijos tikslas – suprasti, kaip ši situacija vystėsi, kaip į ją buvo reaguota ir kokias pamokas privalome išmokti ateičiai“, – sakė J. Zarzalejosas.
Jis taip pat sukritikavo Ispanijos vidaus reikalų ministro Fernando Grande-Marlaskos ir migracijos ministrės Elmos Saiz Delgado sprendimą nedalyvauti diskusijoje.
Europarlamentarai mato paralelių su 2021-aisiais
R. Juknevičienės vertinimu, Seutos įvykiai neišvengiamai primena Lietuvos patirtį, nors galutinių išvadų dėl Maroko vaidmens daryti dar anksti.
„Tuo metu ir mums iš pradžių nebuvo visiškai aišku, kas vyksta, tačiau gana greitai paaiškėjo, kad tai buvo priešiško režimo dirbtinai sukeltas veikimas, skirtas destabilizuoti valstybę. Kas tiksliai stovi už Seutos atvejo, dar turi nustatyti už saugumą atsakingos institucijos“, – sako europarlamentarė.
Jos teigimu, tiek Lietuvos, tiek Seutos atvejai rodo, kad migracija gali būti paversta politinio spaudimo priemone.
„ES turi pereiti nuo reaktyvios prie aktyvios laikysenos – ne tik atlaikyti hibridinius išpuolius, bet ir juos atgrasyti bei į juos atsakyti“, – pabrėžia R. Juknevičienė.
Europarlamentaras Dainius Žalimas taip pat mato panašumų su Baltarusijos režimo veiksmais, tačiau ragina neskubėti su galutiniais vertinimais.
„Dešimtys tūkstančių žmonių per labai trumpą laiką prie ES išorinės sienos savaime neatsiranda. Tačiau prieš darant galutines išvadas būtinas objektyvus tyrimas, kuris nustatytų, ar Maroko institucijos sąmoningai prisidėjo prie migracijos naudojimo kaip spaudimo priemonės“, – sako D. Žalimas.
Jeigu toks dalyvavimas būtų įrodytas, anot jo, ES turėtų reaguoti vieningai ir pasitelkti turimus ekonominius, prekybinius, finansinius ar vizų politikos svertus.
Seutos meras: miestas dar negrįžo į įprastą gyvenimą
Seutos meras Juanas José Vivasas EP komiteto surengtame neeiliniame posėdyje tvirtino, kad liepos pabaigos įvykiai negali būti laikomi vien įprastu migracijos srautu.
„Tai ne įprasta migracijos krizė. Tai buvo išpuolis prieš Seutos, Ispanijos ir Europos teritorinį vientisumą“, – sakė J. J. Vivasas.
Nors didžioji dalis atvykusiųjų vėliau grįžo į Maroką, Seutoje vis dar liko keli tūkstančiai žmonių, o migrantų priėmimo centrai yra perpildyti.
Meras ragino ES stiprinti sienos apsaugą ir aktyviau įtraukti „Frontex“, Europolą bei Europos prieglobsčio agentūrą.
Lietuvos patirtis nuskambėjo ir Europos Parlamente
Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos narys Juanas Fernando Lópezas Aguilaras priminė, kad Ispanija anksčiau rėmė Baltijos valstybes ir Lenkiją, šioms susidūrus su spaudimu prie ES išorės sienų.
„Ispanija parodė solidarumą Baltijos šalims, Lenkijai, kuri ribojasi su Rusijos Kaliningrado sritimi ir Baltarusija, taip pat Suomijai, turinčiai sieną su Rusija. Todėl dabar Ispanija ir, žinoma, Seuta turi teisę tikėtis tokio pat visos Europos Sąjungos solidarumo“, – sakė J. F. Lópezas Aguilaras.
Tuo metu frakcijos „Patriotai už Europą“ Jorge Buxadé Villalba ragino Seutos įvykius vertinti taip pat griežtai, kaip buvo vertinama Baltarusijos sukelta krizė.
„Kai tai vyko Baltarusijoje, Europos Komisija nedvejodama pavadino tai agresijos aktu. Jeigu dabar šią situaciją ir toliau vadinsime tik neteisėta migracija, ji kartosis“, – teigė J. Buxadé.
Profesorius T. Janeliūnas šią paralelę vertina atsargiau.
„Jeigu Ispanijai pavyktų surinkti įrodymų, kad Maroko valdžios ar saugumo institucijos prisidėjo prie koordinuoto migrantų veikimo ar kitaip padėjo organizuoti jų judėjimą, tai būtų beveik identiškas atvejis tam, ką patyrė Lietuva prie Baltarusijos sienos“, – sako profesorius.
Europos Komisija: reikia stiprinti bendrą sistemą
Europos Komisijos narys, atsakingas už vidaus reikalus ir migraciją, Magnusas Brunneris teigė, kad Seutos krizė dar kartą parodė bendros ES migracijos ir sienų apsaugos politikos svarbą.
„Turime dar labiau stiprinti išorės sienų apsaugą, teikti papildomą paramą valstybėms narėms ir užtikrinti veiksmingesnę grąžinimo politiką“, – pabrėžė M. Brunneris.
Jis taip pat atkreipė dėmesį į socialinių tinklų vaidmenį organizuojant masinius žmonių judėjimus ir ragino glaudžiau bendradarbiauti su skaitmeninėmis platformomis.
Kur riba tarp sienos apsaugos ir žmogaus teisių?
D.Žalimas pabrėžia, kad ES valstybės turi pareigą saugoti išorės sienas, tačiau tai neatšaukia teisės prašyti tarptautinės apsaugos ir negrąžinimo principo.
„Prieglobsčio prašymas turi būti įvertintas, tačiau jeigu nustatoma, kad žmogui apsauga nepriklauso ir nėra teisinių kliūčių jį grąžinti, jis gali būti grąžintas“, – aiškina europarlamentaras.
R.Juknevičienė taip pat akcentuoja pusiausvyrą.
„Valstybė turi teisę ir pareigą kontroliuoti savo sieną bei priešintis kitos valstybės dirbtinai sukeltai migracijai. Tačiau kartu reikia išlaikyti žmogaus teisių apsaugą“, – sako ji.
Reikia ruoštis ne tik tam, kas jau buvo
T. Janeliūno vertinimu, Seutos krizė parodė, kad net didelę migracijos valdymo patirtį turinčios šalys negali numatyti visų scenarijų.
„Net valstybės, turinčios labai daug patirties su neteisėta migracija, kaip Ispanija, nėra pasirengusios visiems įmanomiems scenarijams“, – sako profesorius.
Todėl, anot jo, investuoti reikia ne tik į fizinę sienos apsaugą, bet ir į žvalgybą, grėsmių analizę, institucijų bendradarbiavimą bei gebėjimą iš anksto modeliuoti galimas krizes.
Neeilinis Europos Parlamento posėdis parodė, kad Seutos įvykiai vertinami ne vien kaip Ispanijos migracijos problema. Lietuvos patirtis šioje diskusijoje tapo svarbiu atskaitos tašku, o esminis klausimas išlieka tas pats – ar migracijos srautas buvo sąmoningai organizuotas ir panaudotas kaip spaudimo priemonė.
Projektą iš dalies finansuoja Europos Parlamentas. Tačiau už turinyje išreikštą nuomonę ar požiūrį atsako tik autorius (-iai); Europos Parlamentas už juos negali būti laikomas atsakingu.
