Apie tai, kaip keičiasi tėvystės supratimas ir vaikų emocinė gerovė Lietuvoje, dar vienoje laidų ciklo „Pokyčių pašvaistė“ laidoje kalbėjome su „Neįtikėtinų metų“ projekto koordinatore Rolanda Valintėliene bei Jono Valančiūno paramos fondo direktore Lina Gedmintiene.
Pokyčiai labai ryškūs
Vertindama požiūrį į vaiką ir vaikų teisių padėtį Lietuvoje per kelis dešimtmečius Jono Valančiūno paramos fondo direktorė L. Gedmintienė teigė matanti didžiulį pokytį: „Šioje srityje aš dirbu jau 20 metų. Džiugina tai, koks dabar yra bendradarbiavimas tarp institucijų. Anksčiau atrodė, kad sėdi vienas su tuo vaiku, turi spręsti, kalbėti, o dabar gali paskambinti, paklausti – pagalbos laukas yra gerokai platesnis. Dar ką pridurčiau, kad per tuos kelis dešimtmečius šioje srityje atsirado ir daugiau žmogiškumo.“
„Neįtikėtinų metų“ projekto koordinatorė Rolanda Valintėlienė antrino, kad institucijų tarpusavio bendradarbiavimas ir pagalba vienų kitoms išties yra labai svarbi. „Tai, kad surenkama žmonių ir atsiranda norinčių dalyvauti programose, gauti skirtingos pagalbos, rodo, jog pati visuomenė nori spręsti šitas problemas. Į institucijas kreipiasi tiek suaugusieji, tiek vaikai. Aišku, galimybės dar tikrai neišsemtos, bet projektai labai prisidėjo prie pokyčių“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovė.
Nauda stebisi patys dalyviai
„Neįtikėtinų metų“ projektas, kurį finansavo „Norway grants“, nukreiptas į šeimos tarpusavio ryšių stiprinimą. Jį koordinavusi R. Valintėlienė tikina, kad jo efektyvumą ir naudą rodo tai, kad „Neįtikėtini metai“ pritraukė ne tik mamas, bet ir tėčius, kurie paprastai kiek santūriau įsitraukia į iniciatyvas. O kas išties džiugina, kad tėvai ne tik džiaugiasi dalyvavę projekte, bet ir pabrėžia, kad nauda buvo net didesnė, nei tikėjosi.
Vis dėlto, pats svarbiausias dalykas, atkreipė dėmesį R. Valintėlienė, kad tėvai pamato realų pokytį. „Būna, išgirsta iš darželio auklėtojų ar mokyklos pedagogų, net nežinojusių, kad tėvai dalyvauja programoje, kad kažkas pasikeitė į gerą pusę, vaikas pasikeitė“, – apie motyvaciją kalbėjo pašnekovė.
R. Valintėlienė pasakojo, kad įgyvendinant projektą siekta padėti šeimoms, kurių vaikai patiria bendravimo ar elgesio sunkumų, tačiau prisijungti prie veiklų galėjo ir tie, kurie tiesiog nori tobulinti savo tėvystės įgūdžius ir stiprinti žinias šioje srityje: „Siekta kurti pozityvią aplinką šeimoje, ieškoti sprendimų, turinčių momentinį poveikį elgesio korekcijoms, jeigu reikia, ir prevencijai.
Taip pat siekta ir ilgalaikio poveikio, kurį išmatuoti Lietuvoje dar sunku, nes projektas yra naujas, bet pati programa turi be galo daug mokslinių įrodymų, kad minėtas problemas sprendžia.“
Pati „Neįtikėtinų metų“ programa, anot R. Valintėlienės, yra sukurta Amerikoje maždaug prieš trisdešimt metų. Klinikinės psichologės Carolyn Webster-Stratton parengtą programą diegti Lietuvoje rekomendavo Norvegijos partneriai, kurie ją naudoja jau 20 metų. „Programa susideda iš 13-os ar 14-os modulių, bet Lietuvoje pradėti diegti du - tėvams, auginantiems ikimokyklinio amžiaus vaikus (3–6 metų) ir auginantiems 6–12 amžiaus atžalas. Programos esmė – pozityvaus ir į šeimą orientuoto bendravimo ugdymas.“
Programos siekis buvo paruošti programos vadovus, kurie galėtų dirbti su tėvais. Taigi Lietuvoje parengta po 50 grupių vadovų abiem minėtoms kategorijoms. R. Valintėlienė pasidžiaugė, kad programos kūrėja, kuri kartu su norvegais įsitraukė ją diegiant Lietuvoje, parengtus mūsų šalies vadovus vertino itin gerai – laiko vienais iš trijų stipriausių, nors Lietuva šioje programoje dar naujokė.
Augo paauglių savarankiškumas
Jono Valančiūno fondo direktorė Lina Gedmintienė tikino, kad fondo veikla dažniausia yra orientuota į paauglius, taigi ne išimtis ir jų naujas įgyvendintas projektas. „Didžiausias susitelkimas yra į jauną žmogų. Tyrinėjame visą jį supančią aplinką – mokyklą, šeimą, draugus. Mes įkūrėme paauglių dienos namus. Jie užauga iki 18-os metų, bet žiūri, kad dar per anksti tą suaugusio ranką paleisti. Tuo projektu įgyvendinome labai gerą dalyką – palydėjimo paslaugą.
Paauglys turėjo atskirą žmogų, kuris su juo susitikdavo vieną, du ar tris kartus per savaitę ar mėnesį – pagal poreikį. Pastebėjome labai didelį skirtumą tarp tų jaunuolių, kurie yra lankę mūsų paauglių dienos namus ir perkeliami į palydėjimą, ir tų, kurie ateidavo iš gatvės. Būti su jaunu žmogumi kiekvieną dieną yra labai svarbu. Tuomet ateina laikas, kai jau jį reikia tik labai labai nedaug pastūmėti“, – tikino pašnekovė.
Projekto koordinatorė pasakojo, kad į paauglių dienos namus atkeliauja įvairūs paaugliai, todėl kad sunkumai ir emociniai iššūkiai žmogaus nesirenka: „Paauglystės ištinka visus ir visiškai nesvarbu, kiek tavo tėvai turi pinigų.“
L.Gedmintienė pasakojo, kad fondas jau turėjo Vilniuje atvertus paauglių dienos namus, o projektas suteikė galimybių plėstis į Kauną. Kalbėdama apie tai, kuo būtent ši iniciatyva yra išskirtinė, pašnekovė pasakojo, kad bendravimui paauglių dienos namuose yra pasitelkiamos krepšinio taisyklės. Ir šis metodas, kurį ir sukūrė pats fondas, panašu, paaugliams patinka ir veikia.
„Mūsų paauglių dienos namuose yra labai aiški struktūra ir dienotvarkė, ko paaugliams tikrai reikia. Nėra viskas sudėliota kas penkias minutes, bet turime taisykles, kurios yra labai paprastos ir aiškios, jos yra perkeltos iš krepšinio. Pavyzdžiui, yra krepšinyje toks dalykas kaip minutės pertraukėlė, taigi pas mus, kai kyla labai daug triukšme, mes galime skelbti minutės pertraukėlę.
Tiesa, per tiek metų jos niekada neprireikė. Paauglių namuose nuo 17–18 val. yra ramybės valanda, tai kaip didžioji pertrauka krepšinyje. Ir ji niekada niekur nesikelia – didžioji pertrauka, taip kaip krepšinyje, tik po dviejų kėlinių.
Už melą ar turto žalojimą gali gauti techninę pražangą. Kaip krepšinyje yra žingsniai, taip ir pas mus – o jie reiškia, kad negali peržengti kito žmogaus ribų“, – apie metodus, taikomus Paauglių namuose, kalbėjo viena iš jų įkūrėjų.
Kalbėdama apie projekto naudą L.Gedmintienė šypsosi – visiems, kas klausia, sako, kad pirmiausia jie žmoguje stengiasi ieškoti žmogiškumo. Bet viso to prasmei nusakyti, anot pašnekovės, puikiai tinka vienas geras pavyzdys – viena iš merginų, lankiusių paauglių dienos namus, pasakojo, jog ramybės valandą pritaikė net savo dabar kuriamiems santykiams su draugu: „Sako, mes turime susitarimą – dabar susėdame be telefonų ir kalbamės.“ L. Gedmintienė tikino, kad matyti tuos žmogiškus dalykus, girdėti jų pasakojimus ir jausti abipusį ryšį ir yra prasmė.
